Apskaičiuota, kad per visą gyvenimą bučiuojamasi daugiau nei 20 000 minučių. Mokslininkai ir sveikatos specialistai teigia, kad ši maloni veikla ne tik stiprina imunitetą, bet ir užkerta kelią ligoms. Tačiau yra ir kita medalio pusė – bučiuojantis apsikeičiama įvairiais mikrobais, todėl vertėtų būti atsargiems.
Liepos 6-oji – ne tik Valstybės diena. Šiandien visas pasaulis švenčia ir bučiuojasi. Bučiuojasi, nes liepos 6-oji ir tarptautinė bučinių diena. Liepos 6 d. Jungtinės Tautos paskelbė – Tarptautine bučinių diena (World Kiss Day). Nėra žinoma, kada tiksliai atsirado bučinys. Nėra jo išradėjo. Tačiau aišku, kad dabar bučinys yra kultūros reiškinys. Besibučiuojančius žmones matome filmuose, gatvėje. Taip formuojasi stereotipas, kad tam tikru metu turime bučiuotis. Meilę galima išreikšti anaiptol nebūtinai bučiniu, bet kitomis glamonėmis, tačiau mūsų visuomenėje šį jausmą, visų pirma, reiškia bučinys. Bučinys gali reikšti ir pagarbą. Pavyzdžiui, kai bučiuojama ranka. Be to, bučinys – taip pat ir palankumo, dėkingumo, draugiškumo ženklas. Jais apdovanojame mylimus žmones, kai juos sveikiname, susitinkame, išlydime ir t.t. Bučinys į kaktą reiškia rūpestį, į skruostą – svetingumą. Kojos bučiuojamos, rodant paklusnumą (šis paprotys gajus tarp įvairių tikėjimų išpažinėjų). Bučiuojant į lūpas išreiškiama meilė. Tiesa, kai kurios tautos bučiuojasi kiek kitaip nei likęs pasaulis: eskimai ir lapiai pasitrina nosimis nei suglaudžia lūpas. Psichologai vienu balsu tvirtina, kad bučiniai – vienas svarbiausių elementų poros gyvenime. Išnykę bučiniai – pirmasis pavojaus signalas, rodantis, kad santykius užpuolė problemos. Amerikiečių mokslininkė Sheril Kirshenbaum nustatė labiausiai įsimenamą įvykį šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Tai – pirmasis pasibučiavimas su mylimu žmogumi, teigia BBC.
Jeigu žmogus galėtų suskaičiuoti, kiek kartų per gyvenimą bučiavosi, rezultatas pritrenktų. Juk bučiniai – labai svarbi ne tik intymių santykių, bet ir bendravimo dalis. Ar kas nors uždavė sau klausimą: „Kas yra bučinys? Kokia jo kilmė? Ir išvis – kodėl bučiuotis taip malonu?” Kadaise italas Lambrozo pasiūlė teoriją, kad bučinys atsirado Ugnies žemėje. Neva tenykščiai gyventojai neturėjo jokių rakandų ar indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo ir burna gerdavo, arba siurbdavo vandenį per nendrinį vamzdelį. Vaikams taip gerti buvo pernelyg sudėtinga, tad motinos prisisemdavo burnas vandens ir girdydavo mažylius tiesiai į burną. Taip atsirado bučinys. Romėnai bučinio kilmę aiškino originaliau: vyrai prisiliesdami lūpomis galėdavo patikrinti, ar žmona negėrė, kai jų nebuvo namie. Ne mums spręsti, kuri iš šių teorijų teisinga, bet bučiniai sparčiai plito. Tiesa, galiojo galybė taisyklių. Viduramžiais daugelyje Europos šalių merginos pabučiavimas reiškė pasiūlymą tuoktis. Tai atsispindėjo net įstatymuose. Romoje nuotaka, kurią pabučiavęs jaunikis netikėtai mirdavo vestuvių išvakarėse, įgydavo teisę į pusę jo turto. O jaunuoliai, pabučiavę merginą ir vėliau atsisakę ją vesti, turėdavo sumokėti milžinišką baudą. Ispanijoje, kuri buvo pati griežčiausia moralės sergėtoja Europoje, XVII amžiuje moters pabučiavimas prieš jos valią buvo prilyginamas išprievartavimui.
