LT   EN   RU  
2014 m. liepos 28 d., pirmadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Romas Kalanta
  Žmonės > Romas Kalanta
Lankomumo reitingas Publikuota: 2002-05-09
Jis turėjo priežastį mirti

"Lietuva turėtų būti tyras kraštas..." - taip savo dienoraštyje rašė R.Kalanta. Jo artimas bičiulis Stasys Tokarskis, duodamas interviu "Nemunui" jau po nepriklausomybės paskelbimo, pasakė: "Kaip čia atsitiko: jis, seniai miręs, kasdien - vis aukštyn, o mes, dar gyvi, vis žemyn, žemyn..." Ir išties. Esame laisvi - išsipildė R.Kalantos svajonė. Visaip europėjame, baigiame pamiršti okupaciją. Tik sunku įsivaizduoti, kad, tarkim, mūsų premjeras, ar koks Seimo narys, žurnalistas ar valdininkas parėjęs namo imtų ir užrašytų savo dienoraštyje: "Lietuva turėtų būti tyras kraštas..." Kokiam žmogui dvasiniai dalykai būtų tokie svarbūs, kad vienatvės valandą jis sėdėtų ir mąstytų apie tėvynės tyrumą? Juolab sunku įsivaizduoti šių dienų lietuvį, taip apimtą kilnių idealų, kad jie taptų svarbesni už gyvenimą. (Na, nebent jis išpažintų islamą...) Bet keičiasi ne žmogaus dvasia. Keičiasi situacija. Jeigu nesi fronte, o gyveni esant taikai, nėra reikalo spręsti, ar galėtum griūti po priešo tanku. Bet vis dėlto gyvename tokiais laikais, kai nelabai drąsu viešai ištarti: "meilė tėvynei", kai gėda ir nejauku viešai kalbėti apie gėrį ir grožį, kad nebūtum apšauktas kokia nors "megztąja berete", davatka ar tiesiog idiotu. Nepriklausomybės buldozeris nušlavė ir gerokai sukratė vertybes mūsų galvose. Rinkos ekonomikos dėsniai, verčiantys kiekvieną mąstyti kuo pragmatiškiau, tapo tokie gyvybiškai svarbūs, kad įprasti idealai nusistūmė gerokai šonan. Bet jie neišnyko. Nors spėtas sukurti įvaizdis, kad laimė yra gerovė, t.y. gražių ponų gražus gyvenimas. Tie, kurie naiviai tikėjo, jog kartu su nepriklausomybe ateis tas gražusis gyvenimas, ir nesulaukė jo, susigūžė, supyko, nusivylė ir garsiai abejoja, ar apskritai buvo verta mitinguoti, stovėti Baltijos kelyje ar pulti prieš tankus sausio 13-ąją. Bet, tenka manyti, kad tokie žmonės visada tokie buvo. Ne laisvė ir ne paskelbta nepriklausomybė juos tokius padarė. Jie ir anksčiau troško ne ko kito, o tik gražaus ir turtingo gyvenimo, kurį kažkas imtų ir atneštų ant lėkšutės. Neatnešė tokio gyvenimo sovietai. Neatnešė ir savi, nors pavyzdingai vaikščiota į mitingus ar kantriai stovėta Baltijos kelyje. Tautą apėmė nuostaba, o vėliau - nepasitenkinimas. Daugybė žmonių nusprendė - idealai mirė, jie išėjo iš mados.

Nuasmenintuose ir sudaiktėjusiuose pasaulėliuose "idealistas" jau asocijuojasi su fanatiku, kvaileliu, praeities atgyvena.

Šių dienų žmogaus situacija tikrai nėra lengvesnė negu sovietmečiu. Kai kuriais požiūriais ji tapo sunkesnė - reikia spręsti pačiam. Pačiam kurti gyvenimą - be nurodymų iš viršaus. Ar belieka laiko mąstyti apie vertybes?

