Runkeliai

Apie vadinamąjį „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje kalbama jau labai seniai – nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11-ąją. Pirmaisiais nepriklausomybės metais ši sąvoka būdavo naudojama apibūdinant tuos, kurie drįsdavo suabejoti tuometinės valdžios sprendimais ar jos vykdomomis reformomis. Vėliau sovietinio mentaliteto etiketė būdavo kabinama tiems, kurie pabandydavo pasisakyti prieš kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybių vykdomą „laukinio kapitalizmo“ politiką ar agituoti už didesnį valstybės vaidmenį užtikrinant socialinį teisingumą. Galiausiai atstovaujančiais „sovietinį mentalitetą“ Lietuvoje tapo visi, turintys kitokią, nei dauguma vadinamojo politinio elito, nuomonę. Tai buvo ypač akivaizdu per 2002 ir 2004 metų prezidento ir 2004 metų Seimo rinkimus, kuriuose „sovietinio mentaliteto“ korta buvo ypač aktyviai naudojama, o rinkėjai, balsuojantys ne „už tą“ kandidatą ar ne „už tą“ tapo „runkeliais“. Šią savaitę paskelbto tyrimo duomenimis, tų „runkelių“ Lietuvoje yra labai daug. Turiu galvoje, tuos, kurie per 2005 metų rudenį atliktą tyrimą teigė, jog iki 1990 metų veikusi sovietinė sistema buvo gera arba bent jau pakenčiama. Taip galvojančių, minėtos apklausos duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei pusė – 54 procentai. Tuo tarpu vertinančių sovietinę sistemą blogai ir labai blogai – 31 procentas. Rezultatai nėra labai džiuginantys. Ypač turint galvoje, jog gerai ir labai gerai vertinančių sovietinę sistemą šiandien Lietuvoje yra net daugiau nei jų buvo 1990 metais.

Skaitydama rusišką knygą apie rinkimų technologijas aptikau mintį, kurią dabar cituoju savo pažįstamiems politikams ir ne politikams. Autorius rinkimų sąraše esančius kandidatus suskirstė į tris kategorijas: 1. Stambūs žaidėjai 2. Mulkiai (“lochai”) 3. Infiltruoti asmenys (“podstavnyje lica”). Labai laukiu, kada Lietuvos partijos paskelbs savo rinkimų sąrašus. Kai žiūrėsiu į kalbančius dėdes ir tetas per televizijos rinkimų laidas, klausysiu, kaip pamaldžiai jų taukuotomis lūpomis tariamos frazės “programinės nuostatos”, “Lietuvos žmonės”, “partijos pozicija” – mintimis mėtysiu juos po tas kategorijas. Pirmos – stambių žaidėjų – kategorijos asmenų tikrai bus mažiausiai. Galėsiu smagiai mėginti atskirti antrus nuo trečių. Antri – pasimetę naujokai. Treti – buvę kolūkių pirmininkai ir gamyklų direktoriai, kuriuos po visas Lietuvos partijas skirsto tvirta LKP ranka. Minėtoji klasifikacija veda mane toliau – prie kitos minties. Lietuvos visuomenė skirstoma į elitą ir runkelius. Kalbama apie elito atotrūkį nuo runkelių, socialinę prarają, kurią reikia mažinti, ir kt., ir t.t. Tačiau imkim ir pažiūrėkim atmerktom akim bei paklauskim savęs: kur yra runkeliai, o kur elitas? Elitas – politikoje, runkeliai – visur kitur? Ne, mielieji. Viskas yra būtent priešingai. Runkeliai telkiasi Lietuvos politikos viršūnėse, o elitas – visur kitur. Elitas emigracijoje. Elitas versle. Taip, praraja tarp elito ir runkelių didžiulė. Ne socialinė, o kitokia – IQ.

