|

Lietuviai ir Lietuva tautos sampratų kryžkelėje

Apsibrėždama tarptautiniame kontekste lietuvių tauta jau gerą šimtmetį svarsto dilemą tarp pilietinės-teritorinės ir prigimtinės-kultūrinės tautos sampratų. Šiandieninės globalizacijos, supranacionalizacijos, eurofederalizacijos tendencijos šią dilemą aktualizuoja iš naujo, bet iš tiesų ji – ne tokia moderni, kaip gali atrodyti. Teoriniu-filosofiniu lygmeniu ji siekia Mykolo Riomerio darbus, praktiniu-politiniu lygmeniu ji ne vėlesnė už 1917 m. Petrapilio Seimą. Pirmoji įvardinta samprata dažnai vadinama vakarietiška, antroji – rytietiška. Tai – dalinė tiesa. Pilietinė-teritorinė tautos samprata įsivyravo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politikoje ir teisėje. Prigimtinė-kultūrinė samprata, kuriai priskirtini ir kalbos – kultūros elemento – akcentai, įsitvirtino ryčiau – Vokietijoje, Italijoje, Vidurio-Rytų Europos šalyse. Moraliniu ir ontologiniu požiūriu Rytų-Vakarų takoskyra – ne esminė, nors psichologiškai, ypač šiandien, jau pati sąvoka „Vakarai“ siejama su pažanga, laisve, gerove, o „Rytai“ – su atsilikimu, vergove, skurdu. Ši skirtis tarp tautos sampratų brėžiama sąmoningai, formuojant požiūrį, jog „vakarietiška“ samprata – geresnė už „rytietišką“. Iš tiesų abi sampratos sąlygotos skirtingos raidos ir skirtingų patirčių. Britanijai teko sutelkti anglų, škotų, airių ir valų tautas į vieningą pilietinę visuomenę, įvardijant ją britų tauta. Prancūzijai panašūs uždaviniai kilo, sutelkiant etninę daugumą – prancūzus su bretonais, provansalais, alemanais. Abi šios šalys į tautinių valstybių epochą įžengė laisvos ir vieningos – bent jau politinės sandaros prasme. Italai ir vokiečiai į ją įžengė susiskaldę – bendrų valstybių čia nebuvo, jas dar reikėjo sukurti. Kas iš tiesų jungė italus ir vokiečius – tai bendra kalba, iš dalies – kultūra ir etniškai bendra kilmė.

|

Tautos idealas: tarp skirties ir jungties

Žmogiškoji būtis balansuoja tarp atskirybės ir bendrybės. Pačioje žmogaus savivokos pradžioje išsiskiria „aš“ ir „kitas“. Po to atrandamos jungtys tarp savęs ir artimo kito, vienasmenės sąvokos išsiplečia, atsiranda „mes“ ir „kiti“. Žmogui bręstant, jo pasaulėvaizdis sudėtingėja: vienos tapatybės apima kitas, dar kitos – persidengia, o kai kurios – susipriešina. Žmogus suvokia: jeigu esu vyras – tai nesu moteris, jeigu lietuvis – tai nesu rusas. Antra vertus, šias sąvokas išskiriant esmės požiūriu, jų nebūtina išskirti vertės požiūriu – nors būna ir taip. Drauge žmogus suvokia, jog galima tuo pat metu priklausyti konkrečiai lyčiai, tautai, rasei, religijai, profesijai, socialiniam sluoksniui, politinei ideologijai, ir viena kitam neprieštarauja – išskyrus išimtis, kai viena tapatybė savaime neigia kitą. Kai kurios politinės arba religinės ideologijos gali neigti tautiškumą, yra politinių ideologijų, kurios neigia religiją, o kai kurios iš jų siekia perkonstruoti netgi prigimtinę lytį. Tautiškumas tuo pat metu yra skirtis ir jungtis. Jis skiria tautietį nuo kitataučio, antra vertus – jungia tautiečius tarpusavyje. Šnekant tarptautiniais žodžiais, tautiškumas tuo pat metu – universalus ir partikuliarus.

