|

Istorija. Lietuvos išlikimo kelias

Paimdami šią knygą, mes lyg paduodame ranką baisios lietuvių tautos dramos aukoms ir priglūstame prie nenykstančio ir niekada neišnyksiančio Lietuvos istorijos rando. Jis amžiais primins, kad apsaugoti tautą nuo svetimųjų vykdomo genocido gali tik Lietuvos valstybė – suvereni, nepriklausoma, be kolaborantų valstybės aparate. Ji – mūsų tautos egzistavimo, kultūros ir laisvos kūrybos garantas. Sovietinis, arba komunistinis, lietuvių tautos genocidas yra unikalus XX a. programinis procesas, kurį patyrėme kartu su latvių, estų, ukrainiečių ir kitomis tautomis. Nederėtų jo palikti vien savigailai. Jis dar nesulaukė viešo visuomenės teismo, ir nė vienam genocido vykdytojui dar nepaskelbtas jo darbus įvertinantis nuosprendis. Tegul nors moralinis, tegul nors humaniškumą ginantis nuosprendis. Genocidas kaip tam tikra žmonių ir tautų tarpusavio santykių – politinių, ekonominių, kultūrinių – forma turi būti iš viso atmestas. Sovietinio teroro aukų sąrašas tegul liks kaip protestas ateities tautoms, jų valstybėms ir vyriausybėms, jei jos turėtų bent menkiausią ketinimą eiti teroro ir žmonių naikinimo keliu. Kiekviena šioje knygoje paminėta pavardė – tai rūstus kaltinimas genocido vykdytojams. Suprantama, kad analizuojant sovietinį, arba komunistinį, genocidą Lietuvoje kyla noras paieškoti istorinių sąsajų. Mūsų tautos naikinimo rašytinėms programoms jau beveik pusaštunto šimtmečio. 1245 m. Kryžiuočių ordinui buvo suteikta teisė nevaržomam stengtis lietuvius ir prūsus „galinga ranka užgniaužti ir jų ragus nulaužti“. Tai buvo baisaus mūsų tautos programinio naikinimo pradžia. Ši programa buvo parengta „už mūsų nugaros“, nedalyvaujant mūsų valstybės atstovams. Tuomet Vakarų Europa visą mūsų tautą pastatė už įstatymo ribų. Lietuvai nieko neliko, kaip ištisų šimtmečių atkaklia kova ir Žalgirio mūšiu Vakarų Europai parodyti, kad ji nesutinka būti sunaikinta. Tačiau niekas nesuskaičiuos, kiek aukų lietuvių tauta sudėjo šiai genocido politikai atremti.

