LT   EN   RU  
2014 m. spalio 25 d., šeštadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Skirmantas Valiulis
  Žmonės > Skirmantas Valiulis
Lankomumo reitingas Publikuota: 2006-05-09
Artėjant jubiliejui. Kino režisierius ir kino prezidentas
Gytis Lukšas – kinematografininkas visuose savo vaidmenyse: režisierius, scenaristas, projektantas, valdininkas, maldininkas, na ir šiaip – iki kaulo smegenų kino žmogus. Gali apie kiną kalbėti daug ir visur: kinematografininkų sąjungos vakarėliuose, komisijose ir tarybose, seime ir vyriausybėje, televizijos ir radijo studijose, rimtuose ir linksmuose laikraščiuose, namie ir svetur. Kino žmonėms jis – jų sąjungos prezidentas, išbuvęs valdžioje ilgiau net už Antaną Smetoną. Toks įspūdis, kad neseniai atšventusi savo 75-metį kinematografininkų sąjunga – irgi jo įkurta. Nors seniausias kinematografininkas Stasys Vainalavičius dar prisimena, kad buvo kitaip: susiėjo keli kino mėgėjai Smetonos laikais ir nutarė suremti pečius, tačiau pinigų nebuvo, tad netrukus vėl išsilakiojo.

Mūsų laikais su lėšomis irgi striuka, bet sąjunga mūru stovi ir net sugebėjo vėl atsikviesti išbėgėlius: G.Kanovičių ir I.Merą iš Izraelio. Pradėjo veržtis atgal ir lietuvaičiai, mat per sąjungą dabar įgyji menininko statusą. Jeigu gausime europietiško stiliaus pažymėjimus, regis, atsivers žalia gatvė. Prezidentui kur kas svarbesni kiti tikslai: kino įstatymas yra, bet kino centro dar neturime. Ir vėl projektai, darbo grupės, posėdžiai, gildijos ir patikėtinių taryba. Rodos, kino sąjunga – ne rašytojų, o tuo labiau – ne dailininkų, bet mechanizmas sudėtingas: kiekvienas sraigtelis turi būti savo vietoje. Dažniausiai, kaip tik jų ir pritrūksta: tada prasideda gildijų skersakiavimai, kartų diskusijos, kino komisijos perturbacijos ir begaliniai žygiai nuo Ainošiaus pas Kaipošių – duokite kinui pinigų...

Prezidentas prezidentu, bet kaip režisierius Gytis Lukšas kaip ir visi vaikšto su ištiesta ranka. Dažnai net ilgiau už kitus – senesnius ar jaunesnius. Štai ir naujam filmui „Duburys“ pagarbiai parašyta motyvacija: „Kažkada, prieš dvi dešimtis metų, kartu su R.Granausku sukūriau filmą „Vasara baigiasi rudenį“. Filmas iki šiol gyvas. Leidimo padaryti tą filmą, sukdamasis sovietmečio „duburyje“, laukiau aštuonerius metus. Tada sulaukiau. Dabar tiek laiko jau nebeturiu. Tai dar viena motyvacija“.

„Vasara...“ iš tiesų dar gyva. Neseniai vienas didelis poetas savo užrašų knygutėje šį filmą pavadino tipišku lietuviško kino nuetiškėjimo pavyzdžiu. Nelengva kartais suvokti, kas lietuviško kino priešininkui labiau nepatiko: pats kinas ar R.Granauskas. Nepaisant tokių spjūvių, režisierius G.Lukšas tebėra didelis optimistas ir mano, kad „Nacionalinės premijos laureato R.Granausko vienintelis romanas „Duburys“ – tai ne tik pagrindinio veikėjo Juozapo Gaučio, bet ir visos mano kartos gyvenimo istorija. Pasakojimas sklidinas iki skausmo atpažįstamos tiesos. Tiesos, kuri dar nė karto šitaip nebuvo papasakota“. Matyt, prieš kiekvieną filmą tikima, kad jis bus išskirtinis, tačiau paskui kartais pasirodo, kad buvo buvo, kaip nebuvo. Buvo „Mano vaikystės ruduo“ – pats šviesiausias ir pats ciniškiausias (A.Masiulio vaidmuo!) gerąja, blaiviąja šio žodžio prasme G.Lukšo filmas. Lyg balta varna tarp mūsų „amerikietiškai-angliškų“ televizijos filmų už Maskvos pinigus. Tiesa, ir G.Lukšas susuko „Anglų valsą“ pagal D.Golsvorčio pjesę G.Bitės-Petkevičaitės dvare, bet išlaikė ironišką distanciją ir filmo veikėjams, ir sau pačiam, kaip filmininkui.

