| |

“Senieji fajetai”

“Senieji fajetai” – Telšiuose gyvavusi (1996-1998 m.) fantastikos mėgėjų organizacija, kuriai vadovavo A.Kalnikas. Klubo nariai, kurių būta iki 10, rinkosi TATDM (Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje) pedagogikos skyriaus patalpose, vienu metu – K.Praniauskaitės bibliotekoje. Klubas leido pusiau periodišką mėgėjišką leidinį Denebolos šviesa, surengė keletą “Karių ir magų” turnyrų, organizavo nedidelius literatūrinius konkursus. Nariai dalyvavo “Lituanicon’uose”, surengė kelis literatūrinius konkursus “Vilties daigas”. Klubas, iš pradžių atsiskyręs nuo Žemaitijos fantastų klubo “Fajetai” vėl prisijungė prie jo 1998 m. gruodžio mėnesį. Aktyviausi klubo nariai: Darius Gečas, Inga Jančiauskaitė, Egidijus Norvydas, Žaneta Gasytė.

| |

„Fajetai” – Žemaitijos fantastų klubas

Žemaitijos fantastų klubas „Fajetai” pradėjo gyvuoti nuo 1991 metų. Tačiau jau ir prieš tai vietiniai Viešvėnuose (Telšių raj.) gyvenantys fantastikos mėgėjai viską organizuoti pradėjo ne iš karto. 1980 metais buvo sukurti pirmieji fantastlapiai – kartografinės fantastikos užuomazgos. Pirmi šios netradicinės veiklos iniciatoriai buvo A.Kalnikas ir Petras Jankauskas, vėliau prie sumanymo plėtojimo prisidėjo S.Jankauskas ir Ž. Gasytė bei A.Jankauskas. Prieš susikuriant klubui būsimieji nariai mėgino organizuoti vaidmenų žaidimus gamtoje, kūrė primityvius stalo žaidimus, užsiėmė literatūrine kūryba, daile, projektavo būsimo klubo vizijas. 1986 m. rugpjūčio 6 pasirodė pirmasis fantastikai skirto fenzino „Tam, kas mėgsta fantastiką” numeris. Pastarasis buvo išleistas trimis egzemplioriais, perrašytas ranka. Tais metais pasirodė 5 šio fenzino numeriai, kuriuose patalpinta fantastinė kūryba, straipsniai, iliustracijos, fantastiniai pavadinimai ir jų paaiškinimai, skelbti pirmieji konkursai. Tuo pačiu metu P.Jankauskas išleido panašaus pobūdžio leidinį „Fantastas apie visatą”. Pasirodė keli tais metais parengti numeriai. Vėliau, 1987-1989 metais, A.Kalnikas ir P.Jankauskas išleido dar keletą fenzinų. A.Kalnikas parengė ir išleido „Akapėja” (1987 ruduo)(pastaroji spausdinta rusišku šriftu), „Fantastikos horizontai” (1988), „Ne vien apie fantastiką” (1989 pavasaris)ir keletą kitų.

| |

Vilniaus fantastų klubas „Dorado“

Dorado – seniausias fantastų klubas Lietuvoje, veikiantis Vilniuje nuo 1979 metų. Klubo įkurėjas ir garbės prezidentas – Gediminas Beresnevičius, dabartinis prezidentas – Justinas Žilinskas. Nuo 2006 metų kovo 30 dienos oficialiai vadinasi asociacija „VFK Dorado”. Klubas kasmet organizuoja Kūrybinę stovyklą, Hukoną, bei, kartu su kitais klubais, Vilniuje vykstančius Lituaniconus. Leidžia fenziną „Dorado raganos”. Čia veikia viena didžiausių tarp Europos ir pasaulio fantastų klubų fantastinių knygų ir žurnalų biblioteka. Joje (2005-ųjų duomenimis) buvo apie 4000 fantastinių knygų anglų kalba, apie 800 fantastinių žurnalų anglų kalba, apie 1600 fantastinių kn. rusų k. ir daugiau nei 600 fantastinių kn. lietuviškai (iš jų 64-ios parašytos lietuvių autorių). Prie arbatos puodelio diskutuojama apie fantastiką ir su ja susijusius dalykus. Klube sukurta lietuviška vaidmenų žaidimo sistema „Kariai ir magai”.