|

Istorija. Kova dėl lietuvių tautos išlikimo

1893 metais susitelkę keli Lietuvos bajorai su Donatu Malinausku ir Elijumi Nonevičiumi priešakyje, 1895 m. sukūrė slaptąją „Dvylikos apaštalų“ organizaciją ir pradėjo kovą dėl lietuviškų pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje, trokšdami Lietuvos valstybės atkūrimo. Kodėl iš daugelio Vilniaus bažnyčių kun. Juozapas Ambraziejus patarė pasirinkti neveikiančią Šv. Mikalojaus bažnyčią? Jau kovos pradžioje „Dvylika apaštalų“ labai gerai suvokė apie juos tykančius pavojus ir atsisakė veikiančios bažnyčios, nenorėdami sukiršinti skirtingų tautybių tikinčiųjų. Dar 1895 m. prašyta bažnytinės hierarchijos atiduoti lietuviams vieną tų bažnyčių, kurios buvo tuščios ir nevyko pamaldos. Pasirinktos buvo dvi bažnyčios: Šv. Mykolo ir Šv. Mikalojaus. Pirmoji turėjo nemažus vienuolyno rūmus, kurie lietuvius viliojo, antroji buvo seniausia Vilniaus katalikų bažnyčia. 1896 metų pavasarį lietuviai kreipėsi į vyskupą L.Zdanavičių, pateikdami prašymą su daugybe parašų, kad Vilniaus bažnyčiose būtų leistos pamaldos lietuvių kalba, kurių nebuvo nuo vyskupo Karolio Petro Pancežinskio laikų. 1896 m. lietuviai inteligentai – D.Malinauskas, A.Domaševičius, K.Landsbergis, P.Matulionis su 300 lietuvių pasirašytu prašymu nuvyko pas vyskupą L.Zdanavičių. Tikslesnis laikas nėra žinomas, tačiau 1896 metų rugsėjo mėnesį „Varpas“ Nr. 9 informavo skaitytojus apie lietuvių apsilankymą pas vyskupą. Apie tai buvo rašyta ir straipsnyje „Kaip Vilniaus lietuviai vargo, kol išgavo Šv. Mikalojaus bažnyčią“: „Senelis vyskupas [L.Zdanavičius], pranešus tarnui apie atvykusiąją deputaciją, matomai laukė ko kito ir iš pradžių nesuprato, kas tai per vieni. Paliepęs tarnui įvesti deputatus, pats išbėgo į kitą kambarį, apsitaisė išeiginiais rūbais ir, prisisegęs savo medalius ir užsidėjęs kryžių, iškilmingai išėjo prie deputatų ir labai maloniai į juos prakalbėjo. Bet, vos tik įstengė deputatai ištarti keletą žodžių apie savo reikalą, kaip vyskupas, susiraukęs, balsiai pratarė: „Ponai, čia politika, daugiau nieko.

| | | |

Medininkų pilis (2 dalis)

Pirmą kartą Medininkų vardas paminėtas M. Strijkovskio (1547—po 1586) kronikoje 1311 ir 1313 m., aprašant lietuvių kovas su kryžiuočiais. Lietuvą tuo metu valdė Vytenis, o kryžiuočių didžiuoju magistru buvo Henrikas iš Plocko. Jis suorganizavo keletą didelių žygių į Lietuvą. M. Strijkovskis Lietuvą (Aukštaitiją) skiria nuo Žemaitijos ir Medininkų prie Vilniaus nepainioja su Medininkais prie Varnių. 1311 m. liepos 2 d. kryžiuočiai įsibrovė į sritį, kurią M. Strijkovskis vadina „powiat Salsemlienski”. Kryžiuočiai užėmė vietovę ir 3 joje stovėjusias pilis; pilis sudegino, daug lietuvių karių išžudė ir 70 bajorų išsivarė į nelaisvę. Kitais (1312) metais naujai išrinktas magistru Henrikas Prūsas, arba Karolis Treviras, norėdamas parodyti savo karinius sugebėjimus, pasiėmęs du komtūrus, surengė žygį sausuma ir vandeniu. Ragainės komtūrą Vernerį pasiuntė su laivynu toliau, o pats su kitu komtūru išlipo ir patraukė į Žemaitiją prie Bisenos pilies. Verneris Nemunu nuplaukė į Lietuvą ir pasiekė „Merzysto” pilį. Šią žinią M. Strijkovskis paėmė iš lenkų kronikininko Miechovitos, paraštėje pažymėdamas, kad Miechovita „Merzystą” identifikuoja su Merkine (Merecz). M. Strijkovskis nuo savęs priduria, jog anksčiau čia buvusi pilis. Prieš tai paminėtos vietovės „Salsemlieiiski” jis su niekuo neidentifikuoja. Iš kronikininko užrašyto pavadinimo atrodo, kad tai galėję būti arba Šalčininkai, arba Druskininkai.

| | | |

Medininkų pilis (3 dalis)

