Visuomenėje priimta smerkti ir vainoti skeptikus, abejojančius ar net drįstančius nesutikti su minios priimtu požiūriu į vieną ar kitą reiškinį. Tokie nenaudėliai kaip mat apkaltinami cinizmu, išpuikimu ar dar baisesnėmis nuodėmėmis. Tačiau ne jie tikrieji visuomenės priešai: daug pavojingesni aplinkiniams (o ir patiems sau) yra paprastieji vulgarieji fanatikai – žmonės, savo egzistenciją tapatinantys su įsitvirtinusiomis dogmomis ir šventai įsitikinę, jog jų gyvenimo būdas bei suvokimas yra vieninteliai teisingi. Tokių daugybė – pradedant nuo talibų fundamentalistų ir baigiant paprastuoju lietuviškuoju neišmanėliu. Visus juos sieja bendras bruožas – nepagydoma visažinystė. Į bet kokį klausimą jie turi iš anksto paruoštą atsakymą: talibai jums...

Apie fanatizmą ir jo išgydymo galimybes dar kartą susimąsčiau ką tik pasibaigusioje 2007 metų Geteborgo knygų mugėje, nuėjęs į dvi diskusijas su įžymiu (ir, deja, į lietuvių kalbą dar neišverstu) Izraelio rašytoju Amosu Ozu. Kadangi fanatizmo problemai esu neabejingas (man ją yra tekę teoriškai svarstyti, o ir būsimojoje savo knygoje apie įaudrintą tapatybę taip pat ketinu jos imtis), šios diskusijos buvo geriausia, ko aš galėjau tikėtis Geteborgo knygų mugėje – beje, ji yra gerokai turtingesnė savo seminarų turiniu ir mažiau komercializuota nei Vilniaus knygų mugė. Amosas Ozas pristatinėjo į švedų kalbą išverstą savo eseistikos rinktinę „Kaip išgydyti fanatiką?“, todėl visas...