Vedose aprašytos 6 Vyro pareigos Žmonai: 1. Aprūpinti ir išlaikyti; 2. Dovanoti/pirkti rūbus ir papuošalus ir mokėti juos tinkamai pateikti,…
Jei galėtume surasti, kad dauguma Lietuvių reiškiasi tomis pačiomis Dvasios galiomis, linksta į tas pačias Gyvenimo sritis; panašiai jas pergyvena,…
Psichologai, gydytojai, pedagogai ir kitų profesijų žmonės domisi, kaip humorą ir juoką panaudoti žmogaus labui. Teigiama, kad humoro jausmas yra būdingas dvasiškai stiprioms asmenybėms ir visada yra pagrįstas aukštais etiniais idealais. Humoro jausmas – tai talentas, kurį žmogui padovanojo pati gamta. Nėra rakto šiai paslapčiai išaiškinti. Dažnai humoro jausmas priklauso nuo sugebėjimo ir mokėjimo juoktis pačiam iš savęs, t. y. ne ypač rimtai žvelgti į save – ne taip rimtai, kad nebesuprastume humoro. Humoras – tai gyvenimo įprasminimas. Jis priverčia žmones manyti, kad jie lengvai galės įveikti gyvenimo sunkumus ir nesėkmes. Dar Aristotelio laikais buvo manoma, kad humoro jausmas apsaugo žmogų ir padeda jam tvirtai jaustis, net ir užpuolus negandoms. Aristotelis teigė, kad humoras – tai triumfo jausmas. Humoras yra galbūt žymiausias civilizacijos laimėjimas, lai reikšminga jėga, kuri atneša žmonėms džiaugsmą ir gerovę. Humoras kinta priklausomai nuo epochos, žmonių interesų. Įvairiose gyvenimo srityse humoro reikšmė didėja arba mažėja. Humoras ir juokas mokyklose per pamokas yra galinga jėga, kuri veikia tiek mokytojus, tiek mokinius, ir padeda sėkmingai dirbti bei mokytis.
Negalime įsivaizduoti mūsų gyvenimo be emocijų. Mes nuolat džiaugiamės, pykstame, ko nors bijome, jaučiame gėdą ir t.t. Ir visa tai, ką jaučiame, susiję su smegenų veikla. Kiekvienas, kuris yra patyręs stiprių emocijų, supranta, kad tai neįprasta sąmonės būsena. Emocijos mus valdo, jos turi lemiamą, reikšmę gyvenime: ką darome, pavyzdžiui, pykčiui užėjus, dažnai darome nesąmoningai, o paskui stebimės savo poelgiais. Skiriame 10 svarbiausių emocijų: intereso, džiaugsmo, nuostabos, kančios, pykčio, pasibjaurėjimo, neapykantos, baimės, gėdos, kaltės. Kaip matome, jų yra ir teigiamų, ir neigiamų. Tačiau ta pati emocija gali turėti skirtingą poveikį Žmogaus veiksmams. Tai priklauso nuo aplinkybių ir sąveikos su kitomis emocijomis. Emocija yra sudėtingas procesas. Įvairūs dirgikliai – tiek vidiniai, tiek išoriniai, – per pojūčius veikia nervų sistemą. Smegenyse signalai tampa suprantami – atsiranda emocija, kuri sukelia įvairius išgyvenimus, veikia suvokimą, mintis, jausmus, keičia veido išraišką. Veikia ir atgalinis ryšys: veidas -smegenys. Mimika, sukelta emocijos, gali slopinti ar stiprinti ją. Pavyzdžiui, supykus, jaučiant nerimą ar baimę, nusišypsokite ir pastebėsite, kaip neigiamos emocijos ims gesti. Prisiverskime dažniau šypsotis. Mūsų nuotaika bus geresnė, palengvės bendravimas su kitais žmonėmis. Veidas yra galingas stimuliatorius socialiniame gyvenime. Be mimikos emocijos gali būti išreiškiamos prisilietimu, kalba ir t.t. Kiekviena kultūra turi savo emocijų išraišką kaip socialines normas ar tabu sistemas.
Dažnai girdžiu žmones sakant: jis turi gerą humoro jausmą arba: tas žmogus visai neturi humoro jausmo. Ką tai reiškia? Turbūt pastebėjote, kad žmonių humoro jausmas skiriasi – tai kas juokinga man, visai nebūtinai juokinga kitam ir atvirkščiai? Yra anekdotų, kurie juokingi daugeliui, bet yra tokių, kurie kai kam labai juokingi, o daugeliui – visai ne. Tai, kad egzistuoja skirtingos humoro ir humoro jausmo rūšys, patvirtina skirstymas įjuodą, baltą, sarkastišką, anglišką ir t.t. Jei baltas humoras suprantamas kone visiems (nors nebūtinai visada juokingas), tai su juodu reikia elgtis atsargiau, nes netinkamoje vietoje pasakytas toks juokelis gali pašiurpinti juodo humoro nemėgstančius žmones. Arba, kaip įprasta sakyti: juodo humoro nesuprantančius. Angliškas humoras – taip pat labai specifinis, lyg ir britiškai santūrus, bet be jokių tabu – gali šokiruoti konservatyviau nusiteikusius. Arba tiesiog – likti nesuprastas, jei nesate Londono pub‘e, apsuptas anglakalbių bendraminčių.