Medininkų pilis stebina savo didumu. Ji beveik dvigubai didesnė už Krėvos pilį. Jos mūrai užima apie 2 ha, o su apsauginiais grioviais ir pylimais — 6,5 ha. Pilies sienos sudaro netaisyklingą keturkampį; šiaurinė siena — 128,7 m, rytinė — 161,2 m, pietinė— 127,7 m ir vakarinė— 147,9 m ilgio. Iš šiaurės ir rytų prie pilies prieina pelkė, kurios viduriu teka bevardis upelis. Kasinėjant paaiškėjo, kad iš pietų ir šiaurės pilį juosė dvigubas griovys, kitos dvi pusės netyrinėtos, tačiau manoma, kad tokie grioviai ėjo aplink ją visą, o tarp griovių buvo stačių rąstų tvora. Pirmojo griovio būta 6—7 m gylio ir 20 m pločio. Archeologo K. Meko teigimu, antrasis griovys pradėtas kasti vėliau ir paliktas neužbaigtas. Siena mūryta iš lauko akmenų, dėtų eilėmis, tarpus užpildant kalkių skiediniu ir akmenų nuolaužomis. Sienos mūras, kaip sakyta, nėra archaiškiausias. Iš vidaus akmenys dėti ne taip tvarkingai, kaip iš lauko. Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių (šiaurės ir rytų) sienų iš plytų sumūrytas apvalkalas; jis dėtas ne ištisai, o plačia juosta sienos viduryje, 5—6 m aukščiau pamato. Juosta 2—3 m pločio, mūryta lygiai su akmens mūro paviršiumi. Iš tolo žiūrint atrodo, kad tos dvi sienos mūrytos vietom iš plytų, vietom — iš akmenų. Kitų dviejų sienų viršutinių dalių plytinis apvalkalas eina iki pat viršaus. Daug kur tas apvalkalas nuo akmenų mūro seniai atšokęs ir nugriuvęs. Pilies sienos iš kiemo — be jokio apvalkalo.

| | | |

Medininkų pilis (4 dalis)

Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių aptvarinės sienos mūrytos vienodai, visų trijų pilių sienų kampuose būta po vieną didelį gyvenamąjį bokštą. Visose jose yra aukštutiniai ir žemutiniai vartai. Ant išorinių sienų yra išilginės apdailos juostos, mūrytos iš plytų, rišant jas vendiniu būdu. Ne visai aišku, kokiais sumetimais vietom dėtas plytinis kiautas: yra nuomonė, kad estetiniais, o K. Mekas teigia, kad konstrukciniais. Tačiau jokių požymių nėra, kad plytinis kiautas būtų buvęs ant sienų iš vidaus. Konstrukcijos požiūriu tiek iš vidaus, tiek iš lauko jis buvo vienodai reikalingas arba nereikalingas. Plytų mūras negalėjo būti laikomas patvaresniu už akmens. Be to, kyla abejonių, ar ant visų sienų iš lauko yra buvusios tokios juostos. Abejonių nekelia tik šiaurės ir rytų sienos, kuriose tokios juostos tebėra, o tos abi sienos aiškiausiai matyti iš buvusio ir dabar einančio kelio. Tai ir leidžia manyti, jog pilies statytojai norėjo, kad ji būtų ne tik stipri, bet ir graži. Dėl plytinių ir akmeninių juostų pilies sienos, iš tolo žiūrint, atrodė margos, o iš lietuvių folkloro žinome, kad margas yra buvęs gražaus sinonimas. K. Meko manymu, akmeninės sienos be plytinio kiauto atrodžiusios pilkai baltos, nes buvusios kalkių skiediniu nuglaistytos. Skiedinys buvęs geras, dėl to pilies sienos ir išlikusios iki mūsų dienų.

| | | |

Medininkų pilis (5 dalis)