|

Satanizmas be kaukės. IV dalis

Visos šios mintys gali pasirodyti keistokos tiems, kurie nelaiko šėtono realia asmenybe, tačiau – patinka mums tai, ar ne, krikščionybė būtent tokiu jį ir pristato. Žinoma, galime kalbėti apie šėtoną ir kaip apie abstrakčios blogio jėgos personifikaciją. Esmės tai – nekeis, o tik dar labiau pabrėš. Įdomiausia, kad satanizmas, atrodo, ir nesiekia asmeninio šėtono garbinimo. Bent jau – kol kas. Tiesiog, „daryk tai, kas tau patinka”. Nėra pats svarbiausias satanizmui ir Dievo, kaip asmens, paneigimas. Daugelis satanistų – tiki Dievu (pasak Biblijos, tiki juo ir pats velnias). Užpečkin įgrūstas Dievas satanizmui – nebepavojingas. Todėl, pagrindinis satanizmo ginklas nukreiptas į Tiesą, Gėrį, Dorą, kaip sąvokas, kaip esmes. Pats tikriausias satanizmas – tai nihilizmas. Beje – ir žodžių kilmė artima: „satan” – reiškia „prieštarautojas”, „nihilizmas” – susijęs su neigimo sąvoka. Neigimo visko, iš eilės. Objektyvios Tiesos, moralinių vertybių, šeimos, tautos, Tėvynės, galiausiai – vertybių, kaip tokių, buvimo. Nihilizme nėra nieko objektyvaus. Kiekvienas pats sau Tiesa. Vadinasi, kiekvienas yra savaip teisus, ką bedarytų. Tai – praktinė žmogaus sudievinimo pusė. Prie nihilizmo eita gan nuosekliai ir palaipsniui. Pradžioje – paneigtas racionalus ir objektyvus Dievo pažinumas, po to – Tiesos pažinumas. O jeigu Tiesos neįmanoma pažinti, tuomet – koks pagrindas teigti, jog ji išvis yra? Galiausiai, atėjo eilė ir pačios Tiesos paneigimui.

Satanizmas be kaukės. III dalis
|

Satanizmas be kaukės. III dalis

Daugelis religijų daugiau ar mažiau kalba apie lemiamą mūšį tarp gėrio ir blogio jėgų. Krikščionybėje tai išsakoma ypač aiškiai. Čia įvardinamas konkretus asmuo – Antikristas, ateisiąs ir įsiviešpatausiąs laikų pabaigoje, iki būsiąs sunaikintas Dievo. Akivaizdu, jog, siekiant pasaulinės valdžios, reikalinga vieninga sistema. Viena religija, viena valstybė, vieninga ekonomika. Beje – pastarasis, atrodo, visiškai nedvasinis aspektas, minimas ir Biblijoje, kalbant, jog niekas negalės nieko pirkti ar parduoti, neturėdamas Žvėries ženklo (Apr 13:16-18). Antikristas Biblijoje įvardinamas konkrečiu simboliu – Žvėris. Pati Biblija – aiškiai atsako į klausimą, kas gi yra žvėris: tai – žmogus minus Dievo dvasia (Ekl 3: 18-21). Atimk Dievo dvasią, ir žmoguje beliks gyvūninis pradas. Instinktai ir juslės. Nuo pat sukūrimo žmoguje veikia du pradai, dėl ko jisai ir nėra nei absoliučiai geras, nei blogas. Tai dvasinis pradas, kurio šaltinis – pats Dievas, ir kūne glūdintis žvėries pradas. Pastarasis – taipogi sukurtas Dievo, tačiau užterštas nuodėmės. Taigi, žvėris glūdi kiekviename iš mūsų, tačiau jį – galime įvaldyti. Dvasia mus tam įpareigoja. Kiekvienąsykį, kai instinktinis, intuityvus pradas mūsuose užgožia dvasinį, racionalųjį, mes tampame žvėrimis. Postmodernistinis šūkis „Liaukis mąstyti ir pradėk jausti” kyla iš labai aiškaus šaltinio. Jausmai visada lengviau pasiduoda manipuliacijai, nei kritiškas mąstymas.