| |

Plungės fantastų klubas „Astika”

„Astika”‘ – Plungėje 2002-2003 metais gyvavęs fantastikos mėgėjų klubas, kurio steigimo iniciatoriai buvo A.Kalnikas ir J.Mėčiuvienė. „Astikos” klube buvo rengiami vaidmenų žaidimo turnyrai, leistas anksčiau Žemaitijos fantastų klubo „Fajetai” leistas fenzinas „Yra”, surengtas fantastinės kūrybos konkursas, skirtas V.Norbutui atminti, organizuotos diskusijos ir pokalbiai. Klubas nustojo veikti jo magistrui išsikėlus gyventi kitur.

| |

Fantastų klubas “VALHALA”

Valhala – tai tikrų karžygių ir karo vadų rojus, tačiau rojus ne tolimajame Asgarde, o visai netoliese – Kaune, Sukilėlių pr. 87, kur mes renkamės kiekvieną penktadienį 15.00 ir sekmadienį 1200. Mes – tai 13 žmonių iš Kauno MTKC fantastikos mėgėjų klubo. Galbūt, kai kam 13 žmonių ir dar penktadienį reikštų nelaimę, tačiau tik ne mums – toks nedidelis (bent jau kol kas) narių skaičius lemia mūsų organizuotumą, bei susiklosčiusius labai gerus tarpusavio santykius. Kaip ir dera ilgam tikron Valhallon užsukusiems vyrams, kultivuojame wargaming`o tipo žaidimus bei tų žaidimų figūrėlių modeliavimą ir rinkimą. Šioj srity esame pasiekę tikrai neblogų rezultatų – dalyvaujame Lietuvoje vykstančiuose wargaming`o turnyruose, o be to, ir patys esame sukūrę du šaunius šio tipo žaidimus – „Anarchiją” ir „Iggrasill`į”. Jei tave traukia kiber implantais ir plazminiais karabinais ginkluotų gaujų kovos – šliekis į „Anarchijos” gangerių gretas, o jei naktim nemiegi ir atmerktom akim regi triukšmingai mūšio lauke susiduriančias fentezi pasaulio kariaunas – esi tikras „Iggrasill`io” fanas. Be to, turime sukaupę nemažą LARPG (taip vadinamų lauko žaidynių) organizavimo patirtį, demonstruojame viduramžių kovas, ir žinoma, palaikome glaudžius ryšius su klubais iš kitų miestų.

| |

Gediminas Beresnevičius: „Fantastika man visada liks kaip pirmoji meilė”

Dar viena Lietuvos fendomo legenda traukiasi iš aktyvios veiklos… Kadaise Eurocone gavęs apdovanojimą „Misteris Lietuvos fantastika”, Gediminas Beresnevičius iš tiesų tapo savotišku fendomo ir fantastų klubo „Dorado” simboliu. Šiomis dienomis jis paskelbė atsistatydinąs iš klubo, kuriam vadovavo 25-eris metus, prezidento pareigų. Kas perėmė šią garbingą naštą sužinosime „Dorado” klubo gimtadienyje, o kol kas pakalbėkime su G. Beresnevičiumi apie… Žinoma, kad apie fantastiką! Kokius skirtumus pastebit tarp dabartinio Lietuvos fendomo ir to, kuris buvo prieš 25-erius metus? Ar įžvelgiat kokias geras ar negeras tendencijas?.. Skirtumai, žinoma, didžiuliai. Ir tai suprantama – pasikeitė tiek politinė, tiek kultūrinė aplinka, tad ir žmonių interesai, poreikiai ir galimybės labai skiriasi. Fantastikos mėgėjų klubai sovietmečiu kūrėsi tam, kad žmonės juose patenkintų žinių stygių, kompensuotų knygų deficitą, galėtų pabendrauti su bendraminčiais. Dabar, kaip žinote, gyvename vos ne informacijos pertekliuje, o fantastinių knygų pilnos lentynos knygynuose, kas buvo neįsivaizduojama anais laikais. Prisimenu, kaip kartą paskambino draugas ir pasakė, kad pasirodė “Zenito” knyga, tą pačią sekundę išlėkiau ir visą kelią iki Centrinio knygyno būgštavau, kad dar nebūtų išpirkta…

