Bendradarbiai

Jeigu jūsų įmonėje atsirastų laisva darbo vieta, ir lyg visai į ją tiktų jūsų šeimos nariai arba draugai, ar siūlytumėte juos įdarbinti? Vienas iš principinių dalykų, kuriais tikiu vadyboje yra tai, jog bendradarbius turi sieti tik profesionalūs ryšiai ir į juos neturėtų būti įpainioti kokie nors asmeniniai santykiai. Taigi, tokiu atveju tikriausiai net atsisakyčiau svarstyti draugo ar šeimos nario kandidatūrą į laisvą darbo vietą – kas bus, jeigu pasirodys, jog visgi jis nėra toks puikus darbuotojas, kaip tikėjaisi? Ar bus lygiai taip pat lengva pakeisti jį kitu, efektyvesniu žmogumi, ar šiam sprendimui nepamaišys asmeniniai jausmai? Aišku šeimos verslas nėra toks jau retas reiškinys, jis tikriausiai visgi veikia veiksmingai, bet yra viena sąlyga: šeimos verslo savininkai yra pati šeima, jie yra suinteresuoti pelno didinimu ar šiaip efektyvesne veikla. Bet jeigu įmonė nepriklauso šeimai, ir tik direktoriaus valia įmonėje dirba dar ir jo žmona su keletu pusbrolių, dažnai sunku patikėti, jog viskas toje įmonėje skaidru ir efektyvu. Bent jau tokie požymiai dažnai sukelia stiprių abejonių vadovų intencijomis ir verčia galvoti apie tam tikrą nepotizmą: investuoti į tokias įmonės nebekyla ranka. Tad ar mano nusistatymas turi logikos? O gal kaip tik efektyvu į darbą priimti savo artimiausio rato žmones, nes juos geriausiai pažįsti (nors sunku patikėti, jog jie visi būtų ir patys geriausi savo sričių specialistai)?

Ame­ri­kie­čių agen­tū­ros Ro­bert Half In­ter­na­tio­nal at­lik­tos ap­klau­sos me­tu 84 proc. aukš­čiau­sio ly­gio va­do­vų nu­ro­dė, kad žmo­nės, ku­rie pa­si­žy­mi ge­ru hu­mo­ro jaus­mu, efek­ty­viau dir­ba. 93 proc. iš agen­tū­ros Hod­ge Cro­nin and As­so­cia­tes ap­klaus­tų 737 va­do­vų pri­pa­ži­no, kad at­rink­da­mi dar­buo­to­jus teik­tų pir­me­ny­bę hu­mo­ro jaus­mą tu­rin­čiam žmo­gui. Hu­mo­ras lei­džia pa­žvelg­ti į pa­sau­lį ki­to­kiu kam­pu, pa­ma­ty­ti si­tu­a­ci­ją iš ša­lies, ki­taip įver­tin­ti įpras­tus da­ly­kus. Hu­mo­ras pa­de­da ben­drau­ti, ra­cio­na­liau, „per at­stu­mą“ įver­tin­ti įtam­pą su­ke­lian­čius įvy­kius. Ty­rė­jai ne kar­tą pa­tvir­ti­no, kad hu­mo­ro jaus­mą tu­rin­tys žmo­nės ki­tiems at­ro­do pa­trauk­les­ni. Juo­kas su­ma­ži­na įtam­pą su­dė­tin­go­se si­tu­a­ci­jo­se. Ar at­krei­pė­te dė­me­sį, kaip pa­si­kei­čia mū­sų po­žiū­ris į žmo­nes, kai kar­tu nuo­šir­džiai juo­kia­mės? Tai­gi hu­mo­ras dar­be yra nau­din­gas. Be to, no­ri­te ar ne, jis yra ne­iš­ven­gia­mas. Ati­džiau pa­nag­ri­nė­jus su hu­mo­ru su­si­ju­sias si­tu­a­ci­jas ir jų da­ly­vius, ga­li­ma ne­ma­žai su­ži­no­ti apie san­ty­kių mo­de­lį ko­lek­ty­ve – mėgs­ta­mus ar ig­no­ruo­ja­mus, įta­kin­gus ar be­jė­gius dar­bo gru­pės na­rius. Moks­li­nin­kai W. J. Dun­ca­nas ir J. P. Fei­sa­lis žur­na­le Or­ga­ni­za­tio­nal Dy­na­mics ap­ra­šė ke­lis ko­lek­ty­vo na­rių ti­pus, ku­riuos nu­sta­tė nag­ri­nė­da­mi bū­tent su hu­mo­ru su­si­ju­sias si­tu­a­ci­jas.