O dėl „Vaikystės“ tai būsiu nekuklus ir pacituosiu pats save iš knygos „Lietuvių kino menas šiandien“, kurią vargiai kas beprisimena: „Kol kas organiškiausios stiliaus ir minties vienovės jaunam režisieriui pavyko pasiekti TV filme „Mano vaikystės ruduo“, pasekusiame skaidrią ir liūdną pirmosios meilės istoriją“. Pridursiu, kad ir šiandien taip tebemanau, nors G.Lukšas vėliau yra sukūręs labai šakoto siužeto filmų: „Žolės šaknys“, „Žalčio žvilgsnis“, „Žemės keleiviai“, „Mėnulio Lietuva“. Manau, kad ir J.Baltušis pagrįstai gėrėjosi savo novelės „Virto ąžuolai“ ekranizacijos paprastumu ir realistiškumu. Ypač gerai G.Lukšui pavyksta visokie meilės trikampiai, kad ir minėtame filme „Vasara baigiasi rudenį“. Ir aktoriai A.Masiulis, V.Masalskis, V.Mainelytė čia jaučiasi laisviausiai, moralus palikdami moralistams. Kituose filmuose poetinės ir aktorinės erdvės ne visada susilydo į kadrą. Štai reiklioji J.Visockaitė pastebi, kad: „Žemės keleiviai“ prasideda gerklę gniaužiančiais kadrais: sutemose su žvakele rankoje į aukštą kalnelį vienas paskui kitą išeina mažojo herojaus pažįstami ir artimieji. Stulbinančiai graži scena. Tačiau jos skambesį kiek sutrikdo didingi aktorių veidai: „Ne! Tau dar ne laikas...“ Skeptiškasis Vaidas Jauniškis nusodina entuziazmą dėl Dalios Michelevičiūtės vaidmens filme „Mėnulio Lietuva“: gražus veidas, bet vaidyba – šalia – „tokį „naują tipą“ rasime Gražinos Balandytės, Eugenijos Bajorytės, Eugenijos Pleškytės kadaise kurtuose paveiksluose“. Dėl „Žalčio žvilgsnio“ ir žiūrovai, ir dalis kritikos ilgai nesuprato, kad, pasak režisieriaus, "filmo raktas – Petkevičiaus mirktelėjimas pirmuosiuose kadruose. Suprask: į viską žiūrėkit šiek tiek abstrahuotai, su atlaidžia ironija“.

Žiūrint gerokai abstrahuotai ir suprantant, kad 60 metų jau yra vaikystės ruduo, galima pasidžiaugti G.Lukšo ištikimybe Lietuvos aktoriams ir lietuviškai literatūrai: J.Baltušis, J.Aputis, R.Granauskas, T.S.Kondrotas, V.Jasukaitytė, R.Šavelis, K.Saja, S.Šaltenis. Kas iš mūsų režisierių yra išbandęs tokį platų mūsų literatūros kinematografinį potencialumą? Nebent G.Lukšo amžininkas Algimantas Puipa, iš „Dievų miško“ ką tik pasukęs į „Raganas ir lietų“. Likimo sutapimu dabar jie abu ir yra pagrindiniai mūsų vyresniosios kartos vaidybinio kino artojai.

