Humoras mūsų gyvenime

Psichologai, gydytojai, pedagogai ir kitų profesijų žmonės domisi, kaip humorą ir juoką panaudoti žmogaus labui.

Teigiama, kad humoro jausmas yra būdingas dvasiškai stiprioms asmenybėms ir visada yra pagrįstas aukštais etiniais idealais.

Humoro jausmas – tai talentas, kurį žmogui padovanojo pati gamta. Nėra rakto šiai paslapčiai išaiškinti. Dažnai humoro jausmas priklauso nuo sugebėjimo ir mokėjimo juoktis pačiam iš savęs, t. y. ne ypač rimtai žvelgti į save – ne taip rimtai, kad nebesuprastume humoro.

Humoras – tai gyvenimo įprasminimas. Jis priverčia žmones manyti, kad jie lengvai galės įveikti gyvenimo sunkumus ir nesėkmes.

Dar Aristotelio laikais buvo manoma, kad humoro jausmas apsaugo žmogų ir padeda jam tvirtai jaustis, net ir užpuolus negandoms. Aristotelis teigė, kad humoras – tai triumfo jausmas. Humoras yra galbūt žymiausias civilizacijos laimėjimas, lai reikšminga jėga, kuri atneša žmonėms džiaugsmą ir gerovę. Humoras kinta priklausomai nuo epochos, žmonių interesų. Įvairiose gyvenimo srityse humoro reikšmė didėja arba mažėja. Humoras ir juokas mokyklose per pamokas yra galinga jėga, kuri veikia tiek mokytojus, tiek mokinius, ir padeda sėkmingai dirbti bei mokytis.

Kasdieniniame gyvenime dažnai nusikalstam, jei linksmus žmones laikome lengvabūdžiais ir slopiname jų humoro apraiškas.

Prisiminkime filosofą Sokratą: “Ar rimtumas gali būti kliūtis juokui? Aš manau, kad daug geriau siekti rimties linksmu žingsniu. Paaiškinkite man, koks jis žmogus, jeigu atmeta linksmumą – džiaugsmingąją žmogaus dali?”

Humoras sukelia įvairias racionalias ir emocingas reakcijas. Pirmiausia suvokiame jo esmę, paskui atsiranda emocinė reakcija – juokas. Juokiantis į kraują išsiskiria antinksčių hormonų, kurie stimuliuoja medžiagų apykaitą. Ne veltui dar 18-tame amžiuje atsirado posakis “Humoras – sultys”.

Juokas yra psichofiziologinis procesas, kuriame dalyvauja visas organizmas. Pavydas, baime. neapykanta ir kitos neigiamos emocijos sukelia įtampą ir įvairius vidaus organų pakitimus, sekina žmogaus gyvenimo energiją. Juokas, kaip pati galingiausia teigiama emocija, tonizuoja visus fiziologinius procesus. Juokiantis išsiplečia kraujagyslės ir kartu vidaus organai geriau aprūpinami krauju bei deguonimi, aktyvuojami cheminiai procesai. Todėl nenuostabu, kad juokas visais laikais buvo laikomas teigiamu reiškiniu žmogaus gyvenime. Japonų gydytojai teigia, kad juokas gerina kraujo kokybę, keisdamas jo sudėtį. Juokiantis diafragma veikia kaip siurblys, o tai stimuliuoja širdies, skrandžio ir žarnyno funkcijas. Juokas reguliuoja ir hormonų išskyrimą endokrininėje sistemoje.

Pats ryškiausias iš juokui būdingų bruožų yra jo išraiška veide. Besijuokiančiam žmogui blizga akys; jis skleidžia būdingą garsą, pakinta kvėpavimas, kai kada net ištrykšta ašaros. Visa tai teigiamai veikia organizmo fiziologinius procesus.

Kaip suprantamas ir vertinamas humoras, priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus, lyties, išsimokslinimo, gyvenimo patirties, papročių ir bendro kultūros fono.

Juokas yra unikalus reiškinys tuo aspektu, kad jis yra ir refleksas, ir psichosomatinis reiškinys. “Kai juokiasi veidas, juokiasi ir skrandis, kai veidas piktas iš išorės, pyksta ir vidaus organai” – teigia japonai. Bent kartą per dieną nuoširdžiai nusijuokus, pagerėja sveikata ir prailgėja gyvenimas. Apie tai rašė daugelis mokslininkų įvairiais laikais. Avicena savo knygoje “Poema apie mediciną” pataria juokauti slaugant ligonius. Kiekvienas suprantame, kad juokas ypač svarbu, kai bloga nuotaika, kai jaučiame įtampą.

Gydymo procese juokas turi fantastinę galią, jei gydytojas moka teisingai juo naudotis. Kalbant apie juoko gydomąjį poveikį, verta prisiminti amerikiečio visuomenės veikėjo, rašytojo ir mokslininko Normano Kousino ligos istoriją. Jo pasveikimo istorija atkreipė viso pasaulio gydytojų dėmesį. Savo ligos istoriją jis aprašė knygoje “Ligos anatomija”. Jis susirgo ankilizuojančiuoju spondilitu. Galimybė pasveikti, gydytojų nuomone, buvo 1:500. Norėdamas tapti vieninteliu iš tų 500, jis neliko pasyviu savo ligos stebėtoju. Be to, žinodamas, kad neigiamos emocijos pragaištingai veikia organizmo cheminius procesus, jis nusprendė, jog teigiamos emocijos turi gerinti organizmo funkcijas, o džiaugsmas, viltis, juokas, tikėjimas savo jėgomis turi gydomąją galią! Gydymosi tikslu jis ėmė žiūrėti komedijas ir pastebėjo, kad 10 minučių pasijuokus skausmas apmalšta dviems valandoms. Taip pat skaitė humoristinę literatūrą. Normanas Kousinas pamažu sveiko ir pagaliau atėjo metas, kai jis vėl grįžo dirbti.

1973 m. mokslininkai nustatė, kad galvos ir nugaros smegenys gamina biologiškai aktyvias medžiagas – morfinus arba endomorfinus, vadinamuosius “skausmo žudikus”. Joms veikiant, organizmas natūraliai nuskausminamas; atsiranda apsauginė reakcija nuo streso – skausmo. Atlikta daug bandymų ir pastebėta, kad žmonės, kurie labai trokšta pasveikti, lengviau pakelia skausmą. Troškimas gyventi – tai ne teorinė abstrakcija, o fiziologinė realybė, turinti gydomųjų savybių. Todėl taip svarbu palaikyti ligonio norą gyventi ir padėti jam mobilizuoti visus kūno ir dvasios resursus.

Dar mažai kas žino, kad 90 proc. skausmą sukelia ne bloga sveikata, bet įtampa, stresas, nuobodulys, nusivylimas, užslopintas pyktis, persivalgymas, netinkama dieta.

V. Osler sakė, kad juokas – tai gyvenimo muzika ir kad juoko dėka galima išlikti jaunam.