Dažnai to net nenorėdamas kiekvienas darbuotojas elgiasi atsižvelgdamas į tai, ko iš jo tikisi bendradarbiai. Pavyzdžiui, jei bendradarbė klaidingai bus įsitikinusi, kad esate suirzęs ir nepatenkintas gyvenimu, ji su jumis bendraus arba atsargiai (bijos kalbinti), arba reikš pastabas dėl jūsų blogos nuotaikos. Tuomet jūs į tokį jos elgesį taip pat atitinkamai sureaguosite ir ji manys, kad dar labiau pykstate… Taip susidarys uždaras ratas. Tas pats yra ir su darbu – jei jūsų darbo vieta yra nuolat sujaukta, nesitikėkite, kad aplinkiniai jus laikys tvarkingu. Kitaip tariant, kaip elgiatės, taip ir atrodote. Taigi įvertinkime dažniausias darbe daromas klaidas. Pirma, įsidėmėkite, kad darbo vieta nėra skirta dovanų pakavimui, arbatos degustacijai, pokalbiams telefonu su seserimi apie savaitgalį, gražinimosi procedūroms, kompiuteriniams žaidimams ar naršymui internete. Net jei bendradarbiai ar vadovas nemato jūsų kompiuterio ekrano, nemanykite, kad nemoka skaičiuoti ir įvertinti darbo rezultatų. Laiko švaistymas ir neatsakingas darbas yra vieni pagrindinių dalykų, kurie per dieną gali sugriauti profesinę reputaciją, kurtą ne vienerius metus. Jei jūsų veikla tokia, kuriai svarbu rezultatas ir nebūtinai reikia sėdėti biure aštuonias valandas, pakalbėkite su vadovu – galbūt sutarsite, kad atlikę užduotis galite eiti namo arba imtis kitų darbų, o vėliau pasiimti laisvą dieną.

Žmogus per metus vidutiniškai 2000 valandų praleidžia darbe. Tad nieko nuostabaus, kad kai kada bendradarbius matome netgi dažniau nei savo šeimos narius. O bendraujant su kolegomis, ne paslaptis, būtina laikytis tam tikrų taisyklių. Štai 10 frazių, kurių neturėtum jiems sakyti. Bendradarbiai supras: tavim negalima pasikliauti komandiniame darbe. Kitaip tariant, netrukus būsi palaikyta silpnąja grandimi, o kai tai pajus kompanijos valdžia – gali netekti darbo. Todėl užuot skundusis, kaip tavo darbas tave dusina, verčiau formuluok konkrečius pasiūlymus: „Kaip gera būtų čia dirbti, jei…“ Tegul viskas apsiribos tik svajonėmis – bet bent jau būsi priskirta prie pozityvių svajotojų, o ne nuolat bambančių ir viskuo nepatenkintų „stabdžių“. Jei ką tik iš peties padirbėjai, puikiai susidorojai su atsakinga užduotimi ar padarei ką nors inovatyvaus – be abejo, gali tikėtis ir netgi prašyti, kad kolegos viršininkui tave pagirtų progai pasitaikius. Bet jei tiesiog nori tokios paslaugos be jokios konkrečios priežasties – stop. Tu jau peržengi ribą tarp asmeninių ir profesinių santykių ir galbūt statai kolegą į keblią padėtį: jei neras progos tave tiesiog šiaip sau pagirti viršininkui – jausis kaltas prieš tave, jei tave pagirs, galbūt net į aukštesnes pareigas prastums, o tu susimausi – jausis kaltas prieš viršininką. Nereikalauk, kad tavimi besąlygiškai pasitikėtų, visų pirma, įrodyk savo vertę realiais darbais arba… eik pas viršininką ir girkis pati.

Nesutarimų tarp kolegų pasitaiko įvairiuose kolektyvuose. Psichologų nuomone, konfliktas nėra nei geras, nei blogas dalykas, jis tiesiog kyla. Neigiamą pobūdį konfliktas įgyja tada, kai jis nesprendžiamas, sprendžiamas nekonstruktyviai arba juo siekiama ne sutarti dėl abiem pusėms rūpimų dalykų (o tai pagerintų santykius, darbo kokybę), bet paslėpti motyvus. Viena iš tokių nesutarimų tarp bendradarbių formų, turinčių neigiamų pasekmių tiek psichologiniam klimatui įmonėje, tiek darbuotojo sveikatai, – psichologinis spaudimas. Nesutarimai tarp kolegų turi ne tik atvirą ir konstruktyvią formą, kai aiškiai pasakoma, kodėl netinka bendradarbio elgesys ar darbo kokybė, ir tai susiję su objektyviais dalykais. Konfliktai provokuojami ir paslapčia, netiesiogiai, neetiškais būdais. Net sukuriamos situacijos, kai ilgainiui prieš bendradarbį nusistato kiti kolegos, vadovas. Psichologinis diskomfortas darbe pasiekia tokį lygį, kad kolega savo noru palieka darbą. Psichologinis spaudimas – tai socialinis reiškinys, kai vienas ar keli darbuotojai (retai – daugiau nei keturi) dažniausiai vienam asmeniui taiko psichologinio susidorojimo strategiją, įgyvendinamą paniekinimu, socialine izoliacija, priekabiavimu, skundimu. Terorizuojamas asmuo priverčiamas užimti gynybinę, bejėgio poziciją.

