Emigraciją dauguma Lietuvos politikų traktuoja kaip vieną didžiausių šalies problemų, tačiau valstybės emigracijos politika formuojama vangiai, kadangi nesugebama priimti naujų iššūkių ir kurti emigrantų susigrąžinimo strategijų. Tuo tarpu eiliniai piliečiai, pasiliekantys Lietuvoje, išvykstančiuosius smerkia. Jei apie senuosius išeivius lietuviai Lietuvoje ir žiniasklaida atsiliepia teigiamai, tai apie šiuolaikinės emigracijos vertinime dominuoja neigiami atspalviai, emigracija laikoma blogiu, kurį reikia mažinti, mėginti išvengti. Nuolat išryškinamas neigiamas emigracijos poveikis Lietuvai – darbingo amžiaus žmonių mažėjimas, socialinei sistemai iškylančios problemos dėl mokesčių mokėtojų pasitraukimo. Daug rečiau pastebimi teigiami emigracijos aspektai: didelė dalis emigrantų uždirbtų pinigų sunaudojama arba investuojama Lietuvoje, šalyje mažėja bedarbių skaičius ir kartu – socialinės paramos poreikis, migrantai įgyja naujos patirties. Mažai kam rūpi išvykstančių lietuvių problemos, su kuriomis jie susiduria užsienyje: darbo ir buto paieška, teisinės pagalbos stoka, socialinis draudimas, vaikų mokymas, išankstinės informacijos apie gyvenimo ir darbo sąlygas svetimoje šalyje trūkumas. Seniau emigravę lietuviai užsienyje turi subūrę stiprias bendruomenes, besirūpinančias lietuviškumo išlaikymu užsienyje, tačiau naujiems emigrantams į šias seniai veikiančias bendruomenes įsilieti gana sunku, bendruomenės į naujai atvykstančiuosius kartais žiūri nepatikliai.