Stebėjau per Lietuvos televiziją laidą „Visuomenės interesas“. Tema: „Ar Seimo narys galės dirbti kitą darbą, užsiimti verslu? Ar tai nesukels konfliktų?“ Nors Konstitucinis Teismas išaiškinęs, kad negali, bet verslininkas Antanas Bosas, loterijos, skirtos „runkeliams“, laimėtojas, su tuo nenorėjo sutikti ir savo verslo akcijų niekam nenori perduoti, net artimiems giminaičiams. Jokiam valdytojui leisti save valdyti nenori, nepasitiki. Juolab nenori atsisakyti Seimo nario mandato. Rodė į širdį: kur mano turtai, ten ir jinai… A.Bosas priminė rinkėjų valią. Atseit už jį balsavę rinkėjai žinojo, kad jis – žymus, turtingas verslininkas, rinkėjams žadėjęs juos padaryti turtingus. Priminė ir perspėjo, kad žmogus, plikas kaip tilvikas, atėjęs į Seimą ir Vyriausybę, turtingų rinkėjų, valstybės nepadarys. Keli televizijos laidoje buvę nepažįstami bosiukai linkčiojo galvomis pritardami. Jo nuomonei prieštaravęs A.Salamakinas įsižeidė. Pasamprotaukime: ar galėjo pasitikėti ir balsuoti už per mėnesį V.Uspaskicho iš įvairių pažiūrų žmonių surinktą partiją – už „runkeliams“ pasiūlytą loteriją? Tik „runkeliai“ galėjo. Tokių „runkeliams“ pasiūlytų loterijų buvo ir anksčiau: „prie rusų buvo geriau“ loteriją siūlė A.Brazausko Vyriausybė. „Nusipelnėme gyventi geriau“, – teigė A.Paulauskas. „Tvarka bus“, – siūlė R.Paksas. „Runkeliai“ iš tų loterijų nieko nelaimėjo. Tad dabar gal ketvirtą kartą laimės? Būrė iš ramunės žiedlapių. Duok Dieve, bet nežinau… Ne Martynui, ne „runkeliui“ mėlynas dangus.

Visų linksmų žmonių džiaugsmui, Nemunaičio oreivių klubas praneša, kad rugpjūčio 13 dieną ant Nemuno kranto vyks pirmasis šaudymo iš patrankų pasaulio čempionatas. Jo organizatorius ir vyriausiasis kanonierius oreivis Gintaras Šurkus jau pasigamino dvi runkeliais šaudančias acetileno dujų patrankas. Idėja išlieti patranką G.Šurkus užsidegė prieš metus – kaimo turizmo sodyboje netoli Kauno dalyvavo oreivių šventėje, kur buvo iš patrankos šaudoma burokais. Grįžęs namo, nusprendė išlieti patranką. Patrankos brėžinius oreivis padarė pagal nuotraukas, parsivežtas iš Kaliningrado. (Praėjusią vasarą Nemunaičio oreiviai dalyvavo šio miesto jubiliejaus renginiuose ir fotografavo autentiškas istorines patrankas iš Peterburgo atplaukusio Petro I laikų burlaivio denyje.) Nurodytų matmenų vamzdis buvo išlietas pagal užsakymą, o medinį patrankos lafetą Gintaras sukalė pats. Iš pradžių planavęs šaudyti tik ypač iškilmingomis progomis (pavyzdžiui, varžybose pagerbti XIX a. į padangę oro balionu pirmą kartą pakilusius prancūzus brolius Mongolfjė ir pan.), po pirmųjų šūvių oreivis pajuto azartą – patranka šovė toliau, nei jis tikėjosi! Šiuo metu G.Šurkaus sodyboje Nemunaityje galima pamatyti jau dvi runkeliais šaudančias acetileno patrankos: “piratų” ir “rekordinę”. Pastarąją savininkas saugo čempionatui ir vadina slaptuoju ginklu – jos išsviestas burokas nesunkiai nuskrieja į kitą Nemuno pusę.

Nežinau, kaip jūs, brangieji, bet aš džiaugiuosi pasibaigusiais rinkimais. Gal pagaliau bus įmanoma ir televizorių įsijungti. Ir galbūt pagaliau mažiau girdėsis žodis “runkeliai”. Ne, ne, kalbu ne apie ūkininkų auginamas daržoves, ne, kalbu apie pačius ūkininkus, kuriuos dabar jau drąsiai taip vadina žiniasklaida. Žinote, nesu aš kaimo gyventoja, gyvenu didmiestyje, bet vis tiek, išgirdus per žinias gyvus žmones vadinant “runkeliais”, susierzinu… Kur pagarba žmogui, apie kurią taip “zaunija” politikai ir žiniasklaida? Nejaugi žmogus net nenusipelnė, kad jį laikytų žmogumi, o ne kažkokia daržove? Jei pažiūrėsime į statistiką, pamatysime, kad beveik pusė mūsų piliečių gyvena kaime. Tai ką? Pusė Lietuvos – “runkeliai”. Šaunu! O dar politikai nori, kad į juos užsienio šalys žiūrėtų pagarbiai… Kaip gali svetimi į mus žiūrėti su pagarba, jei net patys mūsiškiai jos nejaučia? Gal, sakau, reikėtų ir politikus bei visus likusiuosius pradėti vadinti kokių nors daržovių vardais, pavyzdžiui, morkomis, kopūstais, bulvėmis… O tuomet jau ir valstybės pavadinimą beliktų pasikeisti – Daržas.