Sukėlė abejonių

Nenuostabu, kad ir Seime svarstant siūlymą įtraukti į Atminties dienų sąrašą gegužės 14-ąją ir pavadinti ją Romo Kalantos aukos diena kai kuriems mūsų išrinktiesiems toks R.Kalantos pagerbimas sukėlė abejonių. Tarkim, ar taip nebus Lietuvoje skatinamos savižudybės? (Juk ir taip mes pirmaujame pasaulyje savižudybių skaičiumi...) Tokias abejones pareiškė modernusis krikščionis demokratas Artūras Vazbys: "R.Kalantos aukos forma kelia kontraversijų, nes tai - savižudybė..." O parlamentaras Stanislovas Buškevičius ne tik puolė nuogąstauti, ar tokia diena "nebus paskatinimas nestabilios psichikos žmonėms padaryti kokią nors auką savižudybe", bet siūlė pasiklausti Katalikų bažnyčios nuomonės.

"Veidas", paklusęs S.Buškevičiaus raginimui, klausia kunigo Juliaus Sasnausko, ar R.Kalantos auka gali būti traktuojama kaip nuodėmė. Kunigo atsakymas buvo lakoniškas: "Ne. Katalikybėje biologinė gyvybė nėra pats brangiausias turtas. Sielos išganymas, skaistumas, dorumas yra svarbiau. Formaliai - savižudybė yra mirtina nuodėmė, - paaiškino kunigas. - Bet jeigu mergina nusižudė, tarkim, gelbėdama nuo užpuolikų savo skaistybę, o taip buvo atsitikę ir Lietuvoje, toks poelgis sukelia tik Bažnyčios pripažinimą ir pagarbą. Arba nusižudę apsupti kovotojai dėl nepriklausomybės Lietuvos miškuose, bijoję neatlaikyti kankinimų ir išduoti draugus, taip pat jokiu būdu nėra smerktini. R.Kalantos vardą būtina minėti. Prisimenu, kokį didelį įspūdį jo poelgis padarė man pačiam, kaip giliai sukrėtė mano draugus. Auka dėl Tėvynės laisvės negali būti smerktina".

Klausiame žinomo psichiatro Raimundo Milašiūno, ar, jo nuomone, galėtų taip atsitikti, kad R.Kalantos atminties dienos paskelbimas paskatintų jaunimą kopijuoti jo poelgį - žudytis. "Nerealu, - konstatuoja gydytojas. - Kad taip atsitiktų, jaunuolis turėtų gyventi R.Kalantos idealais, idėjomis. Žinoma, paaugliams būdingas imitacijos efektas. Prisiminkime roko grupės "Nirvana" lyderio savižudybę, kuri turėjo sekėjų visame pasaulyje. Bet tie sekėjai buvo ne kas kita, o "Nirvanos" gerbėjai. Jeigu dabartinis jaunimas klausytųsi tokios muzikos, kokios klausėsi R.Kalanta, jeigu gyventų jo idealais, pasipriešinimo okupacijai idėjomis, gal ir būtų tokio pavojus. Dabar tai absoliučiai neįmanoma. Jaunimui tai, kas vyko prieš trisdešimt metų, yra jau labai seniai". Pasak gydytojo, R.Kalantos idealai jaunimui, subrendusiam jau laisvėje, tolimi ir galbūt ne visai suprantami. Jo poelgiu galėjo kas norėjo pasekti, bet septintajame dešimtmetyje, o ne dabar.

Vilniaus vidurinės mokyklos abiturientė, užklupta "Veido" žurnalistės klausimo, ar jai suprantama, ką reiškia mirti dėl tėvynės laisvės, nustemba: "Kaip čečėnai?" O paprašyta pamąstyti apie R.Kalantos žygdarbį, apie kurį žurnalistei tenka ilgai pasakoti, ji vėl daro netikėtą išvadą: "Gal jis taip pasielgė todėl, kad negalėjo iš čia išvažiuoti? Gal ir aš taip pasielgčiau, jeigu manęs niekur iš čia neišleistų..." Mergina sakė norinti studijuoti, o vėliau ir dirbti, Vakaruose. "Kokia dar tėvynės meilė? - stebėjosi ji. - Aš nenoriu taip nugyventi gyvenimo, kaip nugyveno mano tėvai. Jie jau atbuko nuo vargų ir nieko nebenori. Aš noriu. Aš nekalta, kad čia gimiau. Kas yra tėvynė... Namai? Žmonės? Tai turi būti tokia vieta, kur gera gyventi..." Paklausta, ar ji žada išvykti ir niekada nebegrįžti į Lietuvą, mergina atsakė, kad, jeigu gerai uždirbi, - "nėra jokių problemų". Ji lankys tėvus ir draugus, liksiančius čia. Žurnalistė nebedrįso moksleivės klausinėti apie tai, ką ji mananti apie aukos prasmę. Tai būtų skambėję gana idiotiškai - ji nė nežada aukotis. Bet dėl to visai nesinori jos kaltinti besieliškumu. Kosmopolitizmas jau seniai nebėra keiksmažodis ir nebereiškia mūsų visuomenės dvasinio bankroto. Bet tai, kad ši mergina laisvai keliaus po pasaulį, tai, kad jos draugai šluoja gatves plačiausiais "kliošais", prisisagstę į ausis, nosį ir bambą auskarų, išsitatuiravę odą bet kokios rūšies simboliais, o jų už tai nepersekioja represinės struktūros - yra ir R.Kalantos nuopelnas. Deja, į klausimą, kiek jos klasės draugų paklausti žinotų, kas toks buvo R.Kalanta, mergina atsakė, kad iš dvidešimt penkių tik kokie trys keturi moksleiviai apie jį būtų girdėję.

