Mergvakaris, suvirpinęs nuotakos širdį
Šiuolaikinis mergvakaris nebeįsivaizduojamas be pamergių kvailiojimų miesto gatvėse, triukšmingų pasivažinėjimų limuzinu ir, žinoma, vyrų striptizo, tačiau atsisveikinti su mergyste galima ir visiškai kitaip. Sužinojusi, kad kolegės jai organizuoja mergvakarį pagal Mažosios Lietuvos tradicijas, klaipėdietė Irena Niuniavaitė nesitvėrė džiaugsmu. Etnologei, Klaipėdos etnokultūros centro darbuotojai svetimos vakarietiškosios tradicijos. Irena žinojo, kaip praeityje buvo švenčiama paskutinė jaunosios šventė be jaunikio, tačiau patirti tiek daug jausmų ir įvairiausių emocijų mergina nesitikėjo. Spalio 18-osios, trečiadienio, vakarą – likus trims dienoms iki Irenos vestuvių – Etnokultūros centre buvo minimas jaunimo folkloro sambūrio “Audenis”, kuriam priklauso nuotaka, dešimtmetis. Po renginio Irenos buvo paprašyta pasilikti. Mergvakariui jau buvo pasiruošta. Pagrindinė organizatorė, žinoma uostamiesčio etnologė ir “Audenio” vadovė Valerija Jankūnaitė ir dar kelios kolegės pirmiausia paprašė Irenos pakilti į patalpą antrajame aukšte. Ten jos laukė tvarkingai sudėti XVIII amžiaus pabaigos- XIX amžiaus vidurio Klaipėdos krašto merginos drabužiai, šiam vakarui pasiskolinti iš kolekcijos. Pasijonis, sijonas, palaidinė ir liemenė. Irenai reikėjo persirengti. Neskubėdama, labai lėtai viena iš mergvakario dalyvių ją rengė, o dar septynios šalia sustojusios moterys dainavo. Dainuojama buvo iš specialiai sudaryto dainyno su vestuvinėmis, meilės, padėkos motinai ir vaišių dainomis.