Medininkų, Krėvos ir Lydos pilių nežymius skirtumus nulėmė topografinės sąlygos. Krėvos apylinkės pakankamai kalnuotos, čia pilį galima buvo pastatyti kurioje nors kalvoje, tačiau žemuma numatyta sąmoningai, laikantis iš anksto pasirinktos moduliacinės ir kompozicinės sistemos. Šios trys pilys vertintinos ne tik kariniu, fortifikaciniu, bet ir estetiniu architektūriniu požiūriu. Nieko nėra lengviau kaip prisegti etiketes „lietuviškai savita, originalu, nepakartojama” ir atsisakyti ieškoti ryšio su to meto daile ir architektūra, su jų stiliais už Lietuvos sienų. Romaninė ir gotikinė architektūra, galima sakyti, apėmė visą Europą, tačiau prancūzų gotiką lengva atskirti nuo anglų, italų ar vokiečių. Senosios lietuvių pilys stilistiškai buvo giminiškos Europoje vyravusioms architektūros kryptims, todėl svarbu nustatyti — kokioms. Visų trijų pilių akmenų mūrijimas vienodas, Europoje gana retai pasitaikantis. Lygindami net su netolimoje kaimynystėje esančia Naugarduko pilimi, pamatysime skirtumą. Naugarduko pilies mūro kiautas viduje ir išorėje mūrytas iš plytų, o vidurys prigrūstas smulkių akmenų, plytų nuolaužų ir kalkių skiedinio. Gardino Koložės cerkvėje lauko akmenys — tik sienų dekoratyviniai elementai, išdėstyti fasaduose simetriškai ir nugludinti taip, kad net blizga. Lietuvos pilys iš daugelio Europos pilių išsiskiria visų pirma akmens mūrijimu.

| | | |

Tauragės pilies istorija

1844 m. sudarytas etapinis muitinės pastato projektas, 1847 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas, skirtas pasienio areštuotiesiems. 1852 m. pastatas aptveriamas mūro tvora, kieme pastatoma pirtis, ūkinės paskirties pastatai, iškasamas šulinys. 1866 m. visas ansamblis perstatomas į pilies kalėjimą. Perstatant atsiranda kampiniai bokštai, šaudymo angos. Visam architektūriniam ansambliui suteikiamas „romantinis” renesansinės pilies charakteris. Tuo metu pilis įgauna bendrą iki šių laikų išlikusį vaizdą ir suplanavimą. Tik po karo, 1971 ir 1986 m., pilies kieme pastatyti dar du nauji pastatai. Ši pilis yra buvusi ir muitinė, ir kalėjimas, ir psichiatrinė ligoninė, bet ji niekada neatliko pilims būdingų funkcijų, nes statyta tik XIX a. viduryje. Dabar čia įsikūręs Moksleivių kūrybos centras (MKC), vaikų biblioteka, „Santakos” muziejus, Fotografijos galerija.

| | | |

Baltadvario pilies istorija

Baltadvario bastioninės pilies Mūrinių Videniškių liekanos yra apie tris kilometrus į šiaurės vakarus nuo Videniškių, Siesarties upės kairiajame krante. Pilies liekanų teritorija užima 5,7 hektaro. XVI a.viduryje Baltadvario bastioninę pilį pastatė kviestiniai meistrai iš Švedijos. Statyta Kernavės ir Maišiagalos vietininko, Vilniaus vietininko, karaliaus maršalkos ir diplomato Motiejaus Giedraičio ir jo sūnaus Obelių ir Ukmergės seniūno, Mstislavlio vaivados Martyno Marcelijaus Giedraičio lėšomis. Pilies architektai nėra žinomi. Šalia pilies nuo XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios žinoma Švedų jurisdika. Joje gyveno švedai mūrininkai, pylimų meistrai bei plytininkai. Jie buvo gavę jurisdikos teisę žemės ir karčemą. Pylimais apjuostoje pilyje stovėjo du dviaukščiai mūriniai pastatai su vartais, amunicijos ir kitokių daiktų požeminiai sandėliai (pylimuose), mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Baltadvario pilis (Mūriniai Videniškiai) įėjo į sutvirtintą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centrinės dalies gynybos sistemą. Saugojo senąjį Vilniaus – Rygos kelią. XVII a. pradžioje už bastioninės pilies, ant stataus Siesarties upės skardžio buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, kurie garsėjo savo Auksine sale, kieme įveistu renesansiniu sodu. XVII a. viduryje visas dvaro kompleksas buvo rekonstruotas – mūrai nutinkuoti ir nubaltinti. Nuo to laiko Videniškių dvarą imta vadinti Baltojo dvaro vardu – Baltadvariu.

