Globalizacija, globalizmas, antiglobalistai…
| |

Globalizacija, globalizmas, antiglobalistai…

Daug kalbame apie globalizmą, o labiausiai aiškėja, kad yra maišatis. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taip ir mums – aiškiau nesidaro. Kitaip pasirodė paskaičius Viliaus Bražėno knygas. Viena – „Sąmokslas prieš žmoniją“, išleista Čikagoje 1975 metais, pakartota 1978 metais ir Lietuvoje LPKTS išleista 1997 metais, o kita – 2000-aisiais – „Nauja pasaulio santvarka – Lietuva ir pasaulis iš JAV dešinės žiūrint“. Paskaitome ir ima rodytis kitoks pasaulio vaizdas. Anksčiau manėme, kad globalizacija ar globalizavimasis yra natūralus ir savaime vykstantis procesas. Sumažėjęs pasaulis, kurio visos dalys darosi labiau vienos nuo kitų priklausomos. Procesas, vykstantis dėl technologijų pažangos. Procesas, kuriame savaime ima vyrauti pažangiausieji. Ir technologijos, ir veržlumas, ir santvarka kuo tobuliausia, nes garantuoja žmonių ir tautų laisvę. Tokią žinojome esant Ameriką. Gal ir dabar ji tokia yra. Tokios tikimės. Negausioms tautoms yra iššūkis ir tas savaiminis procesas, joms labai reikia stengtis neatsilikti, kad su savo savastimi išliktų tame mažėjančiame pasaulyje. Labai stengtis išmokti to pasaulio taisykles ir net pačioms pasauliui diktuoti, jeigu yra gyvybingos, bet ta galimybe pasinaudoti reikia pastangų. Atsiliekančioms didėja galimybė asimiliuotis ir išnykti. Ne prievarta, o savo valia. Nenori gyventi, tai gali išnykti. Norinčioms gyventi net ir padedama, nes pasaulis, kuriame yra daug tautų, turtingesnis. Globalizuoja pažanga, įvairiopas veržlumas.

Apie ištikimybę
|

Apie ištikimybę

Atsirado norinčiųjų priminti Lietuvai apie skaistybę, todėl išleista iš vokiečių kalbos išversta knygelė apie italų mergaitę Mariją Goreti, tapusią kankine dėl skaistybės ir paskelbta šventąja . Knygelę išvertė Marija Mėlinauskaitė ir Aleksandra Bubelytė (apie jas neseniai “XXI amžiuje” rašyta), leidimu pasirūpino ses. Benvenuta – Ada Urbonaitė. Pagyrimo žodis vertėjoms ir leidėjai – jos dirba šiais laikais mažiau įprastą darbą negu daugelis. Daugelis iš mūsų dabar skubame rašyti ir išspausdinti savo knygas, ir jas pardavinėjame. Tokiame fone maloniai keista, kad kažkas dar randa ir už save vertingesnių žmonių, apie kuriuos parašytas knygas reikia platinti. Tie vertingesniais palaikytieji žmonės šiuo atveju yra šventoji Marija Goreti ir knygos apie ją autorius Vincentas Rufas (Vinzenz Ruef). Aprašyta knygoje šventoji – labai vargingos italų šeimos kaimo mergaitė, 12- os metų, beraštė ir labai tvirto tikėjimo. Tapusi kankine, nes nuodėmės bijojo labiau negu mirties. Ji mirė gindama mergaitės skaistybę. Nepopuliari dorybė šiais laikais? Dorybės yra visos ir visada populiarios. O priminė knygelė ir apie skaistybę, ir apie tikėjimo tvirtumą. Ir dar priminė, kad labai tvirto tikėjimo žmonės net ir varge gali būti laimingi. Iškėlė ir klausimų mokantiems klausti – ar reikia būti beraščiams, kad galėtų būti tvirtas tikėjimas, ar jis galimas ir žinių visuomenėje, kokios dabar siekiame? O gal reikia atsisakyti tų žinių, jeigu jos tikėjimą žlugdo, ir taip tapti laimingiems?