Vieną naktį gimusios mintys
|

Vieną naktį gimusios mintys

Net nežinau rašyt eilėm ar proza? Tikriausiai derinsiu abu. Norėčiau aprašyti vieną naktį gimusias mintis. Tai tik spalvotas svajonių gurinėlis iš manojo iliuzijų pasaulio. O vis tik viskas prasidėjo taip regis paprastai… pirmiausia savo svajose išvydau piešinį ir panorėjau atkartot jį realybėj… troškau bėgti ir paimt teptuką, akvarelę, nes prisireikė daugybės laiko, kad mano pasaulyje atsirastų spalvų. Bet gal tai tebus spalvų chaosas? Jis tylės ir nieko nepasakos kitiems. Tad paėmiau rašiklį ir raidžių pagalba piešiu paveikslą – gyvenimo paveikslą. Sakysit: „Oho gurinėlis! Visas gyvenimas!“ Bet juk jis ir tėra menkutis lyg dulkelė. Taigi… pradėsiu „piešti“… tegul kalbės raidė jums kiekviena… tegul spalva sakys žodžius tiesos… ir lai dar tarp eilučių pasiliks lašelis bent mažytis paslėptų jausmų, kančios…

Aurelijus Augustinas „Apie krikščionių mokymą“
|

Aurelijus Augustinas „Apie krikščionių mokymą“

Meilė – tai neįrėminama sąvoka, kurios pasaulietinis supratimas, panašiai kaip ir oras, kinta, nevaldomas valandų, dienų ar nesustabdomo metų laiko: vieną dieną, regis, atiduotum širdį, o kitą – be gailesčio išeitum, neatsigręždamas į mylimo akis. Žmonės neretai nusivilia šia didinga “stichija”, teigdami, kad “ji – ne tokia jau ir didinga”. Bet ar tikrai tai tiesa? O gal nusivylimas ir skausmas yra įrodymas ar įspėjimas, kad patys kažką darome ne taip? Šventojo Augustino keturių tomų veikalas „Apie krikščionių mokslą“ puikiai paaiškina ką ir kaip darome negerai, kad vėliau tenka nusivilti bei likti įskaudintiems neva „nepavykusios meilės“. Nepaisant fakto, kad kūrinio pavadinimas skamba itin moksliškai ir iškart, regis, pranašauja apie nuobodų knygos turinį, drįsčiau teigti, kad tai – netik nėra nuobodus kūrinys, bet tinkantis netgi ir ne taip uoliai tikintiems. Tai paaiškina knygos dviprasmybė, kurių viena gali būti išreiškiama, kaip teorinė: knygą (o veikiau knygų rinkinį) galima skaityti kaip vertimo principus, ženklų teoriją, teksto hermeneutika, tekstologija – visose šiose srityse Šventojo Augustino pamokymai vertingi iš šiandienos visuomenėje.

Krikščioniškoji draugiška meilė
| |

Krikščioniškoji draugiška meilė

Draugystės esmė ir metafizinė prigimtis yra prigimtinės žmogaus meilės galios išsivystymas į dvasinę meilę — mylėti ir būti kito mylimam gera darančia ir vienijančia meile. Draugystė prigimtinėje srityje yra aukščiausia žmonių santykiavimo forma. Ji siekia abipusio gyvenimo ir didžiųjų dvasinių vertybių pasidalinimo, jomis pasikeitimo ir abipusės pažangos, siekiant gėrio. Ji remiasi abiejų laisvu vienas kito pasirinkimu ir pritarimu. Ji reikalauja visiškos abipusės meilės ne dėl ko kito, bet vien dėl paties draugo. Žmonės žodį “draugas” paprastai vartoja plačia prasme, kaip mokslo, vargo, ginklo draugas, kaip bičiulis, bendrininkas, kompanionas. Siauresne, tikrąja prasme sakome: tikras draugas, tikra draugystė, gyvenimo draugas, širdies draugas ir pan. Šia prasme galime skirti brolių, sužadėtinių, vedusiųjų draugystę. Krikščioniškoji draugystė yra vieno su kitu bendravimas Švenč. Trejybės pavyzdžiu. Dievas yra Triasmenis, tobulos draugystės pavyzdys. Tėvas visiškai atsiduoda Sūnui, o Sūnus Tėvui. Iš jųdviejų meilės ir draugystės kyla Šventoji Dvasia. Tad krikščioniškoji draugystė sau laimę ir džiaugsmą semia iš Švenč. Trejybės asmenų draugavimo džiaugsmo: iš Tėvo, besidžiaugiančio savo tveriančia meile, iš Sūnaus — išganančia meile, iš Šv. Dvasios — visus pašvenčiančia ir padedančia Dievui tarnauti meile. Draugystė kyla iš vienas kito pažinimo, kaip dvasiškai turtingo, įdomaus mielo asmens. Žinoma, žmogus auga įvertinančia arba branginančia meile (appreciative love) iš dalies duodančios meilės dėka. Juk koks tas asmuo yra mielas, nuostabiai geras, iš dalies parodo duodamos dovanos ir teikiami patarnavimai. Tačiau to žmogaus asmenybė ir nuostabios savybės toli prašoka tai, ką jis daro ar duoda savo draugui. Draugo meilę jam, kaip asmeniui, jis už viską labiau brangina ir vertina, o tik antroje vietoje jam duodamas dovanas ir atliekamus patarnavimus. Užtat tikra draugystė lengvai išvengia žemų siekių ir savanaudiškos meilės.