Satanizmas be kaukės. II dalis
|

Satanizmas be kaukės. II dalis

Satanizmas dažniausiai laikomas religine srove. Iš tiesų, tai – daugiau, nuostata, galinti įgauti tiek religinę, tiek sekuliarią (pasaulietinę) išraišką. Satanizmo formų spektras gali būti itin platus: nuo patologinės agresijos, iki gan užslėptų formų. Tas, kuris planuoja prisistatyti nauju žmonijos lyderiu – negali rinktis atgrąsių priemonių. Bent jau – iki laiko. Žmonija prie satanistinių vertybių turi būti pratinama labai palaipsniui, idant – ilgainiui, pati nebesugebėtų atsirinkti gėrio nuo blogio. Tam pasitarnauja nihilizmas. Tai – bene subtiliausia satanizmo forma. Tačiau nihilistinės pasaulėžiūros ideologai – pvz., vienas postmodernizmo įkvėpėjų Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzche) – nuo pat pradžių gan atvirai siejo save su satanizmu. F.Nyčės herojus jo paties raštuose neretai vadinamas Antikristu, o jo idealas – „antžmogis” – vaizduojamas, kaip jokių moralės dėsnių nesaistomas „žvėris”, agresyvus egoistas. Kitas didis postmoderniosios pasaulėžiūros autoritetas – Zygmundas Froidas (Freud) – buvo taip nusiteikęs prieš religiją, kad laikė ją viena šizofrenijos formų. Tiesa: jis neigė ne tik Dievą. Froidizme atmetama bet kokia drausmė: negalima esą savęs varžyti, nes kiekvienas suvaržytas geismas gimdantis įtampą, kuri galinti sukelti psichologines krizes. Taigi, kiekvienas geismas turintis būti įgyvendintas (prisiminkime A.Kraulio pagrindinį įstatymą). Žmogų valdantys instinktai: lytinis potraukis, baimė, agresija.

|

Satanizmas be kaukės. I dalis

Kas yra satanizmas? Daugeliui ši sąvoka siejasi, maždaug, su tokiu paveikslu: tamsiame kapinių fone keletas jaunuolių, murmančių makabriškus užkeikimus, aukoja šėtonui juodą katę arba nekaltą mergelę, o visa tai vainikuoja „iškilminga” seksualine orgija velnio garbei. Neretai satanizmui priskiriama ir tokia atributika, kaip ilgi vyrų plaukai, tamsūs drabužiai, apversti kryžiai, sunki muzika. Tokius vaizdinius pateikia populiarioji kultūra, o pagimdo – mitologinė sąmonė, linkusi konkretizuoti abstrakčias sąvokas. Norima, kad mįslingas ir sunkiai apčiuopiamas reiškinys būtų kuo lengviau atpažįstamas pagal konkrečius bruožus. Tokiu būdu, kažkada raganos būdavo „atpažįstamos” pagal paprasčiausius apgamus ant kūno, o šiuo metu satanistai – pagal aprangą ir kitus išorinius požymius. Deja, viskas pasirodo daug sudėtingiau, nei norėtųsi: nei ilgi plaukai, nei tamsūs drabužiai savaime nedaro žmogaus satanistu – juk tokiu atveju, satanizmu tektų apkaltinti ne tiktai visą XVII-XVIII a. aukštuomenę, dėvėjusią ilgus perukus, bet ir nūdienoje tamsiai vilkinčius krikščionių dvasininkus. Kas dėl sunkiojo roko arba metalo muzikos, tai kaip ir kiekviename stiliuje, taip ir šiuose reiškiasi pačių įvairiausių pažiūrų žmonės. Stereotipų vergai nustebtų, sužinoję, kiek sunkiosios muzikos tekstų nei iš tolo nedvelkia šėtonu, ir kokiai daugybei satanistų – išvis nepatinkanti sunkioji muzika.

