Egoizmas: Kur yra riba tarp egoizmo ir „ne egoizmo“?
Kur yra riba tarp egoizmo ir „ne egoizmo“ arba altruizmo? Aišku, tą ribą nusibrėžiame patys arba ją padiktuoja visuomenė, jos nerašytos taisyklės, elgesio ir kitokios normos. Kitaip sakant, niekas tiksliai nesugebėtų pasakyt kur ta riba yra, tačiau turbūt nedaugelis suabejotų ar ji apskritai yra, o jei jos nėra? Kodėl niekas nesusimąsto ar tas pats altruizmas nėra egoizmo tam tikra išraiška? Tūkstančius kartų girdėjau – „tu egoistas“, dėl įvairių priežasčių ir daugelyje situacijų. Niekada dėl to nesiginčiju. Taip, aš egoistas. Galiu ramiausiai užsirašyti tai ant marškinėlių ir išeiti į gatvę, nė kiek to neslepiu. Bet norėčiau pamatyti nors vieną žmogų ne egoistą. Žmogų, kuris galvoja ir skuba į pagalbą kitiems bet kokioj situacijoj, atiduodantį paskutinius marškinius vargšams, ir pan. Tai tik ironija… Juk nebūtina to daryti (atiduoti marškinius), kad būtumu ne egoistas, ar ne? Turbūt užtenka pas tave atėjusiai į svečius merginai pasiūlyti arbatos, paduoti jai ranką, šokant per griovį, ir pan. Bet kas Jums sakė, kad tai ne egoistiškas elgesys?! Įdomu, ką jūs galvojate tai darydami, gal tiesiog norite jai įtikti, pasirodyti angelu, o gal tiesiog saugoti savo reputaciją (ką gi ji pagalvos). Kažkaip man tai asocijuojasi su „ego“, norėdami įtikti, galvojate apie save, kad ir – kaip čia įsitempus ją į lovą. O reputacija tai irgi jūsų ar jos? Tiesa, reiktų pridurti, kad jūs turbūt taip negalvojate, bent jau tiesiogiai tai tikrai ne.