Apie moteris, vyrus ir skirtingus jų tipus
| |

Apie moteris, vyrus ir skirtingus jų tipus

Šiandieninėje visuomenėje mūsų dėmesį dažnai atkreipia blankūs „princo ir pelenės“ pasakos prisiminimai. Juos skatina bei ugdo, vis dažniau televizijoje bei žiniasklaidoje pasirodę luomo antonimai. „gražuolė jauna pelenė ir senas turtingas princas ant odinės Porsche sėdynės…“. Vis dažniau išgirstame replikas bei spėliones, klausimus – kodėl? Populiariausias spėjimas tikriausiai yra tas, kad viskas dėl pinigų. Bet šiame straipsnyje norėčiau paneigti šią populiarią statistiką, pasikliaudama mums visiems labai gerai žinomais pavyzdžiais ir faktais. Esu sutikusi ne viena pora už save vyresnių vaikinų, vyrų… ir visgi galiu teigti, kad amžius – ne rodiklis. Viskas priklauso ne nuo skaičių, o nuo intelekto. Poroje yra svarbu tarpusavio supratimas, požiūris ir faktas tas, kad porų, su dideliu amžiaus skirtumu yra labai daug, tačiau pabrėžiamos yra būtent tos poros, iš kurių vieno pajamos yra didesnės. Ir nors pinigai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis – tai vistiek silpniau už meilę. Nė viena jauna, normali moteris neaukotų jaunystės, nes jaustųsi nepatogiai, o ir tam tikri rodikliai, kuriuos mes matome, tarkim televizijoje, byloja mums apie žmogaus moralinį ir netgi dvasinį intelektą.

20 būdų pasveikti nuo nelaimingos meilės
| |

20 būdų pasveikti nuo nelaimingos meilės

lvoje 0 minčių. Ir taip jaučiuosi šiek tiek ilgiau nei savaitę. Tačiau mano gerumas begalinis- nenoriu apleisti blogo. Šį kartą pateiksiu jums naujausią straipsnį, išspausdintą “Lukoje”. Kad tik žinotumėt, koks gėris būna nusipirkus žurnalą skaityti savo išdėstytas mintis. Taip kiekvieną mėnesį žurnale “Luka” ‘karaliauju’ dviejuose arba keturiuose puslapiuose. Jei ką nors sudomins, įkelsiu ir ankstesnių darbų, na, o dabar naujausias- 20 būdų pasveikti nuo nelaimingos meilės. (Viskas iš patirties). Gyvenimas VISADA buvo ir bus dvejopas. Jeigu visą laiką sekėsi taip, kad tavo laimės pavydėtų net pats laimingiausias žmogus pasaulyje, žinok, kad ateis ir sunkesnė valanda. Ir priešingai- net jei visą gyvenimą nesijautei laiminga, nes trukdė įvairiausios bėdos, būk tikra: ateis metas, kai blogi dalykai nublanks ir liks tik laimingai gyventi. Kad būtų lengviau ištverti sunkumus, reikia ir pačiai pasistengti: juk ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Milda – vaidilutė ar pelenė?
|

Milda – vaidilutė ar pelenė?