G.Lukšo kino karjera po Sąjunginio kinematografijos instituto Maskvoje prasidėjo novele „Linksmose istorijose“. Nepriklausomybės laikais kartu su maskviškiais jis norėjo sukurti ilgą ir liūdną istoriją apie vaikus, kurie iš Sibiro ieško savo tėvynės. Triskart startavo ir tiek pat kartų užstrigo kelyje į filmą. Liko kelis kart perrašytas P.Morkaus scenarijus: „Mergaitė peršliaužė į miškingą pylimo pusę. Ten nebuvo nei šunų, nei kareivių, ir niekas jos negalėjo matyti. Vagonai buvo visai tokie pat, kokiuose vežė jas su mama. Kiekviename vagone buvo medinė išmatų ir šlapimo nuoteka. Iš kai kurių varvėjo. Iš vieno vagono pasigirdo lyg ir girdėta lietuviška daina. Mergaitė priglaudė prie plyšio veidą. „Ar jūs lietuviai?“ – šūktelėjo vidun“. Dabar iš „Duburio“ režisierius tikisi, kad ryškūs personažai ir dramatiški jų likimai sugrąžins į ekraną mūsų aktorius, o į kino sales – žiūrovus.

Griežtai draudžiama Straipsniai.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo. Cituojant būtina aiški nuoroda į Straipsniai.lt kaip informacijos šaltinį.

         

Komentuoti

Lankomumo reitingas

Diskusijos - aptarti forume

Versija spausdinimui - versija spausdinimui

Atgal











Atsitiktinės gairės:    Paieškos sistemos (14)    Soliariumai (5)    Bankrotas (2)    Grybų patiekalai (6)    Hipnozė (10)    Spausdintuvai (12)    Žvaigždės (19)    Ekologiški produktai (2)    Savivaldybių rinkimai 2007 (9)    Arbata (10)    Tatuiruotės (7)    Gimimo diena (3)    Kompiuterio ergonomika (8)    Informaciniai karai (11)    Skolininkai (12)    Krišnaizmas (3)    Dalia Grybauskaitė (16)    Prekės ir paslaugos buičiai (2)    Vampyrai (9)    Regbis (4)    Zigmas Vaišvila (10)    Ginklai (22)    Draudimas (7)    Pasakos (60)    Radvilos (32)    Advokatai (10)    Kovo 11 (4)    Prevencija (14)    Meilė (138)    Egiptas (24)    Lietuvoje (16)    Darbo partija (4)    Klaviatūros (11)    Mazda (2)    Katės (33)    Sodininkystė (22)    Komunikacija (166)    „Laisvės kryžkelės“ (10)    Teatrai (21)    Tadas Blinda (10)    Nacionaldarbininkų Sąjūdis (2)    Kompiuterinis piratavimas (43)    BTV (3)    Mokslai (1219)    Anglų kalba (35)    Opijatai (13)    Konditerija (10)    Interneto tinklai (4)    Šaulys (7)    Hobi (106)
1. Manipuliavimas fotografija kaip propagandos priemone Lietuvos fotografijos almanachuose
2. Skirmantas Valiulis (Biografija)
3. Nei šis, nei tas
4. Profesionalas. Antrasis kraujas
5. Skirmantas Valiulis: „Laikraščiai išliks, keisis forma“
6. Skirmantas Valiulis: „Juk ir seniems yra ką prisiminti“ arba „Du ratai pagiry stovi. Kas?“ (1)
7. Skirmantas Valiulis: ,,Visi mes vairininkai iš prigimties”
8. Skirmantas Valiulis. Ten būti čia: Fotoparoda, skirta Robertui Capai atminti
9. Miestai tapo kino aikštelėmis
10. "Nostalgija siaurukui" ir "Statiniai prie siauruko"
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!