Agnė Žagrakalytė. Burtai ir prietarai
Viskas prasidėjo taip, kaip prasideda ir visos kitos mados: šokinėjimo per gumelę, papuošalų lipdymo iš išvirus sukietėjančio modelino, žiurkėnų laikymo ar triušių veisimo. Tąkart į madą atėjo šauktis dvasias, ant kartono lapo nusipaišius skritulį su raidėm bei dvasių darbą palengvinančiais riebiau nuspalvintais „taip” ir „ne”. Nespėjom net įsijaust, kai šį juokingą žaidimą iš mūsų, vaikų, atėmė viskuo nepatenkinti, įtarūs ir bailūs suaugėliai. Mada kviest dvasias ir jas kamantinėt, prieš akis plevenant žvakei, iš jaudulio virpančiuos pirštuos spaudžiant siūlą su kabančia adata, paplito taip greit ir plačiai, kad draudimai pasipylė ne tik iš klasės auklėtojų ir kibirkščiuojančių iš jaudulio katechečių lūpų, – kiek pamenu, baisiais dalykais gąsdino visi, – nuo „Panelės” žurnalo iki televizijos. Buvo aiškinama, kad prie žodžius dėliojančių raidžių stabteli visai ne vaiko rankos laikoma adata, o pikta linkinčios dvasios, niekur kitur neradusios vietos, todėl amžinai besitrinančios kitų pasaulių koridoriuos ir tik telaukiančios, kada koks jautrus paauglys bakstels į jas savo klausimo adatą, kad medvilnės siūlu užsikabarotų į mūsų pasaulį ir įsitaisytų kambary bent jau bilduko pavidalu. Jei ne tie sutartiniai draudimai, šis žaidimas būtų gana greit užmirštas, – kiek galima lindėt aptemdytam kambary beveik negaunant atsakymų į jokius klausimus, arba perskaityt tai, ką nori išgirst.