Senovės lietuvių tikėjime ugnis laikyta šventa, amžina, ji nuolat turėjusi degti šventyklų aukuruose ir namų židiniuose. Šventyklose ugnis buvo reikalinga per religines šventes ir aukojimo ritualui. Šią ugnį turėjo prižiūrėti vaidilos ir vaidilutės. Vaidila – tai žemesnysis žynys, kurio pareiga buvo aukure deginti aukas. Aukos būdavo skirtos dievams ar vienam kuriam nors dievui, norint per jį įgyti malonę ar ištikus nelaimei. Be to, sakoma, jog vaidilos gydė žmones, rūpinosi jų dvasiniu gyvenimu, padėdavo jaunuoliams, kurių laukė karo tarnyba. Dažnai jie būdavo dainiai, kūrę eiles, giesmes ir dainas, groję citera – styginiu instrumentu. Vaidilos dėvėjo ilgą baltą rūtbą, o ant galvos – žolių lapų vainiką. Apie vaidilutes istorinių žinių mažai, daugiau legendų ir pasakų. Legendose vaidilutės prižiūrėjusios šventyklų ugnį, o pelenės – našlaitės kursčiusios namų židinį. Vaidilutė taip pat vaizduota ilgu baltu rūbu, nes lietuvių papročiuose balta spalva yra šventa, o ant galvos būdavės gelių vainikas. Vaidilutė Birutė, sakoma, dėvėjusi gintaro karolius.

Džentelmenai renkasi blondines?
| |

Džentelmenai renkasi blondines?

Bet ar iš tiesų vyrams patinka kvailos moterys? Ar jiems reikalinga tokia, kuri tik klausytųsi išsižiojusi ir kartotų: „Na, nieko sau!“, „Ką tu?“, „Eik tu sau!“ Po mėnesio kito kils noras jai drėbtelėti: „Užsičiaupk! Aš jau viską pasakiau!“ Ne, matyt, po žodžiu „kvaila“ slepiasi kai kas kita. Kvailelė gera tuo, kad yra nepavojinga. Vyrai bijo moterų, nors, žinoma, jokiu būdu to nepripažįsta. Kai jie žaidė karą, mergaitės jau rezgė intrigas ir mokėsi manipuliuoti tiek bendraamžiais, tiek suaugusiais. Vyrai žino, kad moteris yra dvasiškai stipresnė ir labiau patyrusi. Ji vadovaujasi intuicija, kuri jos neapgauna. Ir panorėjusi gali paversti mylimo vyro gyvenimą tikru pragaru. O protinga moteris gali dar daugiau. Paprastai damoms siūloma apsimesti kvailelėmis, kad patiktų vyrams. Bet, kam save nuvertinti? Jeigu esate protinga ir išsilavinusi, tai jūsų niekas nemylės? Ir pagaliau, kad ir kaip beapsimetinėtum, proto nepaslėpsi. Yra ir kitas būdas: nedemonstruoti vyrui savo intelekto ir pamažu jį prisijaukinti. Norint užkariauti mylimą žmogų, reikia leisti jam suprasti, kad jūsų bijoti nereikia, kad savo žinių ir proto jūs niekada nepanaudosite prieš jį. Tai ne apsimetinėjimas, o tik šiek tiek nuslepiama informacija. Kvailelė visada tokia bus. O protinga moteris gali tapti tuo, kuo panorės.

Kaip susigrąžinti mylimą žmogų?

Kaip susigrąžinti mylimą žmogų?