Kas yra bučinys? Kokią paslaptį slepia lūpų susiliejimas? Bučinys reiškia klausimą: ar neužimta jūsų širdis? Ir atsakymą – laisva. Taip, laisva! Iš istorijos žinoma, kad nei Homero, nei Heziodo, pirmųjų senovės graikų poetų, herojai nepažino tokio bučinio, kokį dabar įsivaizduojame esant kaip etaloną. Nei Hektoras, amžiams atsisveikindamas su Andromache, jos nepabučiavo, nei Odisėjas, sutikęs Penelopę… Net ir tūkstantmečiams praslinkus, kai Europa jau svaigo nuo bučinių, daugelis tautų, ypač Azijos, nepatyrė šio malonumo. Susitikę eskimai, kaip ir kitame pasaulio krašte gyvenantys boliviečiai, trinasi nosimis, vietnamiečiai, rodydami meilę, vienas prie kito liečiasi šnervėmis. Vienas keliautojas praėjusiame amžiuje Australijoje pamėgino pabučiuoti aborigenę, o ši baisiausiai persigando, nes pamanė, kad ją užpuolė žmogėdra. Japonijoje bučinys labai ilgai buvo laikomas ne itin maloniu dalyku. XX a. pradžioje Tekančios saulės šalies cenzūra iškirpo iš užsienietiškų filmų per 800 tūkstančių metrų bučinių ir glamonių… Kai kurios scenos japonų kinematografininkų užsakymu buvo pakeistos rankos paspaudimu. Kadaise italas Lambrozo pasiūlė ne itin pagrįstą teoriją, kad bučinys atsirado Ugnies žemėje. Pasak jo, šios žemės gyventojai neturėjo jokių rakandų ar indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo ir burna gerdavo, arba, jei krantas būdavo status, siurbdavo vandenį nendriniu vamzdeliu.
„Bučiniai – tai nauja pakopa meilės mene, kuri turi prasidėti lėtai, meiliai, bet nuolat greitėjant, laipsniškai didinant gylį ir intensyvumą. Ir visada, visada su variacijomis! – tvirtina seksologas Anatolijus Gainovskis. – Būtina pasitelkti visą savo fantaziją. Iš patirties esu įsitikinęs, kad ne kiekviena moteris mėgsta, kai ją bučiuoja visą laiką vienodai! Vienos mėgsta, kai godžiai „burna ryja burną”, kitos tik švelnius „it peteliškės” liežuvio prisilietimus, trečios – „liežuvių kovą”. Romantiškai nusiteikę tikime, kad bučiniu įkvepiame kitam žmogui dalelę savo mylinčios sielos. O žemiškiau mąstantys seksologai bučinyje įžiūri tris momentus: lytėjimą, skonį, uoslę… Neabejotinai daugeliui žmonių bučinys į lūpas yra intymesnis nei lytinis aktas, ir todėl saugomas artimiausiems ir svarbiausiems ryšiams! Pirmas bučinys į lūpas priimamas kaip intymių ryšių signalas ir gali būti seksualinio susidomėjimo tarp dviejų žmonių „indikatorius”. Juk lūpos jautresnės 200 kartų už pirštus, o burną galima pasiekti net nenusirengus… Jausmingas bučinys – tai „raktas” ir užuomina apie miegamojo lovą. Labiausiai paplitęs lūpų bučinys, kai liečiasi vidinės lūpų pusės, vėliau suimama apatinė lūpa ar abi, priklausomai nuo to, kaip porai patinka. Pasak seksologo, bučiniai gali būti skirtingi pagal pajėgumą, ilgumą, drėgnumą, greitį, ritmą, jie gali būti subtiliai, rafinuotai jausmingi, aistringi arba švelniai agresyvūs su pakandžiojimais.