Jaunimo maištų gegužė

"Sėdėdavome visi šiek tiek apžėlę Muzikinio teatro sodelyje. Ilgi plaukai, raudoni marškiniai, plačios kelnės - taip mes savimi protestavome prieš visus, prieš visą pasaulį", - grįžo į praeitį tuomet su R.Kalanta ir kita hipiuojančių ilgaplaukių kompanija dienas leisdavęs dabartinis Vilniaus baldų kombinato direktorius Viktoras Majauskas.

Niekas čia nesakė audringų kalbų, nereikalavo laisvės Lietuvai. Namie prigludę prie tranzistorių jie gaudė užsienio radijo stočių bangomis atsklindančią roko muziką ir patys brazdino gitaras, sovietinėje spaudoje rankiojo žinutes apie hipių judėjimą Vakaruose, jau žinodami, kaip jas "išversti" ir nukrapščius sovietinės propagandos luobą suprasti esmę.

Atvykėlis iš provincijos Laisvės alėjoje galėjo jaustis it Vakaruose: džinsuotas, ilgaplaukis jaunimas, neprimenantis stropiai brukamo "komunizmo kūrėjo" portreto. Lietuvą jau pasiekdavo Amerikoje gyvenančių giminaičių siuntiniai su džinsais ir plokštelėmis. Laisvės gūsių buvo juntama ne tik aprangoje.

"1972 m. pavasaris jau buvo iš esmės kažką brandinantis. Brežnevinio režimo valdymo pradinis etapas jau skynė sovietų režimo liberalėjimo vaisius. Viena vertus, laisvėjanti hipiuojanti jaunuomenė nebetilpo tame represiniame narve. Antra vertus, pažiūrėkime, ką teatre statė Jonas Jurašas, Modris Tenisonas. Visi puikiausiai suprato tą ezopinę kalbą. Daug dalykų rodo, kad liberalizacija pasiekė tam tikrą laipsnį", - 1972 m. neramumų šaknis komentavo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas Egidijus Aleksandravičius.

Intelektualai buvo pajutę laisvės vėją: prieš pora mėnesių pradėta leisti "Katalikų bažnyčios kronika", Lietuvoje legaliai leidžiami "Kultūros barai", kita kultūros spauda. Gimė viltis, kad galima pradėti šiek tiek normaliau gyventi.

1972 m. gana reikšmingi. Suaktyvėjo disidentinis judėjimas dėl katalikų persekiojimo Lietuvoje, plūstelėjo antitarybinių atsišaukimų", - kaistančios atmosferos ženklus vardijo VDU istorikas dr. Kastytis Antanaitis.

Negalime nepaisyti ir pasaulio įvykių, kurių atgarsių prasiskverbdavo nepaisant stropiai saugomos geležinės užtvaros: 1968 m. Prahos pavasaris, jaunimo protestai, pacifistų maištai JAV prieš Vietnamo karą, hipių protestai dėl asmens laisvės Europoje.