| |

Trys išminčiaus mįslės

Šiaurėje mus supa uolos, aštriomis it obsidiano peiliai, pjaustančiomis rūką, o pietuose – juoda bedugnė. Į ją mesdavome akmenis, bet taip ir nesulaukdavome, kol šie bumbtelės į dugną. Mūsų šalis akies formos. Ji labai didelė – ištisą dieną sugaišti kol, pasieki kurį nors pakraštį. Čia labai gražu – auga pušelės, raudonai ir geltonai žydi gėlės, burbuliuoja šaltinėlis. Tiesa, vienoje vietoje iš viršaus uolomis krenta vanduo, bet jis ne mums skirtas. Dievai jį siunčia piktosioms dvasioms į bedugnę, kad šios paskęstų. Taip manome mes, bet ne atėjūnai. Jie aiškina, kad tai krioklys. Ir apskritai jie pasakoja, jog už kalnų plyti žalios lygumos, akimis neaprėpiamos girios. Gryniausia nesąmonė. Mūsų miškas – vienintelis pasaulyje. O pasaulyje – tik kalnai ir mūsų šalis. Atėjūnai mus vadina urvažmogiais. Na, ir tegul, juk gyvename urvuose.

| |

Tunelis Fantastika, o gal ir ne…

Geso gražus vasaros vakaras. Danguje dar vis raudonavo aukšti plunksniniai debesys, nors saulė jau buvo nusileidusi. Viskas atrodė dvelkė ramybe ir jaukumu, tačiau tuo pat metu ore, žemėje ir sieloje tvyrojo kažkokio pavojaus, kažkokio nerimo nuotaika, kuri visiškai nesiderino su tylia vasaros vakaro vėsa. Kažko trūko šioje ramybėje, o gal atvirkščiai – tos ramybės buvo pernelyg daug – tik dabar pastebėjau, tiksliau sakant suvokiau kad negirdžiu nė vieno paukščio, niekur neloja šunys, net nezyzia uodai. Norėjosi slėptis kažkur į uždarą patalpą ar bent jau po antklode, kaip darydavau vaikystėje slėpdamasis nuo vaiduoklių. Labai aiškiai ėmiau suvokti, kad turi atsitikti kažkas labai baisaus. Baisaus ne tik man, ne tik mano kaimeliui, ne tik… Pavojus grėsė Žemei, visai gyvybei Žemėje. Pavojaus nuojauta darėsi vis aiškesnė, tik niekaip nesupratau, kas gi turėjo atsitikti ir kodėl būtent aš tą pavojų jutau vis aiškiau.

| |

Lukas Vangelis – Iki ir po sapno

Ji mokėjo taip dailiai, su lengvu nepasitenkinimu patempti lūpytes, kaip kadaise mokykloje tik Lina galėjo. Taip, aš ir dėl to ją pastebėjau ir, jau labai ilgą laiką, karts nuo karto sutikdavau autobuse. Žavesys mane tiesiog priblokšdavo, aš apsidairydavau aplink, – kodėl keleiviai nepastebi jos nežemiško grožio. Vieną kart mačiau, kaip ji lauke vedžiojo šunį, – ji ir gyveno visai netoli manęs, tik tiksliai nežinojau kur. Ji buvo rusė. Vien jau dėl to niekada nebūčiau išdrįsęs prieiti. Nors mergaitė, greičiausiai pastebėjo, kad aš vis žiūriu į ją… – tikras visatos modelis! Ji apkabino mane atsargiai, stengdamasi nežiūrėti į akis. Aš bijojau net įkvėpti. Ir ką aš, po galais turėjau pasirinkti? Ar įmanoma buvo čia ką nuspręsti?!