|

Atominė elektrinė: žlugdanti svajonė

Praėjus metams po Fukushimos katastrofos įtakingas savaitraštis „The Economist“ paskyrė kovo 10-16 dienų numerį atominei energetikai. Viršelio tema taip ir vadinasi: „Atominė energija: žlugusi svajonė“. Ne, ten nebuvo apokaliptinių nuotaikų ir gąsdinimo, o tik blaivi padėties analizė. Ir labai paprasta išvada: atominė energetika neišnyks, tačiau taps mažareikšme elektros gamybos sritimi. Atsitiks tai ne tiek dėl katastrofų baimės, kiek dėl ekonominio nepagrįstumo. Pasaulis stovi ant staigaus dujų kainų kritimo ir atsinaujinančių energijos šaltinių revoliucijos slenksčio. Tačiau Lietuvai tai nė motais. Mes nesivarginame skaičiuoti. Mes juk esame romantikai ir turime didingą svajonę – likti atomine valstybe! „Istorija mažoms šalims retai pasiūlo galimybę įgyvendinti idėjas, iš pirmo žvilgsnio viršijančias tų šalių galias ir valią. Ir net jei pasiūlo, retai tokia idėja nemiršta vos užgimusi. Užtenka išsigąsti: „per drąsu“, rasti pasiteisinimą: „ per brangu“ ir tokios idėjos patogiai atgula metraščiuose…“ Čia citata iš beletrizuotos 24 puslapių brošiūros, kurią radau šeštadienio laikraštyje. Propagandinį leidinį, kaip turbūt ir visą kitą šiuo metu labai intensyvią reklamą žiniasklaidoje, apmoka UAB Visagino atominė elektrinė, tiksliau – visi Lietuvos gyventojai. Juk tai – valstybės projektas, ar ne?

|

Kas beldžia į tavo duris

Visuomenėje stichiškai kylant pilietinio pasipriešinimo judėjimams, verta atsiremti į pasaulio patirtį ir išmintį. Juk svarbiausia dabar – išlaikyti pozityvią, geras permainas skatinančią nuostatą. Vienu iš tokių kelrodžių sunkiame kelyje į demokratiją gali būti Albertas Kamiu (Albertas Camus). Šio Nobelio premijos laureato moralinė laikysena iš totalitarinės sąmonės besivaduojančioje Europoje ir teoriniai darbai tarsi skirti dabartinei Lietuvai. Didžiojo rašytojo iš dalies politinis veikalas „Maištaujantis žmogus“ ir kitos esė įrodė, kad laisva ir teisinga visuomenė neįmanoma be stiprios pasipriešinimo dvasios. Tačiau jis nubrėžė labai aiškias maišto ribas. Pasipriešinimas neturi būti pagiežingas. Maištas neturi virsti žmogaus teises ir laisves trypiančia revoliucija. Maištaujantis žmogus visų pirma protestuoja prieš jo paties žmogiškumo niekinimą. Svarbiausias tikslas – priversti galią turinčiuosius jį gerbti. „AŠ MAIŠTAUJU, VADINASI MES ESAME.“ Maišto proveržis vieno žmogaus absurdišką kančią paverčia kolektyvine ir griauna susvetimėjimo sienas. Atidaro duris. Ne tik kitas žmogus, bet ir visas pasaulis tampa artimesnis. „Blogis, kurį patyrė vienas žmogus, virsta užkrečiama liga, maru.“ Taip atsiranda solidarumas ir kuriasi laisva, pati save valdyti gebanti visuomenė. Tiesioginės transliacijos metu prievartaujamos mergaitės klyksmas visus mačiusius ir girdėjusius pavertė bejėgiais, tačiau kaltais stebėtojais. Vienus tai palaužė ir privertė susitaikyti su žiauriu absurdu kaip gyvenimo neišvengiamybe, kitus privertė kilti į kovą. Bent jau mintyse.

|

Broliai, „Maxima” ryja Vilniaus plaučius!

Praėjusią savaitę per pačią LEO projekto sukelto triukšmo kulminaciją kai kuriose žiniasklaidos priemonėse slystelėjo maža žinutė ar reportažiukas. Labai „tvarkinga ir teisinga” Vilniaus valdžia leido tiems patiems „Maximos” savininkams šalia Vingio parko ir Neries statyti naują „Akropolį”. O kas čia bloga? – paklausite. Gal tik juokinga, kad Šiaurės Atėnai pralenkė visus Graikijos miestus ir štai turės jau dvi naujos pagoniškos religijos šventyklas. Ką daryti? Vartojimo religija užvaldė mūsų sielas daug lengviau nei kažkada krikščionybė. Todėl visai dėsninga, kad vartojimo šventikai imasi vadovauti valstybei ir jos miestams. Netrukus labai nenustebsime, kai „Akropolio” pavadinimas atsiras ant kol kas nežinia kam statomų Valdovų rūmų. Nors pati tinkamiausia didžiausio visos šalies „Akropolio” vieta – Gedimino kalnas. Štai iš kur imsime pinigų Aukštutinės pilies atstatymui! Šaunieji „Maximos” vyrukai turi neįkainojamos patirties kurti nacionalinius projektus. Juk tik jų dėka mes balsavome ir už Europos Sąjungą, ar ne? Tačiau grįžkime į realybę. Nors ji irgi pakankamai fantastiška. Nors ne – greičiau, fantasmagoriška. Groteskiška. Ir žinoma – labai, labai liūdna. Nes mūsų vaikaičiai šitą juokingą laikmetį pavadins JUODĄJA PINIGUOČIŲ SIAUTĖJIMO EPOCHA, o mus pačius išplerusiais nevykėliais, kurie nesugebėjo – tiesą sakant, net rimtai nepabandė – tam siautėjimui pasipriešinti. Taigi, kalbu net ne apie drakonišką LEO projektą.