AŠ IR “LRYTAS.LT”
|

AŠ IR “LRYTAS.LT”

Ko gero, atidesnis skaitytojas pastebėjo, kad portale „Lrytas.lt” pasirodė mano straipsnis „Adventas – vilties laikas”. Noriu užbėgti už akių galimoms interpretacijoms ir kai ką paaiškinti. Prieš savaitę į mane kreipėsi „Lrytas.lt” vyr. redaktorius Rimvydas Valatka. Jis maloniai pakvietė mane karts nuo karto parašyti straipsnių portalui. Tuo pačiu jis užtikrino mane, kad mano rašiniams nebus taikoma jokia cenzūra. Prisipažinsiu, kad tiek pasiūlymas, tiek pats neformalus p. Valatkos laiško tonas nustebino. Juk ne sykį esu kritikavęs „Lietuvos ryto” grupę, ir patį Rimvydą Valatką. Kaip supratote, Valatkos siūlymą priėmiau. Manau, kad bus mano skaitytojų, kurie nusivils tokiu sprendimu, tačiau noriu pareikšti, kad jį priėmiau atsakingai ir viską apsvarstęs. Tad savo straipsnių skaitytojams noriu paaiškinti šio pasirinkimo motyvus. Visų pirma turiu priminti, kad nesu NĖ VIENOS redakcijos darbuotojas. Vienus leidinius su kuriais bendradarbiauju vertinu labiau, kitus mažiau. Rašydamas straipsnius visuomet vadovaujuos savo sąžine. Galiu drąsiai save vadinti nepriklausomu žiniasklaidininku, kuris vadovaujasi tik įsitikinimais, o ne grupiniais interesais. Neslepiu, kad šie įsitikinimai yra krikščioniški, politinės pažiūros – konservatyvios, o kultūrinės vertybės – liberalios. Todėl noriu nuraminti visus: mano kritiškas požiūris į „Lietuvos ryto” grupę nuo bendradarbiavimo su „Lrytu.lt” nekis, nebent pačioje grupėje įvyktų fundamentalūs pokyčiai.

Ar tikrai kanapės nepavojingos?
| | | |

Ar tikrai kanapės nepavojingos?

Mūsų visuomenėje plintant narkomanijos rykštei, vis dažniau pasigirsta balsų, raginančių kovoti su narkomaniją, įteisinant taip vadinamuosius „lengvuosius” arba „rekreacinius” narkotikus. Šios idėjos kyla iš tam tikrų mitų apie „lengvųjų” narkotikų (hašišo, marihuanos, kanapės etc.) nekenksmingumą. Tai vyksta įvairiais būdais. Štai neseniai Vyriausybė pritarė narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo papildymo projektui, kuris leistų Lietuvoje legalizuoti pluoštinių kanapių auginimą. Šiam projektui dar turės pritarti iš atostogų grįžęs Seimas. Nors teigiama, kad toks įstatymo projektas parengtas siekiant Lietuvos įstatymus suderinti su ES teisės aktais, kurie leidžia auginti tam tikrų veislių kanapes pramoniniams tikslams, bet akivaizdu, jog žingsnis negali būti sutiktas vienareikšmiškai. Ne veltui Žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė bando ironizuoti, kad „Seime yra keli tokie asmenys – užtenka paminėti žodį „kanapės” ir jie daugiau nieko nenori girdėti”, – tačiau tai tik rodo, jog šiuo klausimu esama dviprasmybės. Suprantama, jog kalbama apie pramonines kanapes, tačiau niekas nėra apsaugotas, kad tokių kanapių laukai netaptų puikia priedanga auginti narkotizuojančias kanapes. Kaip ir lieka neaiškumas, ar pats pramoninių kanapių auginimo faktas nesudarys prielaidų kontroliuojančios įstaigoms, teisėsaugai žvelgti atlaidžiau arba pro pirštus į kanapių augintojus. Juk pramoninės kanapės yra „beveik neturinčios narkotizuojančių medžiagų”.

| | |

Kaip atlikti normalią išpažintį?

