Atrodo, kad mažas pasaulis, kuriame gyvenu, bet jame telpa mano svajonės, jausmai, išgyvenimai - visos mano mintys. Dabar aš suvokiau, kokia didžiulė ir nepamatuojama minties galia. Aš galiu jas valdyti, kontroliuoti, jausti ir svarbiausia, jose gyventi. Mintimis aš prisišaukiau savo meilę - tobulą, neišsenkančią ir neapčiuopiamą. Nebūtinai vizualiai apčiuopti - svarbiausia jausti mintimis, kurios sėja širdyje lainius daigelius. Aš juos auginu tobuloj minties erdvėj. Aš juos saugau nuo saldžių pagundų. Savo tobulą meilę vedu į rytdieną, paėmusi už rankutės, kaip...

Dažnai klausiu savęs: ar aš vieniša? Daugelis pasakytų, kad ne. Tačiau aš manau kitaip. Taip, aš turiu daug draugų, bet dauguma jų man nesuteikia laimės, kurią jaučiu pažindama širdžiai artimą žmogų. Su draugais gali kalbėtis, tačiau negali išsakyti minčių, kuriomis slapta norėtum pasidalinti su žmogumi, kurį myli. Jam gali išsakyti savo paslaptis, svajones, viltis ir visai nebijodama, kad jis gali tik pasijuokti ar nesuprasti. Juk jis rado kertelę tavo širdyje. Kaip jis galėtų tave išduoti? Negalėčiau pasakyti, kad turiu labai...

Šiais laikais apie meilę kalbėti tapo beveik banalu. Gal todėl, kad lietuvių kalboje, kaip ir daugumoje indoeuropiečių kalbų, yra vienas pagrindinis žodis „meilė“. Jis aprėpia daugybę labai skirtingų meilės objektų: aistrą, motinos meilę, tėvynės meilę, draugų meilę ir t.t. Todėl ir girdime – meilė šen, meilė ten. Kaip kokiame meksikiečių seriale. Senovės graikai turėjo daugybę skirtingų žodžių, išreiškiančių meilę draugams, meilę svečiams, meilę plačiąja prasme, švelnumą, nesavanaudišką meilę, dėkingumo meilę, prieraišumą. Seksualią aistrą vadino eros. Apie tokią – erotinę – meilę visų pirma ir pagalvojame, kai išgirstame šį žodį. Paskaičius Platono „Puotą, arba apie meilę“, atrodo, kad senovėje graikai niekuo...

Viskas prasidėjo vieną gražų ir aulėtą rugsėjo 1-osios rytą. Šurmuliuojančių draugų būryje staiga išvydau jį. Kaip paaiškėjo jis buvo naujokas. Marius skyrėsi nuo kitų vaikinų, nes buvo stebėtinai gražus. Klasiokės nusprendė parungtyniauti, katra iš jų "nustvers" jį. Aš nepanorau dalyvauti šiose rungtynėse, nes visada jaučiausi kaip bjaurusis ančiukas, taigi ar atkreiptų toks gražus vaikinas į mane dėmesį? Praėjo nedaug laiko, o aš vis dažniau pagalvodavau apie Marių. Pati to nesuvokdama beprotiškai jį įsimylėjau. Vis dažniau ir Marius šelmišku žvilgsniu pažiūrėdavo...

Mes susipažinome labai atsitiktinai, kur buvo neseniai įsidarbinus mano draugė. Kartais vakarais ji manęs paprašydavo užsukti į barą. Ir aš, laukdavau, kada ji baigs darbą, kad vėlų vakarą galėčiau ją palydėti namo. Taip vieną vakarą vienas nepažįstamasis prisėdo prie manęs. Susipažinome, tačiau jis nuo manęs nuslėpė, kad yra vedęs ir turi mažą dukrytę. Apie tai sužinojusi - neišsigandau. Vygantas sakė, kad jo žmona paliko jį su dukra ir išvyko į užsieny. Pradėjus dirbti tam pačiam bare, kur susipažinau su Vygantu,...

