Kai Marius atgavo nuovoką, jį vėl supo tyla. Kas įvyko - atsiminti buvo sudėtinga. Bet rodos, kad jis tik ką skrido aukštyn, kaip pasiutęs mojuodamas sparnais, bet, kaip ir tame keistame regėjime, staiga pajuto, kad kažkas tempia jį žemėn. Tačiau atsisukęs pamatė ne kvatojantį žynį, o artėjančią trobą ir šonan skuodžiantį vaikį… "Betgi aš - ne slibinas…", staiga suvokė ir jau blaivesniu žvilgsniu apsidairė. Ta pati patalpa, stebuklingas veidrodis… Jis pasuko beprotiškai ūžiančią galvą, kad matytų geriau: iš tiesų, veidrodyje mirgėjo ant kažkieno...
Midaus ragai tuštėjo jau nebe akimirksniu, kepsniai irgi nebedingdavo išalkusiųjų gerklėse vos atsiradę ant stalo… Pasisotinę ir truputį aptingę svečiai kalbėjosi, pokštavo ir juokėsi. Tik kunigaikščio Dringio juokdarys Marius sėdėjo tyliai, viena ranka glostydamas šunį, kita laikydamas pamažėle valgomą žąsies kulšį. Pats kunigaikštis, pasirėmęs į ranktūrį, tingiu žvilgsniu sekė, kas dedasi menėje. Jo ilgi, šviesūs, kaip ir būdinga šiems kraštams, plaukai beveik siekė pečius ir net perjuosti valdžios juosta, siuvinėta auksiniais siūlais, nenorėjo kristi tvarkingai. Nors valdovo skruostai žibėjo sveiku raudoniu, dar paryškėjusiu...
Paskutiniaisiais dešimtmečiais nemažai paliudijimų apie drakonus. Ir galima pagalvoti, ar 'tiems" ne vieta durnių namuose, bet ... Kinijoje rasta kaukolė su ragu, o 1976 m. liepos mėn. Framboise rastas lavonas, panašus į jūrų drakoną. Vienas patikimiausių yra Peter karl van Esling, Hagos zoologijos direktoriaus, pranešimas apie vandenų drakoną 1860 m. Atlante; "Matėme milžinišką reptiliją, ryškiai melsvos ir sidabrinės spalvų. Ji grakščiai plaukė aplink laivą prieš jūreivių akis ir paniro be garso. Jos akys buvo milžiniškos, su vertikaliomis lėliukėmis ir protinga išraiška. Atrodė, kad...
"Tpfu, tpfu tpfu… Na ir burtai"… mintyse murmėjo Marius, žvilgčiodamas tai į lazdelę, tai į slibiną, apšaudomą pilies gynėjų stebuklingame veidrodyje. "Velnias velnias velnias…", kaupėsi nusprendęs vis dėlto dar kartą paliesti lazdelę. Ir vėl, atsargiai, tik pirštu - nieko… Capt delnu - nieko… "Fiūūū… Fiūūū!", sušvilpė strėlės. Juokdarys tiesiog savaime truktelėjo į save lazdelę, tarsi mėgindamas išvengti kažkur lekiančių strėlių. Ir pajuto, kad kažkas įvyko – garsas nutolo, pasigirdo sparnų plakimas, bet tik pažvelgęs į veidrodį, Marius suprato, kodėl - slibinas tolo nuo...
Iškilminga giesmė ir smilkalų dvelksmas kilo į giedrą rudens dangų, kvapų ir garsų užvalkalais gaubdama kamuolinius debesis, skubėdama kažkur aukštai aukštai, kad ten tikriausiai gyvenantiems Dievams pasigirstų tarsi įkyrus zirzimas, kurio šaltinio negalima nudaigoti tik dėl to, kad kartais malonu jausti kažkieno pagarbią baimę, nors ir neduodančią akivaizdžios naudos. Bet žemėje einančiai iškilmingai eisenai tokios šventvagystės net į galvą nebūtų atėję. Susikaupę, užsidegę žvilgsniai, išeiginiai rūbai, susižavėjusios žioplių akys - visa tai sakė, kad vyksta kažkas nepaprasto, visa tai rodė, kad vyksta kažkas...