Gavėnia, tai laikas, kai esame kviečiami nuodugniai atlikti asmeninę išpažintį. Tačiau mūsų susitaikinimas su Dievu yra procesas, kuris, kad ir kaip tai svarbu, neapsiriboja vien nuodėmių išpažinimu. Viešpaties malonė pasiekia mūsų širdis tik tada, kai sąmoningai ir su tikėjimu pereiname visus etapus. Nuo vaikystės iš katekizmo pamokų žinome apie penkias Sutaikinimo sakramento dalis, tačiau retai įsimąstome, kad tik padarę tuos penkis žingsnius, galime džiaugtis atleidimo vaisiais. Tai tartum penkių žingsnių programa, padedanti atnaujinti mūsų gyvenimą. Pirmas žingsnis: prisiminti nuodėmes. Tai pasirengimo etapas. Nuo jo priklausys, kaip seksis prie klausyklos: ar mikčiosime kaip vaikai, ar nekompleksuodami atversime nuodėmklausiui savo vidų. Ruoštis geriausia maldos metu, būti akistatoje su savimi, tam gali padėti tyla. Taip pat patartina pasinaudoti įvairiomis sąžinės apyskaitomis, peržvalgomis, ištyrimais, kurių pagrindas yra klausimai apie dažniausiai pasitaikančias mūsų klaidas. Tačiau jokie klausimynai neaprėpia žmogaus širdies, kurios gelmėje paslaptingai kalba Dievas. Jo artumą patirti padės Šventojo Rašto ištraukos, pasakojančios apie krikščionio gyvenimo kilnumą. Pasirengimas išpažinčiai yra reta (deja!), bet puiki proga pabūti akis į akį su savimi, peržvelgti į savo elgesį, įpročius, santykius su žmonėmis. Antras žingsnis: išpažinti nuodėmes. Ko gero, jis psichologiškai mums yra sunkiausias.

| | |

Apklausos ir išpažintis

Keistas šis pasaulis. Seniau žmogus, ar laikosi Dievo įsakymų, pasisakydavo tik per išpažintį klebonui, o dabar – per sociologinę apklausą. Taip pat ir datą, kada paskutinį kartą buvai išpažinties, atrodo, pasisakome pradėdami išpažintį, tačiau ir tai jau nebėra jokia paslaptis visažiniams sociologams. Tokios ironiškos mintys aplankė, sužinojus apie savaitraščio „Veidas” organizuotą Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų telefoninę apklausą, kuri pabandė atskleisti kai kuriuos mūsų religingumo bruožus. Na, o jei be ironijos, tai sumanymas geras. Nors tokio pobūdžio (telefoninės) apklausos pasižymi didžiausia paklaidos galimybe, be to, ji buvo vykdoma didžiuosiuose miestuose aplenkiant provinciją, tačiau nūdienos pastoracijai visuomenės nuomonės tyrimai yra svarbūs dalykai. Jie gali tapti „laiko ženklais”, kuriuos skaitydamas, Bažnyčios aktyvas persvarsto savo apaštalavimo prioritetus. Deja, tokių tyrimų daug nėra, tad kiekvienas bandymas išsiaiškinti, koks yra bendras mūsų religinio gyvenimo vaizdas, sveikintinas. Gal labiausiai nustebino, kad į klausimą „Ar gyvenate pagal dešimt Dievo įsakymų?” 38 proc. atsakė „taip”. Paradoksalu, bet pagalvojau, jog tie 4,6 proc. apklaustųjų, kurie tvirtino, kad šiais laikais neįmanoma laikytis Dievo įsakymų, yra tam tikra prasme nuoširdesni už tuos, kurie teigė, kad jų laikosi. Juk apaštalas Paulius suformulavo pačią krikščionybės esmę – žmogus nepajėgus gyventi pagal įsakymus, todėl jam reikia gelbėtojo Kristaus.

| | |

Ar „velykinė“ gali nebūti nuobodi pareiga?

Gavėniai įpusėjus, bent kiek su religija susijęs žmogus nerimastingai pradeda galvoti, kad reikės eiti velykinės išpažinties. Tai primena kalendorius, artimieji ar koks stropus klebonas. Ši tradicija – bent kartą per metus atlikti išpažintį – dar tebėra įaugusi į mūsų papročius, o jei kas bando ją „užtušuoti”, tai seneliai ir tėveliai ar šiaip pamaldesni giminaičiai primena, kad „reikia”… Kažkaip gaila, jog išpažintis yra virtusi nemalonia pareiga, prievarta sau, inercija. Ne didelis džiaugsmas ir kunigams praleisti po kelias valandas klausykloje, beklausant „prisipažinimų”, kad nieko nenužudžiau, nepavogiau, nesvetimavau… Esu sutikęs ne vieną nuo velykinių išpažinčių psichologiškai persitempusį kunigą, kuris tesvajodavo apie paprastą poilsį. Tad ne vienas gali pasakyti, jog tokias tradicijas reikia ignoruoti, laužyti, nepaisyti. Vis dėlto patinka mums ar ne, bet jei įsitvirtina tam tikri papročiai, tai jie turi atramą įvairiose mūsų būvio plotmėse. Gal geriau užuot purkštavus vertėtų pamąstyti, kaip pataisyti esamą padėtį, juolab kad čia reikia ne tik dvasininkijos, bet ir visų bažnyčios lankytojų pastangų. Kad ir kaip suktumės, bet daugybei „velykinė” yra vienintelė proga kartą per metus susidurti su religija ir savimi. To fakto neturėtų iš akių išleisti nei nuodėmklausiai, nei pastoracijoje besidarbuojantieji. Suprantu visus, kurie pavargsta nuo bažnyčias užplūdusio priešvelykinio srauto, bet „velykinės” yra galimybė byloti apie Evangeliją. Tereikia prabilti į širdį.

