Burtai

Remdamasi garsaus žurnalisto prisiminimais ir straipsniais apie senąją ikirevoliucinę Kubą, vokiečių rašytoja kuria ryšiaspalvį įstabaus miesto – Havanos- paveikslą. Havana iki 1959 m.revoliucijos: kerinti, spalvinga, pavojinga, perkama ir erotiška. Čia susitikdavo visi: dailininkai, rašytojai, kino žvaigždės, gangsteriai, muzikantai ir pabėgėliai iš Europos prieš karą ir po jo. Knygoje daugiau nei 70 nuotraukų. Fernandas Campoamoras – garsus žurnalistas, savo straipsniuose vaizdavęs ikirevoliucinę Havaną dieną ir naktį, slaptąjį ir viešąjį Kubos gyvenimą. Jis visame pasaulyje išgarsino barus “Bodeguita del Medio” ir “Floridita”, aprašė jausmingą rumbos ir ča ča ča gundymą, barus, mafijos lošimo namus ir kabaretus, – visą tuštybės, spalvų, nuodėmių ir malonumų mugę. Fernandas Campoamoras buvo pašėlęs reporteris, žinojęs bet kokį gandą jam dar net nepasklidus, Hemingvėjaus bičiulis, pažinojęs visus ir kiekvieną. Jo archyvas – tūkstančiai laiškų, nuotraukų, straipsnių ir žinučių – legendinis, bet niekam neprieinamas. Tik Jeanetta Erazo Heufelder sugebėjo įkalbėti atsiverti ir papasakoti apie anuos laikus aštuoniasdešimtmečio sulaukusį žurnalistą. Jis leido jai pasinaudoti ir neįkainojamu archyvu. Taip buvo sukurtas ryškiaspalvis nuostabaus miesto ir jo klestėjimo eros portretas – ši knyga. Senoji Havana – tarytum Kasablanka, Čikaga ir Paryžius būtų susibūrę draugėn papasakoti stebuklingų istorijų. Jeanette Erazo-Heufelder gimė 1964 m. Vokietijoje, vaikystę praleido Ekvadore. Diplomuota etnologė, filmų kūrėja ir rašytoja labiausiai domisi Lotynų Amerikos šalimis. Yra sukūrusi keletą dokumentinių televizijos filmų.

Šios knygos autorė, Vokietijoje praktikuojanti baltoji ragana, trumpai apžvelgia raganavimo istoriją, tradicijas, aptaria magijos formas, supažindina su apsaugomaisiais ritualais, meilės, sėkmės būrimais bei jų etika, nuolat primindama svarbiausią raganų taisyklę: “Daryk ką nori, kol tai niekam nekenkia”. Raganos ir paslaptingos jų žinios mūsų laikais kelia vis didesnį susidomėjimą. Suprantama, kad raganavimas nėra vien paistalai, kad tai – amžių amžiais kauptos gamtos ir medicinos žinios. Skaitydami šią knygą sužinosite, ką praeityje suvokė išmintingos moterys, ir ko iš jų gali pasimokyti šiuolaikinės raganos. Kaip ten bebūtų, bet ši knyga yra viena iš galimybių susipažinti su burtais ir jų pasekmėmis. Tai nėra kažkoks raganavimo vadovėlis, nors tam tikra prasme galėčiau šią knygą priskirti pradžiamoksliui. Juk niekas stačia galva nepuola į šį pasaulį, o be to, juk reikia žinoti ir nuo ko pradėti. “Šios knygos autorė, Vokietijoje praktikuojanti baltoji ragana, trumpai apžvelgia raganavimo istoriją, tradicijas, aptaria magijos formas, supažindina su apsaugomaisiais ritualais, meilės, sėkmės būrimais bei jų etika, nuolat primindama svarbiausią raganų taisyklę: “Daryk ką nori, kol tai niekam nekenkia”.

Jaunosios raganos – tai šaunios mergaitės, kurios važinėja riedučiais ir joja ant šluotos, naršo po internetą ir bendrauja su Visatos jėgomis. Jos paprasčiausiai žino, ko nori. Jos siekia tapti benkininkėmis, tačiau jų siela atvira gamtos magiškosioms jėgoms. Šių mergaičių paslaptis – stebuklingos gyvenimiškos galios ir valios jėga. Sylvia Schneider šioje knygoje atskleidžia paslaptis, kurios atveria duris į fantazijos pasaulį, stiprina pasitikėjimą savimi, gerina savijautą. Kas yra burtai? Kaip veikia burtažodžiai? Kas yra magija? Kas yra raganavimas? Ką tai turi bendra su kosmoso energija? Kas sugeba burti iš tikrųjų? Kas turi magiškų galių? Tikriausiai tik raganos, ar ne? Daugelis žmonių supranta žodį “ragana” kaip kokį keiksmažodį, o būrimą laiko kažkuo pavojingu. Prietarai lėmė, kad mes ir šiandien raganą dažnai įsivaizduojame taip: baisi, klaikiai atrodanti klastinga senė su didžiule karpa ant nosies ir juodu katinu ant kupros. O kiek sukurta pasakų apie piktas raganas ir jų blogus darbus! Visa tai baisi netiesa! Kas tai yra iš tikrųjų? Žodis “ragana” reiškia nepaprastą moterį ar mergaitę, žinančią, ko ji siekia gyvenime, “ragana” – moteriškosios energijos, išminties ir jėgos simbolis. Ar vadintume jas raganomis, burtininkėmis ar bet kokiais kitais vardais, tai – šiuolaikinės mergaitės ir moterys, kurios važinėjja “Porsche”, moka jodinėti ant šluotos. Jos ne tik sugeba dirbti kompiuteriu ir naršyti internete, bet ir gali bendrauti su kosmosu. Raganavimas – tai slaptų pojūčių išlaisvinimas ir pasąmonės patirties panaudojimas, nes visa tai glūdi giliai mumyse. Raganavimas – tai užsiėmimas mergaitėms ir moterims, kurios sutaria pačios su savimi, yra nepriklausomos, suvokia tavo jausmus ir sugeba jais naudotis. Jos pažįsta savo kūną, gerai jame jaučiasi, myli gyvenimą. Kiekviena iš mūsų turi tam tikrų magiškų galių.