| |

Šiandieniniai tautiškumo vertinimai

Šiandien, kai vieni teoretikai teigia “postnacionalinės” valstybės etapą, išpažindami tautinės valstybės (o kartais – ir tautos kaip reiškinio) laikinumą, kiti jiems prieštarauja, laikydami tautą fundamentalia vertybe, o tautinį valstybės modelį – patvariausiu ar bent patikimiausiu iš esamų. Vargu, ar įmanoma nepastebėti, jog abiejose pusėse mokslines (arba pretenduojančias į moksliškumą) teorijas įtakoja vertybinės nuostatos, o neretai – ir sąmoningas, kryptingas ideologinis kursas. Politinių ar socialinių ideologijų pretenzijos į moksliškumą – nėra naujas ar išskirtinis reiškinys: ypač tuo pasižymėjo marksizmas, nors nestokoja ir nacizmas, rasizmas bei šiuolaikinis liberalizmas. Mokslinis įvaizdis ideologijai suteikia papildomą sugestyvinę galią. Istorinis nulemtumas – turbūt, galingiausias ideologinis ginklas: jei konkrečios ideologijos ar sistemos pergalė yra istoriškai nulemta, tai daugumos požiūriu, priešintis – beprasmiška, nors ir kokia nepriimtina ji būtų, ir atvirkščiai – koks morališkai tobulas ar patogus iš praktinės pusės beatrodytų vienas ar kitas modelis, jis vargu ar sulauks daug šalininkų, paaiškėjus, jog tai – vien utopija, kuriai – nelemta išsipildyti. Istorinio nulemtumo galimybė – neatsiejama nuo laiko vaidmens vieno ar kito reiškinio atžvilgiu. Jeigu šis reiškinys – vertybė, dėsnis, principas – priklauso dvasinei, metafizinei sričiai, vadinasi, jis nepriklauso nuo fizikinių dimensijų: laikas ir vieta gali jam teikti formą, bet ne turinį.

Kas sukūrė V.Uspaskichą?
|

Kas sukūrė V.Uspaskichą?

Vis dėlto, valstybiniu mastu pirmąja populizmo banga derėtų laikyti A.Paulausko Naująją sąjungą su jos šūkiu “Nusipelnėme gyventi geriau!” Ši partija savo valstybinio masto sėkmės 2000 m. Seimo rinkimuose pasiekė t.p. ne be V.Uspaskicho paramos – nors šiandien apie tai kalbėti nemėgstama. Triuškinančiai pralaimėjęs 2002 m. Prezidento rinkimus ir tapęs vienu pagrindinių savo buvusio bendražygio R.Pakso oponentų A.Paulauskas šiandien laikomas valstybininku – bene dėl šio vienintelio faktoriaus (oponavimo kitam, labiau nusisekusiam populistui), o vos 2000 m. savivaldybių rinkimams susibūrusi Naujoji sąjunga jau priskiriama prie tradicinių partijų – šitokių kuriozų nevengia ir kai kurie politologai, pvz. A.Navickas (Prezidentas Valdas Adamkus – misija įmanoma? // XXI amžius 2004 m. liepos 9 d., Nr. 16). Antrąja valstybinio masto populizmo banga galima laikyti R.Pakso iškilimą ir jo pergalę 2002 m. Prezidento rinkimuose. Tiesa, R.Paksas nors ir nestokojęs politinės eklektikos – kaip ir jo pirmtakas A.Paulauskas, vis dėlto parodė kiek daugiau principingumo: iškilęs kaip “antisisteminis” politikas R.Paksas, skirtingai nuo A.Paulausko nesistengė pritapti prie savo kritikuotosios sistemos, tačiau tęsė oponavimą jai tol, kol buvo pašalintas. Nekyla abejonių, jog būtent dėl savo politinio nenuoseklumo A.Paulauskas prarado savo buvusį, pagrinde – protestinį elektoratą ir dabar šliejasi prie A.Brazausko socialdemokratų tarsi prie gelbėjimosi rato.