Maišto detonatorius

"Man tie įvykiai yra 1972 m. generacijos maištas, išrėkimas to, ką juto daugelis Vakarų jaunuomenės maištų dalyvių. Kaunas buvo paskutinė vakarietiško jaunimo judėjimo žiežirba, įskelta toliausiai į Rytus. Sovietų Sąjungoje daugiau niekur nieko panašaus nebuvo buvę, - tuometinius įvykius vertino istorikas E.Aleksandravičius, - Žmogus aukojasi, kai tą priverčia daryti desperacinė aplinka. Ir jo desperacija nebūtinai rezonuoja su bendruoju klimatu. Protesto savižudybių Lietuvoje buvo kur kas daugiau, bet jos nesulaukė tokios reakcijos kaip R.Kalantos auka. Demonstracijos ir maištai rodo pribrendusią situaciją". R.Kalantos auka tapo maišto detonatoriumi. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet kibirą benzino į beįsidegančią ugnį šliukštelėjo ir KGB: tai jie ėjo per mokyklas, institutus grasindami jaunimui nesibūriuoti, taip ir nieko nežinantiems pranešdami apie įvykius mieste. Jie įsakė dviem valandomis paankstinti laidotuves, ir tada R.Kalantos namų link traukusi jaunimo minia galinga eisena plūstelėjo į Laisvės alėją. KGB ataskaitų duomenimis, per abi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. aktyvių demonstrantų. Jiems malšinti sutelkta per 7 tūkst. draugovininkų, milicininkų, kareivių.

"Laisvės alėjos viduryje iš suoliukų statėme barikadas, kad nepravažiuotų "varanokai". Sunku apsakyti, kas vyko, kas vadovavo. Tiesiog kažkas pakviesdavo eiti ir minia eidavo", - prisiminė tų įvykių dalyvis V.Majauskas.

KGB ataskaitos išduoda: suimti 402 asmenys, maždaug pusė - jauni darbininkai, trečdalis - besimokantis jaunimas, studentų tarp jų - mažuma. Kas ypač įskaudino partinį aktyvą: kas ketvirtas suimtasis - komjaunuolis. 33 iš suimtųjų patraukti administracinėn atsakomybėn, 6 laukė baudžiamosios bylos, kalėjimas. Kaltinimai: chuliganizmas, viešosios tvarkos pažeidimai.

Antanas Sniečkus ataskaitose stengėsi įtikinti Maskvą, kad tai tebuvęs keliolikos pasigėrusių chuliganėlių siautėjimas. Matyt, dėl šio motyvo taip formuluoti kaltinimai, teisme neatsidūrė nė vienas studentas.

Kauno įvykių atgarsiai netruko pasiekti JAV. Po Čikagą važinėjo automobiliai su plakatais, primenančiais, reikalaujančiais laisvės Lietuvai ir pabrėžiančiais, kokia kaina tos laisvės reikalaujama. R.Kalanta virto nacionaliniu didvyriu. Tam labai tiko ir asmenybė - jaunas, paprastas žmogus, ir aukos laikas - prezidentas R.Niksonas ruošėsi susitikti su SSSR vadovu.

Sudegintas tikėjimas humanišku socializmu

"Manau, tie įvykiai žymėjo tam tikrą ciniškąją "brandžiojo socializmo" erą. Galutinai žlugo tikėjimas, kad įmanomas "socializmas žmogaus veidu", žlugo tikėjimas tos sistemos humanizmu. Mąstančio ir bent kiek jaučiančio savigarbą žmogaus pasaulis dezintegravosi: viena yra ta fikcija, deklaruojama per visus oficialius šaltinius, kita - tikroji realybė, vidinis gyvenimas", - jaunimo maišto pasekmes vertino E.Aleksandravičius.

Rezultatus turbūt reikėtų analizuoti keliais pjūviais. Lietuvoje gerokai sugriežtėjo režimas, prasidėjo represijos prieš įvairias inteligentų grupes. Jų naštą ypač pajuto Kaunas. Miestą, tiksliau - ir Lietuvą, buvo priverstas palikti J.Jurašas. M.Tenisonas, kiti inteligentai, jaunimas įbaugintas.

Kartu su pašnekovu prisimename, kad Atgimimui prasidėjus susidegino dar keletas lietuvių - Maskvos Revoliucijos aikštėje susidegino Žemaitis, Klaipėdoje, prie Lenino paminklo - skulptorius Daukintis. "Nors gerbiu šių žmonių ryžtą, - sako P.Morkus, - bet reikia pripažinti, kad jie tai padarė per Atgimimo euforiją. Priekyje ėjo Atgimimas, o jie - jau po to.

