Dažnai galima išgirsti: „Mano vyras – tiesiog stebuklas, bet jo draugai…“ Juk taip nebūna, kad visi vyro draugai – vien niekšai. Na, gal koks vienas ir atsirastų, o likusieji, jeigu akylai įsižiūrėtume, – visai normalūs vyrai. Kai kurios iš mūsų, atrodo, viską padarytų, kad šį pražūtingą reiškinį – vyro draugus – išgyvendintų. Žinoma, jeigu kalbama apie girtuoklius, nusikaltėlius arba ištvirkautojus, kurie taikosi savo draugą išvesti iš doros kelio, tuomet jūsų susirūpinimas suprantamas. Tačiau dažniausiai tie draugai – normalūs žmonės. O žmonoms atrodo, jog, bendraudamas su jais, vyras užmiršta šeimą: užuot vakarojęs namie arba ėjęs su vaikais į filmą, jis vyksta su draugais į pirtį arba skuba į futbolą. Moterims, kurios su draugėmis dažniausiai bendrauja telefonu (valandų valandas ir beveik kasdien) arba vaikšto po parduotuves, tai nesuprantama. Iš tikrųjų vyrų ir moterų draugystė skirtinga, todėl skirtingai ir vertinama. Pavyzdžiui, vyrų draugystę retai sužlugdo pavydas, o moterų – atvirkščiai. Draugių sėkmę daugelis moterų suvokia kaip asmeninį įžeidimą, ir bendravimas baigiasi. Kartais ir vyrams taip atsitinka, tačiau draugo sėkmė dažniausiai skatina vyrą būti dar aktyvesnį, pažadina ambicijas. Įrodyta, kad vyras, norėdamas susitikti su draugu, yra pasirengęs įveikti didžiausią atstumą, o moteris — ne. Nors jie ir vienodai užsiėmę. Jeigu draugė persikelia gyventi į kitą miesto rajoną arba bent keliomis stotelėmis toliau, bendraujama rečiau arba išsiskiriama visam laikui. Esmė ta, kad vyras iš prigimties turi bandos jausmą. Be draugų jis jaučiasi kaip be oro. Moteris saugo šeimos židinį ir gali bendrauti tik namų ribose. Vyrams giminystės ir kaimynystės santykių neužtenka, jiems būtina ištrūkti iš namų aplinkos. Bendraudamas su draugais „už namų ribų“, jis pasikrauna teigiamų emocijų, atitrūksta nuo žmonos kontrolės. Tad jeigu tie draugai ne kažkokie monstrai, o normalūs žmonės, neverta juos guiti iš vyro gyvenimo. Būtų protingiau, jeigu su jais susidraugautumėte.