Išėjus mylimam žmogui, daugeliui įvyksta refleksinė reakcija – pulti jį susigrąžinti. Kai žmogus puola susigrąžinti, tai jis daro visa tai, ko daryti nereikia. Sėkmės šansų beveik nėra, o jeigu ir sugrįš, tai su tokiomis sąlygomis, kurios daug džiaugsmo jums neteiks. Vienintelis šansas susigrąžinti partnerį – tai jį paleisti. Leisti jam apsispręsti. Tačiau sėdėti ir laukti nepakanka. Reikia dar užsiimti savimi: savo tobulėjimu, pokyčiais. Ką reikėtų daryti? Nusiraminti. Suprantama, stresinėje situacijoje mus valdo emocijos. Jei veiksite vadovaudamiesi emocijomis, – darysite tai, ko daryti nereikia. Norimą rezultatą įmanoma pasiekti tik su proto pagalba. (Pravartu turėti šalia žmogų su “šalta galva”.)Išsaugoti geranorišką bendravimo atmosferą. Tačiau neatverti širdies, nes į ją dažnai spjauna. O nuo to pasidaro dar blogiau. Sukurti informacijos deficitą. Nereikia smulkiai pasakoti, kas vyksta jūsų gyvenime. Pakaks geranoriškų frazių: “Ačiū, viskas gerai.” Nereikia išdidžiai pasakoti apie sėkmes arba tyčia sukelti pavydą. Idealus variantas – kad apie jūsų sėkmę jis (ji) sužinotų iš trečiųjų asmenų.

Platoniška meilė
| |

Platoniška meilė

Platoniški santykiai – tai tokie santykiai, kai žmonės stipriai myli vienas kitą emocionaliai bei dvasiškai ir jiems visai nereikia fizinio artumo. Tokiuose santykiuose įsimylėjėliai žavisi, garbina vienas kitą. Jie jaučiasi nuolat pakylėti, apgaubti romantikos ir euforijos. Daktaras Geoffrey Greifas, Maryland School of Social Work profesorius, susidomėjęs šiuo visada aktualiu klausimu, nusprendė atlikti apklausą ir išsiaiškinti, ar galimi tokie – platoniški – santykiai tarp vyro ir moters. Nors tokios draugystės realumu tiki dauguma tiek vyrų, tiek moterų, visgi pastarųjų procentas kiek menkesnis. Moters ir vyro draugyste neabejoja trys ketvirtadaliai daktaro G. Greifo atlikto tyrimo dalyvių vyrų. Tuo tarpu tikinčios platoniška draugyste su vyrais teigė apie 65 proc. moteriškos lyties atstovių. G. Greiffas neabejoja, jog platoniški santykiai yra įmanomi. Tačiau, jo nuomone, šie labai lengvai gali susikomplikuoti, kuomet atsiranda tam tikra fizinė trauka ir dingsta skaidrumas. Taip pat labai dažnai tokios draugystės tarp vyro ir moters tampa painios, kuomet vienas iš draugų susiranda antrąją pusę. „Dauguma apklaustųjų teigė pirmiausia tampantys draugais, o vėliau juos ima sieti kažkas daugiau. Tokio siužeto pavyzdžių pilna kino filmų scenose. Tai visai kas kita, nei neplanuoti susitikimai darbe, parke ar bare, kurių metu tiesiog staiga imama jausti fizinė trauka kitam asmeniui. Čia draugystė toli gražu nėra pirminis motyvacjos šaltinis“, – dėsto G. Greiffas psychologytoday.com.

Atperkanti meilė
|

Atperkanti meilė

Knygoje „Atperkanti meilė” pasakojama sukrečianti jaunos moters nuopuolių ir viską atperkančios meilės istorija. Gimusi iš neteisėto ryšio, Sara nuo pat vaikystės patiria daug smurto, todėl auga degdama neapykanta visam pasauliui, o labiausiai ‑ vyrams. Paaugusi galop pasprunka nuo skriaudikų ir išplaukia į Kaliforniją. Čia, XIX amžiaus viduryje, siaučiant aukso karštligei, vyrai pardavinėja sielą už kapšelį aukso, o moterys – kūną, kad turėtų kur pernakvoti. Pasivadinusi Eindžel, vieno miestelio viešnamyje įsidarbina ir Sara. Ji nekenčia vyrų ir iš jų tikisi tik išdavystės ir smurto. Tačiau vieną dieną merginą gatvėje pastebi Maiklas Ozėjas – doras ūkininkas ir uolus krikščionis. Maiklas iš pirmo žvilgsnio įsimyli Sarą. Giliai tikintis vyras pajunta, kad padedamas Dievo gali išgelbėti šią jauną moterį. Išgirdusi apie ketinimus ją vesti ir gelbėti, Sara Maiklą palaiko pamišėliu, ji netiki, kad gyvenimas galėtų pasikeisti į gera. Tačiau Maiklas, nors Sara ir priešinasi, nusprendžia siekti savo tikslo ir kantriai laukti, kol sudiržusi moters širdis atitirps…