Žaidimo aprašymas: Dabar kiekvienas žaidėjas pasiverčia "mažu drakonu". Jie turi po uodega - kiekvienas žaidėjas, ant diržo, arba ant kelnių prisiklijuoja gerai matomą ženklą: nosinę, skarelę, tualetinio popieriaus. Dabar tie drakonai įeina į "areną" - gerai pažymėtą vietą. Tada pasigirsta drakonų riaumojimai ir jie puola vienas kitą norėdami nutraukti uodegą. "Drakonai" kurie nebeturi savo "uodegos' palieka žaidimo lauką, bet jeigu jie turi kieno nors kito nuplėštą uodegą, tada išėją už lauko ribų, jie ją užsideda ir gali vėl dalyvauti žaidime....
Piktasis burtininkas visą laiką kikeno, kirbėjo ir džiūgavo. Net kiekvienas krūmas, pavirstantis žarijų krūvele, jam sukeldavo naują džiaugsmo protrūkį ir neaiškius šūksnius. Veidrodžio gelmėse išniro… Marius net akis panoro patrinti - kunigaikščio Dringio pilis! Netrukus jis suprato, kad peraugęs driežas siautėja vakarinėje miesto dalyje. Nugalėjęs baimę ir tylomis dar arčiau prislinkęs juokdarys pastebėjo, kad dešine ranka burtininkas laiko kažkokią stebuklingą lazdelę su raudona viršūnėle… Dabar slibinas lėkė virš siauros gatvelės, beveik kliudydamas kaminus… Ir štai skraidantis driežas pasiekė namus, kur gyvendavo žynių...
Tuamotu saulės paliktos žymės profesoriaus Proto veide jau beveik išnyko; nublanko ir įspūdžiai iš Tuamotu, iš Tarptautinės konferencijos, skirtos nežemiškų civilizacijų problemoms. Profesorius jau ketino rašyti dar gyvus įspūdžius į užrašų knygelę, bet va, - durų skambutis. Korespondentas. Laba diena, profesoriau. Atėjau išklausyti ir užrašyti dar neišpasakotų Tuamotu konferencijoje iškeltų hipotezių. Profesorius. Aa, sveiki. Laiku atėjot, kolega. Maniau, gal po paskutiniojo pašnekesio tik ir kūrėt naujas Nežemiškos Gyvybės Paieškų Kosmose Programas, ar ką?...
Žaidimo aprašymas: Žaidėjai sustoja ratu. Kiekvienas pasirenka vieną žaidėją kuris jam bus drakonas, ir vieną, kuris bus skydas, tačiau niekam to nesako. Grojant muzikai žaidėjas turi slėptis nuo drakono už skydo nugaros. Nutilus muzikai visi sustingsta. Kelis kartus pakartojus galima patikrinti kai kuriuos žaidėjus ar jie tikrai slepiasi nuo drakono už skydo. Jei taip nėra žaidėjas iškrenta iš žaidimo....
Tarsi ledas lygios urvo sienos, šiek tiek atspindinčios šviesą, leido eiti neatsimušinėjant ir apgraibomis netiriant kelio. Bet vieną akimirką, išgirdus kažkokį keistą garsą, nemaloniai primenantį maurojimą ar riaumojimą, drąsa lįsti gilyn kažkur dingo. “Ir visgi privalau”, pats sau paliepė atsikvėpdamas Marius. Urvas platėjo, tolumoje įsižiebė šviesa, jis ėmė sliūkinti kaip galima tyliau. Bet netrukus atsivėręs vaizdas pranoko bet kokius lūkesčius ir nuojautas: už posūkio urvas baigėsi, išplatėdamas į didelę, apvalią ir keistą patalpą. Toliau eiti bebuvo galima tik kokių penkių žingsnių...