Liaudies išmintis byloja, kad pirmasis blynas visada prisvilęs. Tai pirmasis bučinys irgi toks – nevykęs? Taigi nusprendėme pasidomėti, koks tas pirmasis, vaikiškas bučinys ir kokius įspūdžius bei emocijas jis žadina dabar jau studentams, nebe vaikams. Sioma, VDU – II k.: Tai įvyko darželyje, kai man buvo 6 metukai. Jos vardas buvo Simona. Mūsų lovos buvo šalia, todėl mes dažnai plepėdavom. Aš ją pabučiavau netikėtai, ji išraudo, bet tikiuosi jai buvo taip pat malonu kaip ir man. Kai bandžiau ją pabučiuoti antrą kartą mus pamatė auklėtoja ir paguldė toliau vieną nuo kito. Jolita, KMU – IV k. (22 m.): Tai buvo kažkas nauja ir nepatirta, todėl labai malonu. Vaikinas pabučiavo mane per diskoteką mokykloje. Tą akimirką man lyg sparnai išdygo, pasijutau lyg skrisčiau. Kornelijus, VU, KHF – IV k.: Prisimenu, kad buvo drėgna. Man buvo 10m. ir pasibučiavau todėl, kad mergina buvo prižadėjusi saldainių popierėlių. Man tai patiko. Kristina, VDU – III k.: Mano pirmas bučinys buvo tamsioje spintoje. Jam buvo 6 m., o man – 7 m. Mes žaidėme šeimą ir tai buvo šeimyninis bučinys. Mes bučiavomės stovėdami ir susikibę už rankučių. Labai bijojome, kad neužkluptų suaugusieji.
Pirmasis bučinys – išskirtinai jaudinanti kiekvieno ir kiekvienos romantiškų tarpusavio santykių akimirka. O dabar mokslininkų dėka sužinojome, kad jis ko gero yra svarbesnis, nei buvo manyta. Jei vyrams bučinys gali būti „tik bučinys“, tai moterims jis yra lemiamas suderinamumo arba nesuderinamumo su partneriu kriterijus, teigia dienraštis. Mokslininkai tvirtina, kad moterys jį naudoja išsamiai ir visapusiškai cheminių ir jausminių indikatorių, kuriais partneriai apsikeičia liesdami vienas kitą lūpomis, analizei. „Geras bučinys“ įtikins ją, kad dėl šio partnerio verta pakovoti, tuo tarpu blogai besibučiuojantis vyras vargu ar gali tikėtis bent pakvietimo kavos puodeliui. Pasak mokslininkų, ilgalaikėje perspektyvoje moteris naudoja bučinį kaip priemonę ryšiui užmegzti bei įsitikinti, kad partneris jai ištikimas ir suinteresuotas tolimesniais santykiais. Kur kas mažiau bučinys svarbus vyrams. Kai kuriais atvejais jis gali būti pasitelktas apsikeitimui „hormonine informacija“, bet paprastai jis vertinamas kaip sekso preliudija. Tyrėjų teigimu geras bučinys vyrams – toks bučinys, per kurį jis naudoja savo liežuvį, priversdamas partnerę dejuoti iš malonumo.
Visiems aišku, kad pirmasis poros bučinys turi didelę reikšmę tolimesniems santykiams. Jis gali turėti tiek teigiamos, tiek neigiamos įtakos. Visos moterys trokšta vyro, kuris moka gerai ir aistringai bučiuotis. Mes pateiksime jums keletą patarimų kaip per pasimatymą pirmą kartą pabučiuoti patinkančią merginą. Taipogi pateiksime ir dažniausiai pasitaikančių šios srities klaidų, taigi sėkmės nesusimaunant. Kaip visada, būkite vyriškas, tačiau parodykite šiek tiek susivaržymo, kai ruošitės pirmam bučiniui. Jokia panelė nenori bučiuotis su žvėrimi–maniaku. Netgi galite leisti jai parodyti kažkiek iniciatyvos, jeigu tik įmanoma. Dažnai yra sudėtinga įvertinti situaciją ir nuspėti, ar mergina yra pasiruošusi iki ryto trunkančioms glamonėms, taigi, jeigu pernelyg abejojate, geriau bučinį atidėkite kitam pasimatymui. Būtinai pasakykite jai, kad šauniai kartu su ja praleidote vakarą. Tokiu būdu sužavėsite merginą (kažkodėl gero berniuko įvaizdis tokioje situacijose pasiteisina) ir tikėtina, jog ji pati jus pabučiuos. Taip pat turite būti atsargus ir nesugadinti visko vaizduodamas per daug abejingą. Negalite parodyti, jog jums visiškai nerūpi, kaip viskas klostysis toliau – tai geriausiai pasiteisinantis atvejis, kai norite sugadinti visą reikalą. Turite parodyti susidomėjimą, tačiau subtiliai.