Man prastai su humoro jausmu. Aš prisipažįstu. Man retai kada juokingi tie populiarūs juokai, banalūs pokštai (iš kurių visi krykštauja), retai sutinku mane prajuokinančių žmonių. Iki ašarų. Juokingiausi anekdotai man tie, kurių paprastai kompanijoj nepapasakosi. Reikia labai stipriai apsižvalgyti kas sėdi šalia. O kartais mintyse kyla absurdiška idėja ir galiu pati sau užsikrykštauti, kur besėdėčiau. Mano juokavimai dažnai pakimba ties riba, kai nežinai ar dabar žmogus nusijuoks, ar vožtels. Ir nors pati sau galiu ašaroti iš linksmumo, privaloma viską pabaigti posakiu: “juokauju”. Tai yra baisiausia, paaiškinti, kad čia buvo pokštas. Žinot, kai pasakai pokštą, o tada tarsteli, ei, čia buvo pokštas. Ir visi dirbtinai nusijuokia. Man labai juokinga būna, kai aš tampu bejėgė ir nebesugebu susitvarkyti su savimi. Kai man labai skauda, aš juokiuosi pro ašaras. Kai skauda kitaip, tik ironiškas žvilgsnis į save ir pasakymas: “o taip, dabar suskysk ir pabūk boba, kaip visos” padeda susiimti. Ir tas mano juokas labai gąsdina aplinkinius. Pamenu, kažkada mėginau nueiti iki poliklinikos, kuri yra per kiemą nuo mano namų. Ir sustojusi vidury kiemo, skambinau draugui, negalėdama nustoti juoktis sakiau, kad žinai, aš nebenueisiu. Nei pirmyn, nei atgal. Ir kas man buvo juokingiausia tuo metu, kad kiemas be gatvės. Tai net jei jis atlėktų metęs visus reikalus, turėčiau eiti toliau pati, nes niekas niekur nenuvežtų…
Ed Stockey ir Virginia Kurzawski susitiko šokių aikštelėje, kai šiems buvo vos 18 metų. Tuo metu jaunuolis susitikinėjo su Virginios sesers drauge, tačiau likimas turėjo kitų planų. Nors vedyboms priešinosi merginos tėvas, tikinęs, jog santuoka ilgai nesitęs, viename iš Ilinojaus miestelių įsikūrę amerikiečiai šią savaitę švenčia 70 metų tuoktuvių jubiliejų. Pirmuosius trejus metus šie praleido atskirai – Ed tarnavo jūrų laivyno pajėgose, Virginia gyveno savo tėvų namuose. Galiausiai Harvey miestelyje šie įsigijo namą, kuriame gyvena iki šiol. Pora susilaukė keturių atžalų. Paralyžiuotas sūnus Phyllis gyvena kartu su tėvais, taip pat ir kitas sūnus Frank bei šio dukra Taylor. Duktė Ruth yra biologijos profesorė, sūnus Gregg – psichologas. Per pastaruosius septynis dešimtmečius pora patyrė ir nepriteklių, ir sveikatos sutrikimų, tačiau niekada net nemanė pasukti skirtingais keliais. Pasak jų, laimingos santuokos paslaptis – humoro jausmas ir gerai įrengtas pusrūsis.
Ko dabar labiausiai žmogui trūksta? Nustebau išgirdęs – humoro jausmo. Nors geriau pasvarstęs pritariau, jog gal tai ir tiesa. Kaip būtų gerai, jei į pagrindinį planą grįžtų paprasti jausmai – draugystė, jautrumas ir humoro jausmas. Mums visiems to dabar labai reikia, nes gyvename žiauriame ir ciniškame pasaulyje. Iš dalies dėl stereotipų, kuriems visi paklūstame. Iš interneto gauname pernelyg daug informacijos, kurios patys negalime patikrinti. Teisti kitus mums tampa vis lengviau, užuot geriau supratus pasaulį, mūsų galvose įsigali vis didesnis chaosas. Blogiausia tai, kad technologijos išstumia tradicinius ryšius tarp žmonių. Jie tolsta nuo tikrojo artumo. O juk geriau vienas puodelis geros kavos nei visas tūkstantis neskanios. Humoro jausmas – gero tono ženklas. Reikalingas jis drauge su intelektu bei ironišku požiūriu į save, kad galėtum įsijausti į senstančių faunų ir satyrų būsenas. Mielos merginos, jeigu jūsų vaikinas jums padovanojo Valdo Karklelio kompaktinę plokštelę, greičiausiai jis ir yra Valdas Karklelis. Žiūriu televizijos laidą “Ekstrasensų mūšis”. Ekstrasensai spėja, kuris ligonis, kuris išsiskyręs, kuris nusikaltęs, kur kas nors paslėpta ir t. t. Rimtu veidu tauškia nesąmones. Laidos vedantysis, kiti dalyviai puikiausiai supranta, kad tai nesąmonės, bet įsitempę klausosi. O štai grupės “69 danguje” narei Nijolei Pareigytei savo patarimus dėl vestuvių LNK laidoje “Auksinė blykstė” pažėrė būrėja Vaiva Budraitytė, kuri patarė dainininkei ištekėti per metus, antraip kitos progos jai teks laukti neapibrėžtą laiką, kurį būrėja įvardijo labai abstrakčiai: “Labai ilgai.” Kitą dieną toje pačioje LNK studijoje vykusioje laidos, skirtos po Šaulių ženklu gimusioms įžymybėms, savo žodį Nijolei jau tarė astrologė Angelina Zalatorienė. Žvaigždžių rodomus ženklus lyg knygą skaitanti astrologė, priešingai nei būrėja Vaiva Budraitytė, neragino dainininkės ištekėti per artimiausius metus, bet ir negąsdino neapibrėžtu kitos vestuvių progos terminu. A. Zalatorienė buvo ypač konkreti ir N. Pareigytei kurti šeimą patarė sulaukus 31-erių metų, t. y. po šešerių metų. Ir viskas normalu, jei į visą tai žvelgi su ironija bei humoro jausmu.