Kodėl svarbu kalbėti apie pagalbą naujokui, prisitaikančiam prie organizacijos? Ar įvairios naujoko įtraukimo programos nėra tuščias laiko ir pinigų švaistymas? Juk geras darbuotojas pats suras būdą, kaip jam išgyventi(!) naujoje organizacijoje, kitaip tariant, „išplauks“, o nevykėlių organizacijai šiaip ar taip nereikia, – kuo greičiau jie išeina, tuo geriau… Pasak G. T. Chao, sėkmingas naujoko prisitaikymas organizacijai yra naudingas keliais aspektais. Ekonominiai sėkmingo prisitaikymo padariniai – ilgėja darbo organizacijoje trukmė, t. y. mažėja darbuotojų kaita (sutaupome naujų darbuotojų atrankos ir mokymo išlaidas, vieno darbuotojo pakeitimas organizacijai vidutiniškai kainuoja apie 6 jo mėnesinius atlyginimus); didėja darbo efektyvumas, t. y. darbuotojas pasiekia geresnių rezultatų (geresni rezultatai organizacijai reiškia pelną, rinkos dalį). Psichologinės sėkmingo prisitaikymo pasekmės – didėja pasitenkinimas darbu ir motyvacija (motyvuoto darbuotojo rezultatai geresni nei nemotyvuoto); įsipareigojimas organizacijai (kuo įsipareigojimas organizacijai yra didesnis, tuo mažesnis nebuvimo darbe rodiklis, o kiekviena darbuotojo nebuvimo darbe diena organizacijai kainuoja – vėluojantys projektai, pakaitinių darbuotojų samda ir pan.); teigiamas darbuotojo savo profesinės kompetencijos vertinimas (geros savivertės darbuotojai yra kūrybingesni, iniciatyvesni), socialinės integracijos jausmas (darbuotojai jaučiasi esą komandos dalis).

Man nepatinka mano darbas, kiekvieną rytą keikiuosi, kad reikia anksti keltis ir eiti į niūrų kabinetą, kur turėsiu bendrauti su man nepatinkančiais bendradarbiais. O kad galečiau įsidarbinti kur kitur… Turbūt ne vienam teko patirti tokią arba panašią situaciją. Dažnai pasitaiko, kad norėtume pakeisti tam tikrus dalykus savo gyvenimuose, bet nekeičiame. Atrodo, viskas neįmanoma, per sunku, nesinori dėti pastangų, nes galbūt nepasiseks. Svarbiausia, kad visi žinome, jog “kas nerizikuoja, tas negeria šampano”. Bet šio žinojimo negana. Šiek tiek panagrinėję jau minėtą situaciją, pastebime, kad problemos sprendimas labai paprastas – tereikia kokį savaitgalį pavartyti laikraštį ar panaršyti internete, kur naujų darbo skelbimų visuomet yra, net ir ekonominio nuosmukio metu. Bet kiekvieną savaitgalį vis norisi patingėti, atsipalaiduoti, nieko neveikti ir tiesiog užsimiršti. Niekaip nepavyksta ir net nesinori prisėsti ir pamąstyti, o pirmadienio rytui atėjus, vėl keikiamės iš naujo. Žinoma, kitas sprendimo būdas būtų bandyti gerinti santykius su bendradarbiais, bet tai, rodos, yra dar sunkiau, reikalauja dar daugiau pastangų. Taigi iškyla klausimas: kas trukdo mums susiimti ir pakeisti taip kankinančias sąlygas? Atsakymas: motyvacijos stoka.