"Buvo suteptos partinių veikėjų karjeros. Norėdami išpirkti savo nuodėmes, jie itin stengėsi, netgi daugiau nei reikėjo. Sustiprintas dėmesys menininkams, intelektualams. Gal nuo to Kaunas ir pradėjo vis labiau virsti kultūrine provincija", - svėrė maišto rezultatus miestui istorikas K.Antanaitis.

Dar skaudesnes pasekmes teko iškęsti konkretiems žmonėms.

"Bendrakursis R.Kalantos susideginimo vietoje rado jo užrašų knygelę. Atsinešęs į institutą paskaitė kelias joje užrašytas mintis. Kitą dieną sutikau jį jau nukirptą. Demonstracijose jis jau nedalyvavo, nepasirodė daugiau paskaitose. Nuo tada jo nebesutikau...Visi draugai, su kuriais sėdėdavome sodelyje prie fontano, dingo. Vieną jų po kelerių metų sutikau: dirbo Eigulių kapinėse, sakėsi "gabalą" atsėdėjęs, - prarastus draugus prisiminė V.Majauskas. - Tie, kurie pražygiavo Kauno gatvėmis, karjeros nebepadarė".

Paminklas - pilietiškumo išbandymas

Objektyviai atkurti 1972 m. įvykius trukdo ir tų laikų liudininkų nenoras apie juos kalbėti. Vieniems ta atmintis per daug skaudi: kam malonu prisiminti, kaip prievarta buvo kerpami plaukai, pažeminimus, smūgius. Antra vertus, pasak istoriko K.Antanaičio, besirausiant po archyvus jam neteko skaityti nė vieno atsiminimo maištą slopinusių draugovininkų, komjaunuolių, partinių aktyvistų, milicininkų ar milicijos mokyklos kursantų, o juo labiau - kagėbistų. Prisiminimai nemalonūs, nes jie dar gyvi. Ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje stovėję žmonės tebegyvena tame pačiame mieste, susitinka gatvėje. Ar aukos atleido savo skriaudikams, o pastarieji - sau?

"Tie įvykiai gali būti ir didelis nesantaikos su savąja atmintimi ir savo tapatumo kauliukas. Šimtai žmonių galėtų šiandien savęs paklausti, kurioje barikadų pusėje jie tada buvo. Manau, ne vienam visuomenės elito atstovui prisiminti tuos laikus truputį gėda. Ta gėda ir trukdo atvirai kalbėt. Todėl tam tikrus dalykus geriau išstumti į pasąmonę", - spėjo dalies penkiasdešimtmečių savijautą E.Aleksandravičius.

Tai dar viena noro sumenkinti tuometinius įvykius priežastis, nupiešti juos kaip chuliganus ir psichiškai nesveikus žmones. Gal dėl to ir 1972 m. įvykių įamžinimas gerokai užsitęsė.

"Man tas paminklas - savotiška satisfakcija. Prieš trisdešimt metų vežamas milicijos "varanoke" tikrai nesitikėjau, kad ateis laikas, kai kursiu paminklą tiems įvykiams atminti", - prisipažino skulptorius Robertas Antinis.

41 parlamentarui balsavus už , 3 - prieš ir 12 susilaikius, Seimas galiausiai pritarė R.Kalantos atminties dienos įteisinimui. Bet vis tiek ne vieną kultūros žmogų papiktino seimūnų abejonės. Kino scenaristas, publicistas Pranas Morkus, dabar vadovaujantis Lietuvos radijo kultūros programoms, mano, kad parlametarams trūksta mažų mažiausiai pilietinio jausmo: "Išaugo ir jau senstelėjo karta, kuri sužinojo iš savo tėvų, kalbėjusių apie tai tik pašnibždomis, kaip ir kodėl taip pasielgė R.Kalanta, - sakė "Veidui" P.Morkus. - Šiandien R.Kalanta tapo tokiu pat įprastu mūsų didvyriu, kaip ir kunigaikštis Margiris, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, pogrindžio armijos vyrai". Pasak pašnekovo, tenka stebėtis, kad skirtingų sąžinės sąskaitų ir nelygių mąstymo galimybių Seimo nariai kalba tą patį, kliedėdami, jog dera atsiklausti Katalikų bažnyčios...