Kas turėtu rinkti prezidentą?
| | |

Kas turėtu rinkti prezidentą?

Prezidentas mūsų politinėje sistemoje atlieka balanso, pusiausvyros tarp įvairių politinės galios centrų vaidmenį. Lietuva pernelyg maža šalis, kad jai vadovautų didelių galių turintis prezidentas, kaip JAV ar Prancūzijoje. Dabar Konstitucijoje numatytų galių visiškai pakanka, kad prezidentas būtų svari figūra mūsų politiniame gyvenime, ypač turint galvoje, kad politinių jėgų išsidėstymas, Seime dažnai būna tikrai fragmentiškas. Juolab matant mūsų visuomenės fragmentiškumą, sunku tikėtis, kad ateityje bus kitaip. Jei būtų atsižvelgta į politikų, politologų siūlymus, rinkti prezidentą Seime, tai šis pusiausvyros taškas būtų pažeistas. Ar šie pasiūlymai nereiškia ir to, kad politikai norėtų “kišeninio prezidento”? Įsivaizduokime, kad, kaip siūlo ne vienas, prezidentą renka Seimas. Tokiu atveju valstybės vadovas atstovautų tik valdančiajai daugumai, nes be jos pritarimo negalėtų būti patvirtinta jokia kandidatūra. Būtent patvirtinta, nes šis postas taptų ilgų derybų, užkulisinių sandorių objektu, ir kalbos apie rinkimus būtų tik formalumas, kaip dabar vyksta su Seimo pirmininko rinkimais. Rezultatas nesunkiai prognozuojamas: prezidentu taptų Viktoro Muntiano, Artūro Paulausko, Arūno Valinsko sukirpimo veikėjas, neturintis didelio autoriteto tiek tarp gyventojų, tiek tarp pačių politikų. Pavyzdžiui, ar tokia rinkimų tvarka sumažintų Rusijos įtaką? Abejonių yra užtektinai. Juk daug lengviau yra susitarti su kelių partijų lyderiais, nei apkvailinti du milijonus piliečių.

Ar bučinys neįpareigoja?
| |

Ar bučinys neįpareigoja?

Šiandien televizija parodo tiek daug scenų, kuriose viešai demonstruojami aistringi bučiniai, kad šis gestas tampa labai banalus. Bučiniai dažnai būna sumenkinti, nuskurdinti, suvienodinti: bučiuojamasi, nes taip daro visi, nes norima suvilioti, norima vaidinti suaugusiuosius… Infantilūs bučiniai tokie panašūs į burnos malonumus, kuriais užsiima kūdikiai, ieškodami malonumo dėl paties malonumo. Narciziški bučiniai – kai kitas tampa vien tik pasitenkinimo instrumentu. Tačiau jaunas žmogus domisi tuo, vadinasi, bet kokiame įsimylėjėlių geste glūdi kažkas svarbaus. Bučinys yra per daug gražus, kad būtų nerūpestingai atliekamas. Kas galėtų paneigti gesto jėgą, svarumą bet kokiuose žmogiškuose santykiuose? Gestas – tai nuostabi bendravimo priemonė: jis padaro regimus ir „apčiuopiamus” giliausiai viduje paslėptus, stipriausius jausmus. Pažiūrėkite į sportininkų apsikabinimus varžybose, po to, kai jie pasiekia savo tikslą! Teigti, kad meilės gestas neturi pasekmių, būtų naivu. Gestas keičia santykius. Yra aiškus skirtumas tarp troškimo ir išpildymo. Išpildyti troškimą – tai pereiti prie veiksmo. Įsimylėjusiesiems atlikti gestą – tai kažką pakeisti santykių vystymesi. Pereiti nuo žvilgsnio prie švelnių glamonių, nuo glamonių prie bučinio, nuo bučinio prie lytinio akto, reiškia kaskart peržengti galimas pakopas, po kurių dažnai nebeįmanoma sugrįžti atgal.