Yra žinomas faktas, kurį ypač gerai suvokia vedusios poros, kad ištikimybė ir meilė - tai du pilioriai, ant kurių laikosi šeimyninis gyvenimas. Abu pilioriai yra lygiai svarbūs santuokiniame gyvenime. Kai jie sugriūva, šeimyninis gyvenimas virsta pragaru. Mūsų žmogiškasis trūkumas yra tas, kad mes tuos du piliorius stengiamės pakeisti kitais, sukurtais žmogaus ir turinčiais daug defektų. Mūsų protas yra „išplautas" klaidingos ištikimybės ir bendradarbiavimo santuokoje idėjos. Dešimtmečiais visuomenei teigiama, kad santuoka daugiau nebėra sudaroma visam gyvenimui. Iš esmės klaidingos ir keliančios...

Meilė įsiveržė į paauglės Virginijos gyvenimą ir viską “sujaukė” - keturiolikmetė įsimylėjo savo biologijos mokytoją... Gyvenimas tapo kančia, slapta iliuzija: “Mokykloje stengiausi jį pamatyti kasdien. Klasės berniukai man tapo nebeįdomūs: jie dar tokie vaikai...”. Virginija ėmė itin domėtis biologija, lyg kitų pamokų ir nebūtų. Paklausus, kaip sekasi, dažniausiai buvo galima išgirsti vieną ir tą patį atsakymą: “Koks puikus tas biologijos mokytojas. Jis viską žino. Jis toks protingas. O koks jis vyriškas...”. Vieną dieną tėvai pastebėjo, kad jų dukra pasikeitė: ji...

Sunku pasakyti, kas žmones šiais laikais taip traukia gyventi kartu. Anksčiau jau rašėme, jog seniau žmonės negyveno poromis, susitikdavo tik lytiškai santykiauti. Vėliau ilgus šimtmečius buvo skiepijamas noras (ir būtinumas) gyventi dviese, santykiauti tik su vienu partneriu. Moteriai psichologiškai, moraliai ir finansiškai buvo stengiamasi įdiegti, jog ji priklausoma nuo vyro. Greičiausiai nuo tų laikų ir liko noras ištekėti, vesti ir sukurti šeimą. Teoriškai - šeima yra pati geriausia vieta motinystės instinktui realizuoti, t.y. pagimdyti ir užauginti vaikus. Tačiau praktiškai yra...

Mano buvęs drauge! Labas. Vėl rašau Tau. Daugybę kartų rašiau Tau, bet laiškai likdavo mano mintyse, slapčiausiose mano širdies kertelėse. Tačiau, šis laiškas, papuoštas ir padabintas lyg perlai mano skaidriomis ašaromis, išvydo dienos šviesą. Tik ar jis bus perskaitytas Tavo akių? Ar šio meilės laiško žodžiai pasibels į tavo širdį? Ar atversi jiems savo širdies duris? Rašau Tau, kai aplink tylu ir tamsu. Visi miega, net medžiai nesujuda, neišgirsi vėjo ūžaujant už lango. Tik danguje it didžiulis laivas plaukia besišypsantis...

Gal skaitysi šį laišką su šalta šypsena veide ir nusijuokęs pasakysi: be reikalo trukdai mane . Aš žinau, manęs Tu nemyli. Kita Tau jau užbūrė akis. Būk laimingas, jei būti galėsi. O man liks tik praeitis. Žinai, širdis, atstumta, atstumta pirmos meilės, amžinai taps klajūnė. Aš Tave vis dar beprotiškai myliu. Tarp dienos ir nakties, tarp pasaulių dviejų virš savosios lemties stovim mes - aš ir Tu. Man tu kaip nakčiai mėnuo reikalingas, tačiau . Prailgsta dienos, kai nematau Tavęs....

Dar visai neseniai tikėjau žodžiu, tikėjau priesaika, tikėjau žmogumi. Dar visai neseniai žmogaus akyse mačiau viltį, mačiau ugnelę. Šiandien nebematau ir netikiu niekuo. Ne, ne todėl, jog būčiau apakusi ar visiškai nusivylusi gyvenimu. Žinoma jis nėra proporcingas laimei, bet nusivylimo neužtenka, kad nebetikėčiau ir nematyčiau. Kas atsitiko? Blogiausia, kad neatsitiko nieko. Visai neseniai dalyvavau meninio skaitymo konkurse. Viena mano darugė sakė eilėraštį apie žmogų, kuris šypsosi gatvėje. Įsivaizduokit: stovi ir šypsosi. Pabandykit ir jūs, be galo gera. Tačiau ir...

Esu be proto įsimylėjusi ir, atrodo, viskas būtų gerai, bet mano meilė yra be atsako ir, turbūt, niekada nebus kitaip. Bet aš paprasčiausiai negaliu jo pamiršti. Kiekvieną rytą pabundu, galvodama tik apie jį, sapnuoju jį, svajoju apie jį ir gyvenu vien tik dėl jo, nors nėra jokios prasmės. O viskas buvo taip. Aš jau anksčiau jį pažinojau, bet iš arčiau susipažinau, kai pradėjau dirbti. Jis dažnai ateidavo pas mane, abu spręsdavome kryžiažodžius, kalbėdavome ir tiek. Tada dar nieko nepajutau,...

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žemės dulkė. Ir jei turėčiau viską, bet neturėčiau Meilės, aš būčiau niekas. Meilė yra tarnas, kuris budi prie durų spėliodamas, kada pašauksi Tu. O ji nesirenka nei vietos, nei laiko neklausia tavo vardo ir kiek tau metų nesvarbu, sustoja ji prie tavo durų ir tyliai taria - ateinu. Tikroji meilė - tai žvaigždė skaisti, kuri nė mirksniui nepaliauja degti. Meilė nors akla, bet bet į jausmus surasti moka visada...

Vieną dieną man nusišypsojo laimė, atitrūkti nuo visų darbų ir rūpesčių išvažiavau atostogauti į Palangą. Nieko nėra maloniau nei dienas ir vakarus praleisti prie jūros. Vakare su draugėmis nuėjome į diskoteką. Man patiko ten buvęs vaikinas, su kuriuo visą vakarą šokau. Tačiau namo eiti nutariau viena. Ėjau plačiomis gatvėmis, šiltas vėjas glostė mano kojas, kilnojo mano trumpą sijonėlį. Išgirdusi jūros ošimą, neišvėriau ir nuėjau prie jūros. Stovėdama ant tilto ir žvelgdama į mėlynuosius tolius svajojau apie kažką nerealaus. Jaučiau,...

Aš parašiau laišką, kurio negalėjau duoti pačiam Vytautui perskaityti. Vytautai, Tavo nuotraukos. Norėtųsi ir man po dienos darbų prisiglausti prie mylinčios širdies, pajusti šiltų vyriškų rankų glamonę, gerti uždraustą vyną. Žmogus niekada nebus laimingas, jeigu jo niekas nelauks namuose arba pasitiks abejingu žvilgsniu ir vietoje žmogiškos šilumos paprašys tik uždirbtų pinigų. Buvo dienos, kai tu pas mane skubėjai kaip į stebuklą ir tikėjai, kad gyvenimas - puiki akimirka. Ir man atrodė, kad toji akimirka tęsis daugybę metų ir niekada...