P.Morkui nesuprantami ir nesibaigiantys svarstymai apie R.Kalantos psichikos stabilumą. "Poetas nobelistas Josifas Brodskis tokiais atvejais sakydavo: "Skrodimas parodė, kad jis buvo psichopatas..." - liūdnai juokauja pašnekovas". Jį labiausiai liūdina, kai R.Kalantos žygdarbį nykiai parodijuoja įvairaus plauko charakteropatai. Ne taip seniai prie Seimo rūmų piketavo žmogus, grąsinęs susideginti, jeigu jam nebus išmokėtas vėluojantis atlyginimas. "Tokie buitiniai skandalai, - samprotauja publicistas, - rodo nebent asmenybės nebrandumo laipsnį. R.Kalantos vardo tai negali sutepti, kaip nesutepė jo vardo išsišokėlis Seimo narys Kazimieras Uoka. Jau niekas nebegali prisiminti, dėl ko tas seimūnas žadėjo susideginti. Gal nė pats nebežino..."

Kai susidegino Romas Kalanta, buvo juodi okupacijos metai. Jis buvo vienas. Pasiaukojo dėl to, kad Atgimimas ateitų".

Naujame talentingo rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo filme "Motina ir sūnus" įsimintinoje ir dramatiškoje scenoje sūnus sako mirštančiai motinai: "Nemirk, tu neturi priežasties mirti..." Filmo herojus mano, kad kiekvienas žmogus gyvena be priežasties, o miršta tik turėdamas tam priežastį. R.Kalanta ją tikrai turėjo.

Nereabilituotas, bet nesuteptas

1972 m. gegužės 19 d. Kauno prokuratūra pateikė klausimus penkiems psichiatrams (J.Šurkui, J.Gutmanui, J.Andriuškevičienei, V.Berneriui, A.Daukšienei), kurie skubotai pripažino R.Kalantą psichiniu ligoniu. Tą pačią dieną per televiziją Kauno miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas drg. Mikučiauskas šias išvadas pranešė tautai, o rytojaus dieną (05 20) - išspausdino "Kauno tiesa". Anuometinis Kauno medicinos instituto profesorius Jurgis Brėdikis, rašydamas "Kauno tiesai" (1972 05 21) palaikė šių psichiatrų pripažinimą. Tai jam nesutrukdė jau po nepriklausomybės paskelbimo tapti sveikatos apsaugos ministru. Vėliau jis aiškinosi spaudai, kad jo pasisakymas "Kauno dienai" buvo iškraipytas, perkurtas, ir jis turįs liudytojų tą įrodyti.

1989 m. buvo sudaryta keturių kompetentingiausių psichiatrų komisija, kuriai priklausė gydytojai L.Radavičius, A.Narinkevičius, E.Mikaliūnas ir D.Pūras, kurie, iš naujo išanalizavę jiems pateiktą R.Kalantos bylos medžiagą ir liudininkų parodymus, reabilitavo R.Kalantą ir Generalinei prokuratūrai pateikė savo išvadas. Šios išvados buvo skelbtos ir oficialiai spaudoje, pripažįstant R.Kalantos poelgį kaip sąmoningą veiksmą - pasipriešinimą buvusiai santvarkai. Tačiau šios komisijos psichiatrai ekspertai atsisakė vertinti 1972 -aisiais komisijos ekspertų duotas išvadas, nes jos buvo pateiktos remiantis kita medžiaga. Daugelis dokumentų, kuriais rėmėsi pirmoji komisija, buvo dingę ir prokuratūra psichiatrams jų nepateikė. Kauno Sąjūdžio aktyvistai ilgai reiškė savo nepasitenkinimą antrosios komisijos išvadomis, protestavo, reikalavo "visiškos" R.Kalantos reabilitacijos, siuntinėjo raštų visoms aukščiausioms šalies instancijoms. Bet nieko nepešė. Vyriausioji respublikos psichiatrė Ona Grimalauskienė, išreikšdama Sveikatos ministerijos poziciją, griežtai atsiribojo nuo bet kokio pirmosios komisijos ekspertų vertinimo. Spaudai ji sakė: "Tik teisėtvarkos organų kompetencija yra vertinti teismo ekspertų psichiatrų išvadas, o ne Sveikatos apsaugos ministerijos. Teismo ekspertai, taip pat ir psichiatrai ekspertai juridiškai atsakingi ir atsiskaito teisėtvarkos organams, o ne Sveikatos apsaugos ministerijai".

Kauno sąjūdiečiai pavargo ieškoti teisybės ir pamažu nurimo, taip ir nesulaukę "visiškos" reabilitacijos.

