Tautos išlikimas
Kalbėti vien nuogais statistiniais skaičiais dažniausiai reiškia – nepasakyti nieko, nors pati tema tarsi suponuoja skaičių kalbą. Todėl prieš pateikdamas apibendrintus liūdnokus skaičius, keliais sakiniais norėčiau aptarti priežastinį – pasekminį ryšį, aiškiai vedantį ne tik į demografinį, bet pirmiausia į dvasinį lietuvių tautos nykimą, o taip pat atskirų valdžios institucijų ar institutų indėlį į šį procesą. Neseniai vienoje diskusijoje, skirtoje tautiškumo problemoms aptarti, vienas garbingas rašytojas, remdamasis Statistikos departamento duomenimis, iškėlė visų lygmenų bei lygių valdžios marginalizacijos klausimą. Iš tikrųjų šis klausimas ir yra esminis, kai kalbama apie tautos nykimą, masinę emigraciją ir visišką demotyvaciją. Rašytojas tiesiog iškėlė paprastą aiškų klausimą: kas gi yra tie tikrieji marginalai, taip dažnai linksniuojami mūsų žiniasklaidoje, ypač, nuolat artėjančių kažkelintų rinkimų kontekste? Žiniasklaida, o ir valdžia dažnokai mėgsta pasišaipyti iš visuomenininkų ar nedidelių neįtakingų partijų, bandančių tuose rinkimuose dalyvauti – esą, jie yra marginalai arba populistai, o štai tikrieji tautos atstovai yra taip vadinamos “sisteminės” partijos, turinčios savo programas bei išteklius, teoriškai leidžiančius tas programas įgyvendinti.