|

Religija, moralė, politika

Šiuolaikinėje visuomenėje – madingas indiferentiškumas ar netgi nihilizmas visose įpareigojančiose viešojo ir asmeninio gyvenimo srityse: politikoje, religijoje, moralėje. Pagrindinis dėmesys koncentruojamas į materialinius dalykus – ekonomiką, ir šiek tiek – į kultūrą, tiktai grynai hedonistiniame lygyje: kiek tai teikia pasitenkinimo esamu momentu. O koks turėtų būti santykis tarp pačios politikos, religijos ir moralės? Istorija liudija, kad religija dažnu atveju yra moralės sargas: visa reginčio ir visagalio Dievo buvimas ir atsakomybė prieš jį – stipriai veikia tikinčiojo elgesį ir jo motyvacijas. Kai kurie sekuliarūs režimai t.p.bandė įvesti griežtas moralės normas (nors ir stipriai pakoreguodami, pritempdami jas prie politinių tikslų), tačiau pasiekė tik viešosios, o ne privačiosios, etikos: įsivyravo požiūris – daryk ką nori, kad tiktai niekas nematytų! Tokios nuostatos – sunkiau įmanomos giliai religingoje visuomenėje, kur visuose savo darbuose žmogus regi save stebinčią aukštesnę jėgą. Tačiau tam tikrais atvejais religija iš moralės sargo virsta jos pakaitalu. Nepasižymintys moraliniais ar intelektualiniais privalumais žmonės dažnai savo menkystę pridengia susikurta verte, ir vienas patogiausių modelių tokiu atveju – religija. Nesvarbu, kad esi kvailas ir nedoras, užtat esi Dievo vaikas, išpažįstantis tikrąjį tikėjimą ir jau vien tuo – geresnis už netikintįjį ar kitatikį, nepaisant jo moralinio ar intelektualinio pranašumo – galvoja toks tikintysis. Tokiems nereikia nei mokytis, nei mąstyti: jiems viską pasakantis Dievas. Nereikia ir morališkai tobulėti: visas nuodėmes padengianti Dievo malonė ir uolus tikėjimas. Dar daugiau: savas teisumas – tiktai trukdantis Dievo malonei (esama ir tokių religinių mokymų).

|

Partijų demokratiškumas – valstybės demokratiškumo rodiklis

Ko gero, sunku būtų vienareikšmiškai pasakyti – kur čia šaknis ir pagrindas, o kur tik atspindys, tačiau sąsaja tarp valstybės ir partijų demokratiškumo – neabejotina. Greičiausiai, abipusė sąsaja. Juk partijos formuoja parlamentinę politiką, tiesiogiai nulemdamos ar bent įtakodamos valstybinio masto procesus, tačiau kita vertus – partija pati savyje yra valstybės mini modelis, tam tikra prasme netgi pamėgdžiojantis valstybę. Todėl, ypač parlamentinėje santvarkoje (o tokia pagal šiandieninį galių pasiskirstymą tarp institucijų, praktiškai, veikia ir Lietuvoje), galima pastebėti dėsnį: kokios partijos, tokia ir valstybė, ir atvirkščiai. Šis principas galioja tiek kompetencijos, tiek vidaus ir tarpusavio santykių, tiek ir demokratijos atžvilgiais. Demokratijos lygį parodo laisvė ir pagarba opozicijai. Kitas atvejis, kai opozicija nesiformuoja todėl, kad visus tenkina esama padėtis, tačiau kolei kas tokia tikimybė gali būti svarstoma vien teoriniame lygmenyje. O kuomet opozicijai tiesiog draudžiama arba trukdoma reikštis, tai jau – neabejotina diktatūra. Pastaroji gali formuotis dėl skirtingų priežasčių: vienu atveju, diktatūros pagrindu gali tapti idėja, kitu atveju – interesai. Jeigu pirmąjį atvejį dar galima dalinai pateisinti (žinoma – ne iš demokratinės perspektyvos), tai pastarasis atvejis žymi visišką tokio režimo cinizmą. Ir būtent šis atvejis vyrauja nūdienos Lietuvoje. Vidinės diktatūros apraiškas – cenzūrą ir sankcijas opozicijai, alternatyvios nuomonės ir laisvos diskusijos gniaužimą, viešumo ir kritikos baimę – galima pastebėti beveik visose šiandieninėse mūsų partijose: nuo marginalių iki pačių įtakingiausių, nuo populistinių iki klasikinių, nuo personalinių ir charizmatinių iki tokių, kurios kūrėsi ideologiniais pagrindais.