| | | |

Klaipėdos pilies raida

Pirmą kartą Klaipėdos pilis minima 1252 m. liepos 29 d. dokumente. Didysis magistras Eberhardas fon Zeine sutaria su Kuršo vyskupu Heinrichu dėl pilies statybos tarp Nemuno ir Dangės. Tais pačiais metais kalavijuočiai prie Dangės žiočių pastato medinę pilį, kuri pavadinama Memelburgu. Pilį sudarė branduolys, kur stovėjo rentiniai pastatai, ir du priešpiliai, kurie kartu su pilimi buvo apsupti grioviais ir pylimais su palisadomis. Medinę pilį bei greta buvusius gyvenamuosius ir ūkinius pastatus saugojo medinis gynybinis bokštas, pastatytas pačioje Kuršių marių pakrantėje – bergfrydas. Pilį su priešpiliais jungė tiltas. Senamiesčio reljefo rekonstrukcija leidžia pirmąją pilies vietą lokalizuoti kairiajame Senosios Dangės krante. Tuo metu Dangės vaga ties dabartine Teatro aikšte dalijosi į kelias atšakas ir senvages, sudarydama salas, iš kurių vienoje ir stovėjo pilis. Dešiniajame upės krante buvo planuojamas statyti miestas, kurį su priešpiliais taip pat turėjo jungti tiltas. Kadangi medinė pilis buvo pastatyta klampioje vietoje, tai 1253 m. mūrinės pilies statybai pasirinktas dešinysis Dangės krantas, kur turėjo kurtis miestas. Pilis ir gynybinės sienos baigtos statyti tais pačiais metais. Stačiakampio plano kieme stovėjo mūriniai ir mediniai pastatai, čia turėjo būti pastatyta ir pirmoji koplyčia. Apie tvirtovės bokštus žinių nėra. Pilies sienų išorėje buvo 8 žingsnių pločio kelias. Mūrinę pilį saugojo grioviai, pylimai ir palisados.

| | | |

Archeologai keletą metų tyrinėjo Vilniaus gynybinės sienos bastėją

Archeologinių Vilniaus gynybinės sienos bastėjos tyrimų metu rasta per tūkstantis radinių. Šiuo metu radiniai restauruojami. XVII a. pr. pastatyta Vilniaus bastėja sudarė vieningą Vilniaus miesto gynybinės sistemos dalį, kuri pradėta kurti dar XVI a. pr. 1965 m. buvo pradėti bastėjos archeologiniai ir architektūriniai tyrimai bei jos atstatymo darbai. 1987 m. bastėjoje įrengtas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, ginkluotės ekspozicija. 2007–2009 m. archeologinius Vilniaus gynybinės sienos bastėjos tyrimus atliko Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyrius. Naujai archeologų nustatyta, kad patrankų patalpa ir koridorius bastėjoje statyti nukasus dalį iškyšulio. O „visa susidariusi tuštuma tarp pasagos ir natūralaus šlaito buvo užpilta smėlio sluoksniais”. Archeologai numano, kad masyvių sienų mūrijimo darbuose turėjo dalyvauti šimtai žmonių. Archeologinių tyrimų metu rasta per tūkstantį radinių. Didesnę jų dalį sudaro buitinė bei statybinė keramika: dominuoja gotikinė – XIV a. II p.–XV a. ir renesansinė – XVI a. apžiesta ir žiesta keramika. Didžioji dalis buitinės keramikos priklausė neglazūruotiems arba žaliai glazūruotiems puodams ir tik nedidelę dalį sudarė kitos rūšies indai – dubenys, ąsočiai, lėkštės, keptuvės, dangteliai, taupyklės. Pavienius keramikos fragmentus, pastebi archeologai, galima priskirti ir ankstyvesnei, ikigotikinei (XIII–XIV a. I p.) arba vėlyvesnei XVII a. keramikai.