Sunkaus charakterio paaugliai sielos žaizdas gydo Švėkšnos sanatorinėje mokykloje. Dvylikametis, sergantis alkoholizmu. Penkiolikametė, “paveldėjusi” savižudybės geną. Per šimtą tokių paauglių iš įvairiausių šalies kampelių netrukus sugrįš į vienintelę Lietuvoje Švėkšnos (Šilutės rajonas) sanatorinę mokyklą, įsikūrusią gražiame gamtos kampelyje, Vilkėnų dvaro kaimynystėje. Šios mokyklos pedagogai neramiai laukia rugsėjo. Sunkaus charakterio vaikų ir paauglių kasmet daugėja, o jų ligos ir patologijos – kaskart sunkesnės. Į pagrindinį išsilavinimą teikiančią Švėkšnos sanatorinę mokyklą patenka vaikai, turintys emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų, sergantys neurozėmis, psichozėmis ir šizofrenija, taip pat priklausomi nuo psichoaktyvių medžiagų ar alkoholio. Už dažniausiai pasitaikančios diagnozės – emocijų ir elgesio sutrikimai – neretai slepiasi psichikos ligos. Kartais čia suaugusieji atsiunčia tuos, su kuriais paprasčiausiai nebesusitvarko. Agresijos šiame gražiame gamtos kampelyje netrūksta. Tačiau apspardę duris, apkumščiavę bendramokslį ar paleidę į mokytoją kėdę, apsisukę tuoj gali atsiprašyti. “Jie moka būti ir geri. Užrišti batą pradinukui ar panešti kuprinę”, – tikino sanatorinės mokyklos direktorė Laima Navickienė. Pasak jos, kad čia mokosi sulaužytų likimų vaikai, atspindi ir mokyklos emblemoje pavaizduota nulaužta šaka su ašaromis ar vandens lašais. Nors kai kuriems paaugliams vos 14 metų, jie jau priklausomi nuo alkoholio.
Norėdamas atsisėsti ant mylimos auklėtojos kelių, vos trejų metų sulaukęs bamblys įkando ant tų pačių kelių besitaikančiam užsiropšti bendraamžiui į ranką. Užsigeidęs žaislinės mašinos, be ceremonijų išplėšė ją iš mažesnio brolio rankų ir dar gerokai šiam pliaukštelėjo. Kategoriškai pareikalavo, kad tėvai įjungtų „multiką”, bet ne apie Mikę Pūkuotuką, o tą, kuriame šaudo ir mušasi. Tokiomis aplinkybėmis pasireiškiantys pirmieji vaikų agresijos priepuoliai glumina ir gimdytojus, ir aplinkinius žmones. Ar šį mažylio elgesį galima vadinti normaliu? Maždaug trečiaisiais gyvenimo metais vaikas pradeda save suvokti kaip atskirą žmogų ir bando įtvirtinti savąjį „aš”. Tada ir ima rodyti ožiukus. Noras pasiekti savo tikslą, gauti žaislą, užsiimti geresnę vietą, patenkinti įgeidžius dažnai ima lietis ašaromis, pasipila reikalavimai, protestai, neretai – ir kumščiai. Tačiau vaikų psichologai ir pedagogai ramina – trimečiams agresyvus elgesys būdingas. Dar daugiau, agresija būtina, kad vaikas normaliai vystytųsi. Kitaip jis negalėtų pažinti supančio pasaulio, apsiginti ar konkuruoti su kitais žmonėmis. „Galbūt žodis „agresija” yra per stiprus norint apibūdinti tokią vaiko reakciją, – svarstė daugiau nei 30-ties metų pedagoginio darbo patirtį turinti Klaipėdos „Varpelio” mokyklos-darželio auklėtoja Valerija Petravičienė. – Veikiau tai spontaniška, emocinga vaiko reakcija.”