Kai apima aistra, bučinys tarsi panardina du žmones į kvapų, skonių, paslapčių ir emocijų keitimosi būseną. Bučiuojamės paslapčia, geidulingai, švelniai, nedrąsiai arba aistringai. Bučiuojamės šviesią dieną ir tamsią naktį. Bučinys būna apeiginis, meilus, oro ir atsisveikinimo, pagaliau pasakiškas arba tik pakštelėjimas, kuris atgaivina princeses. Pirmiausia lūpos atsirado maistui, tik vėliau prisitaikė kalbai, bet bučiuojantis jos patenkina įvairius troškimus. Bučinys sužadina ištisą seką neuroninių pranešimų ir cheminių preparatų. Ilgainiui bučinys tapo gamtos sukurtu pokštu kalbai sustabdyti, kai žodžiai yra nereikalingi. Ne visi pranešimai yra vidiniai. Bučiavimasis yra dviejų žmonių bendras reikalas. Susijungdami du kūnai siunčia vienas kitam galingus pranešimus. Bučinys gali perduoti svarbią informaciją apie partnerio statusą ir ryšių ateitį. Blogas pirmasis bučinys gali staigiai sugriauti poros ateitį. Bučiavimosi paslaptis tyrinėja net mokslininkai. Kai kurie mano, kad bučiniai draugų pasirinkimo evoliucijos procesui yra esminis dalykas. Niujorko universiteto psichologas Gordonas Gallupas „Scientific American“ šių metų vasario numeryje rašo, kad bučiavimasis apima labai sudėtingą pasikeitimą informacija – uoslės, lytėjimo ir prisitaikymo, tai gali paleisti esminius nesąmoningus mechanizmus, įgalinančius žmones daryti tokius sprendimus, kuriems jie genetiškai nesuderinami.
Šiemet Amerikoje buvo oficialiai pripažinta nauja mokslo disciplina – filematologija (lot. philema – bučinys). Mokslininkai nusprendė pasigilinti į fundamentinius bučinio fiziologinius, psichologinius ir kitokius ypatumus bei jo įtaką sveikatai. Beje, ir be oficialaus pripažinimo romantiški bučiniai jau seniai domina antropologus, psichologus, sociologus ir įvairių specialybių gydytojus. Šios srities tyrinėtojus iš esmės jaudina trys klausimai: kada žmonės pradėjo bučiuotis, kodėl tai daro ir ar šis užsiėmimas duoda kokios nors realios naudos. Tvirtinama, kad rašytiniuose šaltiniuose bučinys pirmąkart paminėtas sanskrito tekstuose 1500 metų prieš mūsų erą, ir ten kalbama apie įsimylėjėlius, “glaudžiančius burną prie burnos”. Nors galima ginčytis, kada įsimylėjėliai iš tikrųjų pradėjo bučiuotis. Vieni tyrinėtojai bučinį laiko įgimta žmogaus savybe. Pasak Zigmundo Froido (Sigmund Freud), bučinys – tai žmogaus instinktas, kuriam pradžią davė naujagimio potraukis prie motinos krūties. 1960 m. britų zoologas ir etologas Desmondas Morisas (Desmond Morris) iškėlė prielaidą, kad bučinys atsirado iš primatų patelių įpročio pirma sugromuliuoti jaunikliams skirtą maistą ir tik tada įdėti jį mažyliams į burną atkišus širdele sudėtas lūpas. Net neturėdamos maisto motinos elgdavosi lygiai taip pat, stengdamosi nuraminti mažylius. Pasak Moriso, motiniški bučiniai ilgainiui evoliucionavo į romantiškus.