2013-ųjų kovo 11-oji: revoliucija tęsiasi

2013-ųjų kovo 11-oji: revoliucija tęsiasi

Revoliucijos paprastai pašalina ar bent nušalina sukilusiųjų požiūriu priešišką, jų siekiams įvykdyti kliudančią visuomenės dalį. Mes į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinę grupę išrinkom (tiesa, tarsi ir balsuodami) visus pasiūlytuosius netgi su visu Sąjūdžio įsikūrimui sukliudyti pasodintu prezidiumu. Išskyrus akademiką Vilką, kuris būti iniciatyvinės grupės nariu atsisakė iš principo, o iš salės atmetėm Aukštikalnienę, ekscentrikę, leidusią sau pernelyg tiesmukai reikalauti bausti kompartiją. Taip pradėjom Persitvarkymą, kuris tęsiasi iki šiol, tolydžio vis aiškiau, čia aš visiškai sutinku su profesoriumi Gediminu Merkiu, tapdamas ir ryškėdamas kaip naujoji okupacija. Tik kitos spalvos – nebe grynai raudonos.

Istorikų galvose Lietuvos valstybės nebėra

Istorikų galvose Lietuvos valstybės nebėra

Sakau tai aiškiai ir atsakingai, nes esu vienas iš Antrosios Respublikos Kovo 11-osios Akto signatarų, kuriam neatrodo, kad jo misija pasibaigia parašu po Nepriklausomybės atkūrimo Aktu. Sakau aiškiai suvokdamas, kad tokio kaltinimo verti ne visi, tik tie, kurie šiandien vienu ar kitu aspektu puola Tautos istorinės atminties įstatymo projektą ir laiko jį nepriimtinu. Kada jų mąstysenoje vietoj valstybės kaip sutartinio bet kurios organizuotos bendruomenės gyvenimo kriterijaus susiformavo valstybę pakeičiantis klampiai artikuliuojamas galios centro vaizdinys – šlovingosios jų komjaunuoliškos jaunystės ar garbingos akademinės brandos metais, – didesnės reikšmės neturi, nes viena prasitęsė kitame. Išsivaduojamasis judėjimas reikalavo neigti tiktai netikusį valstybingumą, o ne valstybę apskritai, tačiau akademines katedras užkariavusi analitinė filosofija, kuri jos priklausomybėn nepatekusiųjų nuomone su realaus gyvenimo poreikiais iš esmės neturi nieko bendra, aprobavo valstybės bei tautos išjungimą iš mąstymo vien tik dėl to, kad tos sąvokos nepakankamai apibrėžtos. Kitaip sakant – nėra patikimų sąvokų, nėra ir jomis vadinamų daiktų. Jeigu kas dabar apie tokius šneka, kaip antai jaunas politologas Vytautas Sinica, tai jis ir į jį panašūs esą dešinieji radikalai, neišmanėliai, neturį kištis į specialistų reikalus. Ir kalbama apie tai jau ne mąstant, o direktyviai.

Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas
|

Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas

Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę. Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribas. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas. Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra katastrofa gali baigtis dar šiame šimtmetyje. Žmonijos poveikio gamtinei aplinkai destruktyvumas akivaizdus jau šiandien: klimato pokyčiai, dykumėjimai, senkantys geriamo vandens ištekliai ir pan. Ekstensyviosios ekonomikos modelio žlugimo momentas – praėjusiojo amžiaus 90-ieji, kai griuvo Tarybų Sąjunga. Jos valstybinis kapitalizmas neatlaikė pirmas, bet ir JAV bei Didžioji Britanija buvo priverstos privataus ūkio kapitalizmui mesti gelbėjimosi ratą – įmones išvaduoti nuo socialinės atsakomybės ir pradėti pasaulinį laukinių Vakarų tipo kapitalizmą. Vertindamas visas plėtros tendencijas, šiuolaikinės fizikos ir kosmologijos guru Stefenas Havkingas mano, kad Žemės tinkamumas žmonių giminei senka dešimtmečiais. O iki lemiamo momento žmonės turi išsikeldinti į gyvenimui tinkamesnes planetas. Kitaip sakant, nudrengei Žemės stebuklą, pavertei jį kosminiu šiukšlynu, – ir varyk ieškoti kitų, kad, perleidęs per savo humanizmą, danguj paliktum dar vieną išgraužą.

Nacionalinio susivienijimo pareiškimas

Nacionalinio susivienijimo pareiškimas

Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos šešioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje numatoma per 2012–2016 metus įteisinti vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose ne lietuvių raidyno rašmenimis, o gatvių ir vietovių pavadinimus – ir ne valstybine kalba. Tai aiškus politinis korupcinio pobūdžio susitarimas su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, atsilyginant už jos sutikimą dalyvauti valdančiojoje daugumoje. Šis susitarimas Lietuvos visuomenei veidmainiškai pristatomas kaip Europos teisės normatyvų vykdymas. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija reikalauja apsaugoti tik tautines mažumas, kuriomis laikomos tik tos nacionalinėje valstybėje gyvenančios tautos, kurios neturi savo nacionalinių valstybių. Lenkai turi savo nacionalinę valstybę – Lietuvos kaimynę Lenkiją. Lietuvoje gyvenantys lenkai yra tautinė bendrija, o bendrijoms Europos Tarybos konvencija netaikoma. Be to, konvencija nėra viršesnė už Lietuvos Konstituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis aiškiai sako, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, ir ja privalo vykti visas viešasis valstybinis bendravimas, raštvedyba ir informavimas. Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą patvirtino šias nuostatas, tokias pat principines išvadas yra padariusios ir Europos Sąjungos institucijos. Šešioliktosios Vyriausybės įsipareigojimas teisės požiūriu yra antikonstitucinis, prieštaraujantis Valstybės įstatymams, taigi neteisėtas ir eventualiai nusikalstamas.

Rusija grįžta: dviejų rusų – gero ir blogo – epopėja
|

Rusija grįžta: dviejų rusų – gero ir blogo – epopėja

Rusija niekada neatsisakė ir neatsisakys savo kuo stipresnės geopolitinės įtakos rytinėje Baltijos jūros pakrantėje. Latvijoje ir Lietuvoje – ypač: Latvijoje dėl Rygos ir Liepojos uostų, Lietuvoje – dėl Klaipėdos uosto ir Kaliningrado anklavo, svarbiausio, kaip dabar aiškiai matyti, savo teritorinio laimėjimo Antrajame pasauliniame kare.
Pretenzijos į Baltijos rytinį pajūrį susilpnėdavo tik tada, kai Rusija pati nusilpdavo kaip didvalstybė, bet tuoj pat atgydavo, kai tik atsigaudavo jos imperinė savijauta. Šiandien Rusija mano atsigaunanti bei atgaunanti nacionalinį orumą. Jis Maskvai neįsivaizduojamas be Baltijos pajūrio ir – ypač Kaliningrado kontrolės: kas valdo šį miestą, valdo Europos Rytų–Vakarų slenkstį.