Šmeižtas ir kerštas – cinikų įrankiai

Sunku pasakyti, prisitaikėliškumas, baimė ar pataikūniškumas dažnai mus sukausto, kai reikia tiesiai žmogui į akis pasakyti nuomonę, vertinant jo neigiamą poelgį, neapgalvotą veiksmą ar specialiai surengtą akciją.

Mes bandome surasti tokius žodžius, kurie leistų mums pasislėpti ir nepasakyti tiesos, kaip iš tiesų vertiname vieną ar kitą situaciją.

Ir labai dažnai amortizuojame išsišokėlio būseną, gal jo gailėdami, gal vengdami potencialaus oponento ar netgi priešo.

Straipsniai 1 reklama

Tiesus žodis mūsų bendravimo kultūroje buvo labai vertinamas. Tačiau sovietmečiu žmonės ėmė bijoti tiesaus žodžio, nes išsigimė vertybių samprata.

Apie slapta prekiaujančius iš įmonių pavogta produkcija nebuvo sakoma, kad jie vagia, buvo sakoma – jie „kombinuoja“.

Mokėjimas „kombinuoti“ tada buvo šaunaus įvaizdžio dalis. Tai menkai pakito ir šiandien.

Tiesus žodis išeina iš mados, vis labiau su tuo susitaikant, ir galiausiai vengiant keršto.

O keršto priemonių arsenalas dabar yra labai platus – nuo rafinuotų veiksmų iki susidorojimo.

Kerštaujama dėl daug ko: dėl principingumo, dėl padorumo, kerštaujama iš pavydo.

Elektronikos taikymas suteikė „naujovių“ ir šiai sričiai.

Patys primityviausi elektroninių komunikacijos priemonių vartotojai, kaip dažnai skaitome spaudoje, naudoja SMS žinutes šmeižtui skleisti, o valdžia apšmeižtiesiems neskuba padėti.

Mūsų konformizmas, valdžios abejingumas leido suklestėti cinizmui, kuris tampa kasdieniu reiškiniu.

Cinikai, negaudami atkirčio nei iš visuomenės, nei iš valdžios, kiekvieną dieną elgiasi vis įžūliau. Cinizmas įsigali politikoje, ekonomikoje.

Kuo cinizmas šiandien pavojingas valstybei ir visuomenei?

Cinizmas palaužė dalies piliečių pasiryžimą kurti nepriklausomą valstybę, palaužė pasitikėjimą ateitimi.

Masinė Lietuvos jaunimo emigracija yra ne tik skurdo, bet ir ciniško valstybės elgesio su jaunimu pasekmė.

Viename skelbime rajono ligoninė siūlo darbą vaikų gydytojui už 800 litų algą. O šalia šunų kirpėjui siūlomas 1 500 litų atlyginimas.

Ar ne valdžios cinizmas toks rūpestis vaikų sveikata?

Tokia padėtis rodo, kad į valdžią Lietuvoje pateko daug cinikų – nuvertintas mokslas, išsilavinimas, intelektas.

Ne taip seniai vienas labai atsakingas Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojas televizijos laidoje pareiškė, kad ne visi Lietuvos piliečiai turi būti gydomi vienodai gerais vaistais, nes valgome taip pat ne visi vienodai gerai.

Tada pamaniau, kad jau kitą dieną ministras atsiprašys už tokius pareigūno žodžius ir atleis jį iš darbo.

Nieko panašaus neįvyko, ministerija toliau sėkmingai ruošiasi pandemijai, kaupdama vaistus, kurie, anot specialistų, galėtų susirgusiems padėti tiek pat, kiek mirštančiajam „krapyla“.

Didelė nelaimė yra tai, kad jau ne visada suprantame, kada su mumis elgiamasi ciniškai, kada atvirai tyčiojamasi iš mūsų, mūsų valstybės, iš mūsų vertybių.

Turėtų būti sprangi svetima duona, kai už vakarienę plojama atvirai besityčiojantiems iš mūsų Prezidento.

Jis niekada neslėpė savo metų, žinojome, ką renkame, – tai ne norėjusi ištekėti panelė, kuri slėpė pavainikį.

Daliai žmonių atrodė labai šmaikštu, kai vienas parlamentaras Seime ėmėsi kad ir simbolinės prekybos mėsos gaminiais.

Tačiau dalis piliečių tai priėmė kaip įžeidimą ir paniekinimą tų, kurie padėjo galvas už Lietuvos laisvę.

Tai tik cinizmas, noriu tikėti, – ne tyčinis, o tik iš įpratimo.

Didelę Lietuvos piliečių dalį labai nuvylė katalikų bažnyčios pademonstruotas cinizmas Tėvo Stanislovo atminimo atžvilgiu.

Bažnyčia, glaudusi tikinčiuosius per okupaciją, kirto skaudų smūgį į visų širdis.

Tėvo Stanislovo ranka yra palytėjusi turbūt pusę šalies tikinčiųjų, o gal ir daugiau. Ne visi norėjo ir nori savo religinius jausmus patikėti bet kuriam ganytojui.

O Tėvo atminimą įamžinti, įrengdamas sanitarines patalpas jo buvusioje celėje, galėjo tik didelis cinikas. Dar didesni cinikai galėjo tai leisti daryti.

Sunku net suvokti, kad taip galėjo atsitikti.

Dėl to žmonės nuo Dievo nenutolo, tačiau takas į bažnyčią apžels sodresne žole. Žmonėms bažnyčios hierarchų požiūris į kurį nors kunigą visai nesvarbus. Žmonės patys jaučia, kas juos myli, kas gali paguosti ir užtarti.

Visi esame paliesti cinizmo viruso. Tik vieni juo užsikrėtę, o kiti dėl to kenčia.

Siekis įveikti cinizmą turi būti viso pilietinio auklėjimo pradžia.

Tačiau jokios paskaitos ir jokie valstybės pinigai nepadės, jei tai bus vaidyba, – vieni auklės, kiti sakys, kad auklėjasi, o tikrovė toliau bus tokia, kokia buvo.

Views All Time
Views All Time
1161
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

98 − 88 =