Sveikas gyvenimas – kas tai?

Sveikas gyvenimas – kas tai?

Kodėl toks klausimas iškilo? Nes mes visi taip norim būt sveiki. Dėl to ir ekologijos tema tokia opi patapo. Dabar nauja tema padangėn Lietuvos atkako. Žaliavalgystė. Prieš tai dar buvo praninė mityba. Išbando žmonės vis naujus būdus, kaip palaikyt kūno gyvybę. Nes jaučiamės laimingi tik tuomet, kai esam gyvybingi. Kai turime apsčiai jėgų patirt pasaulį. Kuomet savais jutimais gebame išjausti visa, kas aplinkui. Šis polinkis savy talpina didžią prasmę. Žmogus sukurtas taip, kad veržiasi į džiaugsmą, malonumą. Todėl ir norime turėti sveiką kūną. Sveikam kūne – sveika siela. Žinojo šitą žmonija nuo seno. Patarlei šiai ne vienas tūkstantis bus metų. Senovės Romoje ji atsirado. Kaip matome, yra dalykų, būdingų žmogui iš esmės. Jie glūdi žmoguje nepaliesti laiko tėkmės. Žmogui bet kurių laikų tas pats svarbu: gyventi ir patirti džiaugsmą. Todėl ieškojimų, kaip tą pasiekti, būta įvairių. Prašyčiau jūsų atidumo. „Todėl ieškojimų, kaip tą pasiekti, būta įvairių.” Išrinkime svarbiausią žodį. Kas tai galėtų būti? Tai, kas išreiškia kuo tiksliausiai žmogiškąją būtį. Žmogus – kūrėjas. Todėl svarbu, ką kuria jis. Svarbiausias žodis sakiny – veiksmažodis. „Todėl ieškojimų, kaip tą (gyventi ir patirti džiaugsmą) pasiekti, būta įvairių.” Ką aš galiu pasiekti? Tik tai, ko neturiu. Kaip čia yra? Vadinasi, nei aš, nei tu – mes negyvenam? Ir džiaugsmo nepažįstam? Ar tai tiesa? Ir taip, ir ne.

Ar laimingi mūsų vaikai?

Ar laimingi mūsų vaikai?

Šis klausimas vis kirba galvoje nuo pat akimirkos, kai tėvu, motina pasijaučiam. Ir visgi laikas bėga, auga mūs vaikai, o klausimas neatsakytas lieka. Pabūkime nors kartą atviri ir sau teisingi – bauginamės atsakymą suvokt, ne tingim. Kažkur giliai širdy žinojimas miglotas neleidžia pasakyti „taip” tvirtai. Ir auga tik pusiau laimingi mūs mylimi vaikai. Protu suvokiam – davėm viską. Vaikai mūs aprengti, pavalgydinti, žaislų daug turi, pramogų. Ir dėmesio, ir laiko skiriame kiekvienas tiek, kiek pajėgiam. Ne taip jau viskas ir blogai, ir visgi – kodėl slapta kaltė vis primena kone kasdien – toli gražu ne viską padarei? Pažvelkime nors kartą kaltei į akis – ji gero siekia. Tai ar laimingi mūs vaikai? O ar laimingi jų tėvai? Štai čia po metų maratono gali sustot ir atsikvėpti. Daugiau suteikt vaikams ir negali – davei jau viską, ką turi, gal net daugiau, bet visgi… Ar to pakanka, kad žmogus užaugtų visavertis ir laimingas? Ar tai, ką pats gavai patirt vaikystėje, įtvirtino tavy žinojimą gyvenimo prasmės ir savo žmogiškojo tikslo? Jei ne – pabūkime sau atviri – vaikams paduodame tik trupinius to, kas vertinga.