Tai ypatinga vieta - tarp mokyklos sienų... Aš skubėdama į pamoką atsitrenkiau į tave...Tai truko vos keletą akimirkų, kol vienas kitam pažvelgėme į akis ir atsiprašėme. Bet per tą trumputę akimirką mūsų akys suliepsnojo... Mano širdis pasiekė palaimos viršūnę... Tą dieną tavęs daugiau nemačiau. Nuo tos dienos pradėjau tikėti meile iš pirmo žvilgsnio. Visa bemiegė naktis, ir laukimas, kada išauš rytojus. Ir štai išaušo rytojus. Norėjau kuo greičiau į mokyklą. Diena bėgo, tačiau tavęs vis nemačiau. Galvoje sukosi mintys, ar...

Lyg mažą rytmečio raselę nepaguodei, nebučiavai ir atleidimo neprašei, tik pažiūrėjai ir nusisukęs nuėjai... Sunku gyventi ir tikėti, jog gyvenimas yra nuostabus, kai jis išskiria du mylimus žmones prieš jų norus - jis praranda prasmę. Praradau tikėjimą bet kuriuo žmogumi. Bijau vėl įsimylėti. Sunku įeiti į kambarį, jame būti, kai ant stalo jo nuotrauka ir jo dovanotas žaislas. Kiekvienas kampelis primena jį ir jo kadaise pasakytus žodžius. Kodėl mums likimas buvo negailestingas? Kur suklupome? Už vieną neapgalvotą žingsnį moki labai...

Alkanas žvilgsnis klaidžiojo, lakstė, vijosi žuvėdrų klyksmą. Žuvėdros grįžtelėjo, sumosavo atsisveikinimui ir, laužydamos prieš vėją sparnus, išskubėjo. Nutrūktgalvis vėjo gūsis pribėgęs pašiaušė mano plaukus, bet nesulaukęs atsakymo į glamonę lyg susigėdęs ūktelėjo ir nusivijo smiltinę. Aš likau nejudėdama, tartum sumažėjus po sunkia našta. Ne, aš nebeverkiau, aš žinojau, ką reiškia žodis: "prarasti"...Neliko to kažko šaukiamo. Alkanos, godžios ugnelės pasislėpė. Pasiliko tik nebylus klausimas, žvelgiantis į save. Taip, aš palaidais plaukais, mąsliom akim, sustingusios undinės pozoj stovėjau ilgai. Aprimo jau ir...

Koks gražus vakaras, žvaigždutės spindi danguje, o mano mažoje širdelėje liepsnoja meilė. Aš jį pažinojau jau metus. Jis man truputį patiko. Vakarais ir naktimis galvodavau apie jį, taip norėjau užkariauti jo mažą, virpančią širdelę. Štai vieną ramų ir žvaigždėtą vakarą jis pakvietė mane į kavinę. Tada maniau, kad mano širdis iš džiaugsmo iššoks iš krūtinės. Kai grįžtant jis mane prispaudė prie savęs, galvojau, kad ištirpsiu, kaip ledas delne. Pabučiavo mane taip meiliai, tiesiog neapsakomai nuostabiai. Tą vakarą jis man pasiūlė...

Liūdno rudens melodija pavergia tave ir nusineša į mano sapną, kuriame gyveni amžinai. Tik sapne mes artimi - kaip žemė ir dangus. Pilkas rudens lapas, suvirpėjęs ilgesiu vėjo glėby, nusinešdamas Tavo veido atspindį, krenta į tamsią bedugnę. Šiandien ir vėl buvau toje vietoje, kur pirmą sykį mes susitikome. Tik tada dar nežinojau, kad tos žalsvos akys, spindinčios tyrumu ir šiluma, lydės ir švies gyvenimo kelyje... Nežinojau, kad liūdno rudens lapu kritimas man pavirs amžina meilės daina. Stovėjau prie rausvo šermukšnio...