Globalizacija, globalizmas, antiglobalistai…
Daug kalbame apie globalizmą, o labiausiai aiškėja, kad yra maišatis. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taip ir mums – aiškiau nesidaro. Kitaip pasirodė paskaičius Viliaus Bražėno knygas. Viena – „Sąmokslas prieš žmoniją“, išleista Čikagoje 1975 metais, pakartota 1978 metais ir Lietuvoje LPKTS išleista 1997 metais, o kita – 2000-aisiais – „Nauja pasaulio santvarka – Lietuva ir pasaulis iš JAV dešinės žiūrint“. Paskaitome ir ima rodytis kitoks pasaulio vaizdas. Anksčiau manėme, kad globalizacija ar globalizavimasis yra natūralus ir savaime vykstantis procesas. Sumažėjęs pasaulis, kurio visos dalys darosi labiau vienos nuo kitų priklausomos. Procesas, vykstantis dėl technologijų pažangos. Procesas, kuriame savaime ima vyrauti pažangiausieji. Ir technologijos, ir veržlumas, ir santvarka kuo tobuliausia, nes garantuoja žmonių ir tautų laisvę. Tokią žinojome esant Ameriką. Gal ir dabar ji tokia yra. Tokios tikimės. Negausioms tautoms yra iššūkis ir tas savaiminis procesas, joms labai reikia stengtis neatsilikti, kad su savo savastimi išliktų tame mažėjančiame pasaulyje. Labai stengtis išmokti to pasaulio taisykles ir net pačioms pasauliui diktuoti, jeigu yra gyvybingos, bet ta galimybe pasinaudoti reikia pastangų. Atsiliekančioms didėja galimybė asimiliuotis ir išnykti. Ne prievarta, o savo valia. Nenori gyventi, tai gali išnykti. Norinčioms gyventi net ir padedama, nes pasaulis, kuriame yra daug tautų, turtingesnis. Globalizuoja pažanga, įvairiopas veržlumas.