Tuomet, kai bosas tau negaili aštrios kritikos arba tuomet, kai susimauni ruošdama metinę organizacijos veiklos ataskaitą, užjaučianti bendradarbio šypsena ar draugiškas žvilgsnis suteikia jėgų – esi pasiruošusi iškęsti net pačią bjauriausią dieną darbe. Žinoma, kolegų palaikymo gali tikėtis tuomet, jei ir pati esi taktiška ir supratinga bendradarbė. Manai tokia esant? Neskubėk! Žvilgtelėk į žemiau išvardintas “niekšybes” ir pridėjus ranką prie širdies pasakyk, jog to nedarai. Tuomet drąsiai galėsi vadinti save tobula kolege. Visuomet spusteli “Atsakyti visiems” mygtuką. Neapsunkink savo kolegų darbo kaskart atsakydama visiems elektroninio laiško gavėjams, nors iš tiesų tavo tekstas skirtas tik vienam asmeniui. Kolegas gali piktinti ir lavina persiunčiamų laisvalaikiui skirtų žinučių (išmintingų žodžių, laimės receptų ar juokelių). Kartini bendradarbių gyvenimą nemaloniais maisto kvapais. Gali būti pati geriausia kolegė, bet jei nuolat atsineši nemalonaus kvapo maisto, netruksi pastebėti, kad visi tavęs ima šalintis. Galbūt įtarsi, kad naudoji prastą dezodorantą, tačiau greičiausiai kalta bus mikrobangų krosnelėje pašildyta žuvis ar virtų kiaušinių kvapas. “Skoliniesi” kolegų laikraščius ir žurnalus. Jei pamatei ant kolegės stalo naują “Laimos” žurnalo numerį, bent jau pasidomėk, ar ji spėjo jį pavartyti, užuot čiupusi jį į savo rankas. Dar blogiau, jei pasiskolinusi žurnalus ar laikraščius, nuolat pamiršti juos grąžinti.

Didžiosios Britanijos biurų darbuotojai labiausiai erzinančiu faktoriumi darbe įvardijo blogą kolegų nuotaiką, rašo “The Daily Telegraph”. 37 procentai apklausos dalyvių pareiškė, kad nesugyvenami ir nervingi kolegos trukdo jiems dirbti. Tyrimą atliko “Opinium Research”. 36 proc. apklaustųjų pasakė, kad pats nemaloniausias reiškinys, su kuriuo jie susiduria darbo vietoje , – tai kompiuterių gedimai. Į sąrašą dalykų, kurie nepatinka britams, taip pat pateko garsūs telefoniniai kolegų pokalbiai, saugumo taisyklių nepaisymas, purvini tualetai, blogai veikiančios šildymo ir kondicionavimo sistemos. Pagal anksčiau atliktas apklausas, viena iš pagrindinių stresų priežasčių darbe yra lėtai veikianti ir nepatikima programinė įranga. 2008 metų tyrimas parodė, kad labiausiai erzinantis garsas daugeliui biurų darbuotojų yra bulvių traškučių kramtymas ir įvairių kitų užkandžių paketų šiugždenimas.

Šiais laikais įtemptas darbas yra kupinas išbandymų, tarp kurių ne paskutinę vietą užima žmonių, su kuriais turime bendrauti, įvairovė. Kai kurių nepakenčiamų bendradarbių tipai daro darbo vietą panašesnę į džiungles negu į šiuolaikinį biurą. Mokėdami atpažinti šiuos tipus, galėsite sėkmingai laviruoti tarp jų ir išvengsite problemų ateityje. Egzistuoja keli vadinamieji bendradarbių archetipai: skandalistas, storžievis pokštininkas, melagis, žvaigždė, liežuvautojas, flirtuotojas (koketė), prašinėtojas. Kad ir kas jums, atminkite, kad iš kiekvienos konfliktinės situacijos yra išeitis, o jeigu padėtis atrodo be išeities, sakoma, reikia keisti padėtį. Taigi jeigu jūsų kolega ar kolegė… Skandalistas(-ė). Tai turbūt labiausiai gąsdinantis ir daugiausia nerimo keliantis bendradarbio tipas. Jis piktnaudžiauja savo titulu, vardu, pareigomis, šlykščiu charakteriu tam, kad palenktų jus į savo pusę. Jo mėgstamas veikimo būdas – atvira agresija, jis mėgsta pabrėžti savo pranašumą, grasinti ir kaltinti. Skandalistas nebijo iškelti jums scenos ir išlieti ant jūsų savo pykčio ir įniršio, jis šaukia, klykia, rėkia ant jūsų, trypia kojomis ir daužo kumščiu stalą. Su skandalistu elgtis reikia taip: nenusileisti iki jo lygio ir nesigūžti iš baimės. Jūsų pagrindinė užduotis – leisti skandalistui „nuleisti garą“, laimėti laiko. Nemėginkite gintis (jūs niekuo nenusikaltote), o svarbiausia – neatsakykite tuo pačiu, net jeigu tarnybinė padėtis jums tai leidžia.