Antanas Kalanta apie brolį

Nedidelį namą Panerių gatvėje Vilijampolėje žymi paminklinė lenta: 1963-1972 m. čia gyveno R.Kalanta. Tėvai jau mirę, iš keturių brolių gyvi likę du: Palangoje gyvenantis vyriausiasis Antanas ir tėvų namus paveldėjęs jauniausiasis Arvydas, "Veido" žurnalistei priminęs brolio gyvenimą.

R.Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje. 1963 m. šeima persikėlė į Kauną. Tėvas, karo su Vokietija dalyvis, buvo įstojęs į komunistų partiją, Kaune dirbo politechnikume, mama - pramprekyboje.

Vėliau R.Kalantos atminimas apipintas legendomis, įvairūs autoriai stropiai ieškojo jo protesto šaknų. Ketveriais metais už Romą jaunesnis Arvydas tokius ieškotojus kiek nuviltų - namie niekas antitarybinių kalbų nerėžė, nors šeima visada tyliai paminėdavo Vasario 16-ąją. Brolio poelgį jis vertina paprastai: "Žmogus pasielgė, kaip manė, kad reikia pasielgti".

Paskutiniais gyvenimo metais Romas mokėsi 5-ojoje vakarinėje mokykloje. Pasak jo biografijos tyrinėtojų, mokyklinių sąsiuvinių paraštės piešiniuose kartodavosi kryžiaus, ugnies, žmogaus simboliai, jo elgesio motyvus vėliau išdavė ir užrašų knygutėje įrašytos mintys. Galutinį savo apsisprendimo tašką jis padėjo gegužės 14 d. Vidudienį atėjęs į Muzikinio teatro sodelį, mėgstamą kauniečių poilsio vietą, apsipylęs benzinu padegė save šaukdamas: "Laisvę Lietuvai!" Arčiau buvusieji dar bandė gesinti liepsnojantį jaunuolį, bet atskubėjusi greitoji į ligoninę nuvežė jį jau be sąmonės. Po keturiolikos valandų vaikinas mirė.

Gegužės 18 d. rengtas laidotuves KGB privertė dviem valandomis paankstinti, kad nespėtų susirinkti jaunimo minia. Į laidotuves minia pavėlavo, bet jos protestai išsiliejo maištu. O tėvai, artimieji tuo metu buvo verčiami "prisiminti" faktus, liudijančius Romą buvus pamišusį. Vyresniems broliams - dėstytojui Antanui ir šaudymo treneriui Evaldui - teko keisti darbus.

A.Kalanta prisimena: vėliau per kiekvienas mirties metines jų namus atidžiai stebėjo pareigūnai. Aštuonerius metus tėvai negalėjo ant sūnaus kapo pastatyti paminklo - draudėjai tikino, esą liaudies priešas nevertas pagarbos. Paminklas Romainių kapinėse iškilo tik 1982 m.

Dalia Jazukevičiūtė, Vaida Samuolytė

Šaltinis

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

Atsitiktinės gairės:    Partizanai (12)    Sportas (180)    Kelionių įspūdžiai (26)    Sodininkystė (22)    Erotiniai šokiai (23)    Poetai (11)    Šokiai (56)    Vaistai (15)    Konspiracija (2)    Išpažintis (16)    Melagių diena (3)    Vaizdo sistemos (34)    SSL sertifikatai (6)    Narkotikai (97)    Pavydas (5)    Dieta (33)    Velykos (10)    Likeris (2)    Proza (157)    Žemgrobiai (6)    Masonai (7)    Islamas (31)    Drabužiai (41)    Chiromantija (3)    Spauda (3)    Taksas (2)    Elektroninės šiukšlės (10)    Viešnia iš ateities (2)    Garso ir vaizdo technika (2)    Miestai (14)    Žmogaus teisės (18)    Šventasis Pranciškus (3)    Reinkarnacija (6)    Amfetaminas (2)    Paukščių gripas (21)    Renginiai (31)    Sony Ericcson (40)    Egzorcizmas (11)    Švedija (9)    Televizoriai (2)    Katalikybė (49)    Vasario 16 (12)    Tadas Blinda (10)    Augalai (8)    Klonavimas (10)    Rinkimai (23)    Psichologija (89)    Amerikos lietuviai (7)    Dvyniai (9)    Grybai (3)
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!