Kada grybauti
Rugpjūčio pabaiga–rugsėjo pradžia – pats geriausias metas grybauti. Pūkuotės, rudmėsės, grūzdai, juosvieji piengrybiai – grybautojų mėgstami piengrybiai. Rugpjūčio pabaigoje išauga tipiški rudens grybai: raukšlėtasis gudukas, arba kalpokas, gausiai auga musmirės, mažai grybautojams pažįstama, bet valgoma lelijinė stirnabudė. Rugsėjo mėnuo – pats grybingiausias. Šiuo metu gausiai dera vasarą pasirodę grybai, išauga baltikai, pievagrybiai, kelmučiai, mėšlagrybiai, iki vėlyvo rudens ir po šalnų auga žaliuokės, šalninės guotės. Jei žiema nešalta, ant lapuočių medžių rasime juodkočių ugniabudžių ir gluosninių kreivabudžių. Nors visi žinome, kad grybai auga miškuose, bet ne visada, tik įėję į mišką, pamatysime grybų. Grybaudami, kitaip nei uogaudami, nuėję į vieną miško vietą ir pasisukioję nedidelėje teritorijoje, nebūtinai prisirinksime pilnus krepšius grybų. Grybavimas – tai grybų ieškojimas, kurį visada lydi malonumas netikėtai rasti grybą. Patarti ir nurodyti tikslias vietas, kuriose būtų gausu grybų, gana keblu. Suradę kokią grybingą vietą, kitą kartą ten atėję, galime jų ir neberasti. Grybų įvairovę tam tikroje vietoje lemia daug veiksnių: buveinės tipas (pieva ar miškas, sodintas ar natūraliai užaugęs, jaunas ar senas), augalų rūšių įvairovė, substratų įvairovė, geografinė padėtis, dirvožemio tipas ir klimatas. Ypač daug įtakos daro temperatūra ir krituliai. Šilti orai be ryškių temperatūros skirtumų dieną ir naktį, vidutinis drėgnumas ir gerai įšilusi dirva – palankiausios sąlygos grybams augti. Grybai nemėgsta labai karštų orų ir smarkių liūčių. Jie gerai derės iki pat šalčių, jei vasaros pabaigoje bus šilti orai ir tolygūs šilti lietūs. Praėjusių metų šiltas ir lietingas ruduo svarbus kitų metų grybų derliui, nes grybiena prieš žiemą turi sukaupti pakankamai maisto medžiagų, reikalingų vaisiakūniams išauginti.