Senovėje vagys nešdavosi iš žmogaus taukų padarytą žvakę. Jei kam nors su ja po nosimi pažiubindavo, tas užmigdavo ir visą parą išmiegodavo. Kad kurmis žemės neraustų, reikia žemę išmesti su šermukšnio pagaliuku. Ir numirėliai pas Poną Dievą eis ant šermukšnio lazdų pasiramsčiuodami. Norint privilioti. Niekam nematant išrauti žydintį liną, išimti spalį, iš pliekos susukti siūlą, tris kartus su tuo siūlu priverti tam, kurį nori pritraukti (B. Grossas girdėjo iš suvalkiečio Amerikoje – I. Končiaus pastaba). Siuvant drabužį sau, reikia įsikąsti, kad protas neišbėgtų. Negalima graužti žąsies plunksnos – pamesi protą. Stanienė (Žutautalė) – ragana: davė ji vaikui iš kišenės ištraukusi suvoliotos duonos šmotelį (gabaliuką) – vaikas vemia; jei savo pienu vaiką pamaitina – vemia; pagiria ji gyvulius – šie ima nykti; pati sirgdama užmeta ligą kitam. Jei kas nors apžavėjo, duoti apžavėtajam tris dienas stiklininkų. Žavėtojas pats atbėgs ir ko nors paprašys. Štai vieną kartą, tris dienas stiklininkus pavartojus, žydas, kuris buvo apžavėjęs, atbėgo, net sirgdamas sukata. Vaikis suderėjo. Ši už kito ištekėjo. Vaikis ją sužavėjo. Vengras paliepė jos vėmalus supilti į puodelį ir padėti į pakriautį, kur daug dūmų – sužavėjusysis pradės trokšti ir gaus ateiti. Užrašyta 1913 m. rugpjūčio 26 d.

Jei tetervinai iš ryto ulba, tai kitą jauną mėnesį šals, jei iš vakaro – bus šilta. Jei 40-ies mučelninkų naktį šalo, tai šals 40 naktų, jei nešalo – nešals ir bus geras pavasaris. Jei 40-ies mučelninkų naktį nešąla, tai bus šalnota vasara – pašaldys pasėlius ir pievas. Jeigu lyjant iššoka burbulai ir ant vandens ilgai važinėjasi, bus ilgas lietus. Jei paukščiai paskrenda anksti ir atrodo pavargę, bus blogas pavasaris ir visi metai bus blogi. Kas Užgavėnių dieną toli eina ir daug važinėjasi, tų pasėliai išaugs gražūs ir ilgi. Jei namie sėdi, menki tebus. Kas pirmą kartą pavasarį pamatė kielę žemai, to pasėliai bus menki, vos iš žemės išlindę, kas užlipęs, sakysim, kad ir ant stogo kielę pamatys, to pasėliai bus aukšti, sulig stogu. Parlėkusi kielė išspiria ledą.

Panelės redakcija gavo laišką: “Galėčiau save vadinti netituluota ragana – per metus burtais į kapus nuvariau tris žmones, bet visai ne tuos, kuriuos norėjau! Ir visa tai atlikau sėdėdama kambaryje ir praktikuodama juodąją magiją”. Suintriguoti lekiame į Kauną pasikalbėti su žmogumi, kuris žudo per atstumą (arba mano, kad sugeba tai daryti). Jausmai – kaip vandenynas 19-metė Rosita visai nepanaši į tikrą raganą: ir akys neužburiančios, ir plaukai ne varnos juodumo, o ir nuomojamas kambarėlis daug skurdesnis už vidutinio statistinio lietuvio (įdomu, kodėl nepanaudoja savo sugebėjimų buičiai pagerinti?). Rosita yra KTU pirmo kurso studentė. Specialybė irgi neraganiška – telekomunikacijos ir elektronika.
Viskas prasidėjo, žinoma, nuo meilės – didelės ir gilios kaip vandenynas. Mat Rosita kaip įkrito į ją, tai iki šiol išsikapstyti negali. Tokių jausmų priežastis: begalinis vaikino grožis (bent jau Rositai taip atrodo) ir tas faktas, jog draugystė buvo pirmoji (ir jam, ir jai). “Vaidas truputį vyresnis, gyveno netoliese (veiksmas vyksta mažame miestelyje prie Kauno). Nežinau, kodėl jis taip traukė panas – šniūrais iš paskos lakstydavo, tik jis su nė viena neprasidėdavo. Kai ėmėme draugauti, Vaido draugai perspėdavo: “Nesusidėk su juo (ir čia pat rekomenduodavo “prasidėti” su jais pačiais), tik širdį įskaudins.”