Milda – vaidilutė ar pelenė?
Senovės lietuvių tikėjime ugnis laikyta šventa, amžina, ji nuolat turėjusi degti šventyklų aukuruose ir namų židiniuose. Šventyklose ugnis buvo reikalinga per religines šventes ir aukojimo ritualui. Šią ugnį turėjo prižiūrėti vaidilos ir vaidilutės. Vaidila – tai žemesnysis žynys, kurio pareiga buvo aukure deginti aukas. Aukos būdavo skirtos dievams ar vienam kuriam nors dievui, norint per jį įgyti malonę ar ištikus nelaimei. Be to, sakoma, jog vaidilos gydė žmones, rūpinosi jų dvasiniu gyvenimu, padėdavo jaunuoliams, kurių laukė karo tarnyba. Dažnai jie būdavo dainiai, kūrę eiles, giesmes ir dainas, groję citera – styginiu instrumentu. Vaidilos dėvėjo ilgą baltą rūtbą, o ant galvos – žolių lapų vainiką. Apie vaidilutes istorinių žinių mažai, daugiau legendų ir pasakų. Legendose vaidilutės prižiūrėjusios šventyklų ugnį, o pelenės – našlaitės kursčiusios namų židinį. Vaidilutė taip pat vaizduota ilgu baltu rūbu, nes lietuvių papročiuose balta spalva yra šventa, o ant galvos būdavės gelių vainikas. Vaidilutė Birutė, sakoma, dėvėjusi gintaro karolius.