Išmestieji į Airiją
Daugelį papiktinusi frazė, jog negalima vieno susikompromitavusio veikėjo išmesti į gatvę, nėra tiksli. Kalba atsilieka nuo gyvenimo. Nūnai valstybė išmeta savo piliečius ne į gatvę, o į Airiją. Masiškai.
Kas atsitiko, kad sulaukę 17-tų atkurtos valstybės metų, visi su nerimu klausiame: ar išliks lietuvių tauta? Toks klausimas buvo suprantamas Simono Daukanto ar Jono Basanavičiaus laikais, kai Lietuva ir valstybė buvo keliama iš kapo duobės, jis neskambėjo disonansu ir okupacijos naktyje.
Bet dabar, kai Lietuva yra NATO valstybė ir Europos Sąjungos narė, kuriai nebaisūs išorės priešai?
Iš tikrųjų – atsakymas teisingas – lietuvių tautai didžiausios grėsmės kyla pačioje Lietuvoje. Ir čia veltui ieškotume atpirkimo ožių, nes jų paprasčiausiai nėra.
Aktualumą prarado net didžiausias carizmo laikų ir sovietų okupacijos baubas – rusifikacija.
Paskutiniais sovietiniais okupacijos – 1989 metais Lietuvoje gyveno 9,4 proc. rusų – pats didžiausias skaičius XX amžiuje.
2001 m. jų teliko 6,3 proc. Palyginimui: 1989 m. lenkai Lietuvoje sudarė 7,0 proc. gyventojų, žydai – atitinkamai 0,3 ir 0,1 proc.
Tad dėl lietuvių tautos nelaimių net žydų, kaip buvo įprasta Vidurio Rytų Europoje, negalėtume apkaltinti. Kalti mes esame patys. Arba mūsų pačių išrinkti politikai.
Čia pasiremsiu šiais metais paruoštu Tautinių mažumų prie Lietuvos Vyriausybės užsakytu Strateginių tyrimų centro „Lietuvos valstybės ilgalaikės strategijos lietuvių emigracijos ir išeivijos atžvilgiu” projektu ir Lietuvos statistikos departamento bei Socialinių tyrimų instituto išsamia studija „Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė raida” – įvairiais pjūviais analizuojanti demografinius procesus ir gyvenimo kokybės struktūras.
Pagal 2001 m. visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą Lietuvoje gyveno 3 mln. 484 tūkst. žmonių, kurie pagal amžiaus grupes pasiskirstė taip: 15-59 m. sudarė 61,2 proc., vaikai iki 14 metų – 19,5 proc. pagyvenę žmonės (60-ties ir vyresni) – 19,3 proc.
Tai buvo paskutinieji metai, kai vaikų iki 14 m. buvo dar daugiau nei pagyvenusiųjų. Dabar šis perviršis – jau istorija.
2006 m. šešiasdešimtmečių ir vyresnių buvo 134 tūkst. daugiau nei keturiolikmečių ir jaunesnių vaikų. Lietuvių tauta nesulaikomai senėja.
Tiesa, palyginti su Europos Sąjungos 25 valstybių vidurkiu Lietuva senėjimo vidurkiu atsilieka, tačiau senėjimo augimo tempais smarkiai jas lenkia.
Prie stabiliai mažėjančio gimstamumo (Lietuvoje jau seniai įsivyravo vieno vaiko šeima, gimdo vis vyresnio amžiaus moterys, vis vėlesnės santuokos, o ir jos mažėja) pridūrus mirtingumą, kuris Lietuvoje vienas didžiausių Europos Sąjungoje, ir pamatysime visą demografinių tendencijų grėsmę.
Kad čia kažkas negerai – ir ne dėl Dievo valios, o dėl sveikatos ir socialinės apsaugos, gyvenimo būdo, mitybos – rodo ir milžiniški mirtingumo netolygumai Lietuvoje. Vyrai Lietuvoje gyvena net 12 metų trumpiau nei moterys.
Lietuviai vyrai vidutiniškai pasidžiaugia šiuo pasauliu 65,4 metus, moterys – 77,4 metus.
Moterys Lietuvoje ilgiausiai gyvena Druskininkuose (74,04 metus), vyrai – Palangoje (69,44 m.). Trumpiausiai Lietuvoje gyvenama Kalvarijos savivaldybėje.
Šia kiek varginančia statistika norėjau atkreipti dėmesį, kad masinė emigracija nėra vienintelė grėsmė lietuvių tautai. Emigracija – tik viena iš pasekmių: daugelis ir bėga nuo tokio gyvenimo.
Nuo 1990 m. per 16 metų emigravo apie 404 tūkst. Lietuvos piliečių – apie 10 proc. visų gyventojų.
Emigracijos mastais Lietuva lenkia visas Europos Sąjungos, taip pat ir kaimynines Vidurio Rytų Europos valstybes, nors ten ekonominės ir socialinės sąlygos yra panašios.
Nors absoliučiais skaičiais 2005 m. Eurostato duomenimis Lietuvą emigracija pranoko Nyderlandai ir Lenkija, tačiau skaičiuojant 1000 gyventojų Nyderlandus lenkėme 2 kartus, Lenkiją, Latviją ir Estiją – net 5 kartus.
Niekas nepajėgtų įrodyti, kad Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje žmonės gyvena 5 kartus geriau.
Ir nors šiuo metu Europos Sąjungos senbuvėse atlyginimų minimumas dar 8 kartus didesnis nei Lietuvoje, tačiau lietuviai masiškai bėga iš tėvynės ne vien dėl ekonominių priežasčių.
Tarkim, masinė emigracija, o ne Vyriausybės politika įveikė nedarbą (dabar Vilniuje neįmanoma prisišaukti statybininką, dažytoją, stalių ar mašinų mechaniką). Tačiau ieškančių darbo užsienyje nesumažėjo.
Esu įsitikinęs, kad dabartinę masinę emigracijos bangą vadinti vien ekonomine neteisinga. Tiksliau ją būtų vadinti ekonomine-dvasine.
Gal lietuvius gena iš namų ne tik elgetiški atlyginimai, socialinė atskirtis, bet ir dvasinė tuštuma, atsivėrusi visuomenėje ir juose pačiuose?