Lietuvos prezidento rinkimuose Valdo Adamkaus pirmavimas tirpsta, Kazimira Prunskienė vejasi. Stipri K. Prunskienės pergalė kelia nerimą, nes reikštų, jog po Seimo rinkimų rudenį gali būti sudaryta populistinės koalicijos vyriausybė, vadovaujama Viktoro Uspaskicho Darbo partijos, teigia įtakingas britų savaitraštis “Economist”. Po prezidento Rolando Pakso apkaltos Lietuvos politika blaškosi. “R. Paksas yra populistas, kuris laimėjo kaimo rinkėjų – Lietuvoje vadinamų runkeliais – ištikimybę pažadais priešintis elitui miestuose ir vagims vyriausybėje. Dėl jo pašalinimo supykę runkeliai ieško naujų kovotojų”, – rašo “Economist”. Per Europarlamento rinkimus jie atmetė nusistovėjusias partijas ir susibūrė apie naują populistinį lokomotyvą – Darbo partiją. Jai vadovauja iš Rusijos kilęs politiku virtęs verslininkas Viktoras Uspaskichas, žinomas kaip “misteris Agurkas” (pagal jo įmonės gaminamą produkciją). Pasak britų žurnalo, “runkeliai dabar turi dar vieną galimybę pasisakyti rinkdami prezidentą antrajame rinkimų rate”. V. Adamkus pirmauja, bet kalbos apie jo triuškinančią pergalę pritilo, nes auga parama K. Prunskienei, kuri laimėjo pirmajame rate po to, kai ją parėmė R. Paksas. “Atmosferą dar labiau sudrumstė birželio 22 d. reidai V. Adamkų palaikančių partijų būstinėse. Vienas laikraštis reidus pavadino R. Pakso gerbėjų “politiniu kerštu”, – teigia “Economist”. Žurnalas cituoja V. Adamkaus žodžius, kad jis atstovauja Lietuvos ateičiai, o K. Prunskienė – praeičiai.

Pasodino Rapolas runkelių. Visas kaimas ėjo ratais ir žvengė:
– Kam tau jie? Kur kiši? – Puikus reikalas,- aiškino,- vitaminų, įkvėpimo šaltinis. – Naivuolis, gėda kaimui,- tyčiojos būrai ir per naktį nukasė runkelius. Rapolas paskelbė juos superkąs. Kaimieciai pridavė. Tas neišmokėjo pinigų, juokdamasis vaikščiojo apie krūvas runkelių ir mastė ką su jais daryt: – Kelią užtvert ar ką kad kas supirktų… Ilgai laukę Rapolo pinigų kaimiečiai susijaudino dėl savo likimo, griebė šakes ir parašė laišką Strazbūran. – Kaltas seimas ir valdžia – ką daryt? – Eikit pas Rapolą,- atrašė. – Neturiu jūsų pinigų,- pareiškė tasai,- laikas naujai, europietiskai mastyti, jei jūs savimi nepasirūpinsite, ir Europa nepadės – pirkit iš manes runkelius, burkitės į koperatyvus ir bėdos nematysite. – Nevisprotis, ką su tais runkeliais darysim? gi maži vaikai namuos, karvės nešertos, kiaulės nepjautos, o čia tyčiojies, ar už tai kovojom, ar užtai žemę protėviai arė, prakaitu laistė, tikras Rapolas tu, kraugerys. Apsiverkė būrai ir atsivogė naktį visus runkelius. Užraugė iš Rapolo runkelių runkelinės ir pradėjo mastyti ką su tais runkeliais daryti? – Gal vėl priduodam Rapolui? – Galvijas vėl apgaus,- laiku susigriebė. Apsitarę atidarė raugyklą ir bėdos nematė – vieni varė, kiti vogė, o kai viską išvogė – susipešė. Lėkė oran trobos ir dantys, siautėjo banditų ir savigynos būriai. – Baisu,- nusprendė,- reik kažko imtis – gal protesto vardan kaimą padegti? paspirdėtų ir seimo kojos.

Kompiuterijos pradžiamokslį tebekremtančio Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė iš esmės pakoregavo valstybės prioritetus. Ji nusprendė, kad nuo ateinančių metų Lietuvos prioritetas bus ne informacinė, o “runkelių visuomenė”. Ankstesnės Vyriausybės mokykloms kompiuterizuoti skirdavo bent po 22 mln. Lt kasmet, o dabartinė nusprendė neskirti nė lito. Jau iki A.Brazauskui užimant premjero postą 70 proc. Lietuvos gyventojų manė, kad Vyriausybė skiria nepakankamai dėmesio informacinės visuomenės plėtros problemoms. Tai liudija Atviros Lietuvos fondo užsakymu ir lėšomis atliktas didžiulis tyrimas. Beveik trys ketvirtadaliai visų respondentų mano, kad informacijos visuomenė labiausiai reikalinga visiems Lietuvos piliečiams, o ne jų daliai. Dauguma Lietuvos gyventojų – iš viso 72,3 proc. – tiesiogiai sieja informatizavimo procesus su geresnio gyvenimo viltimi. Tiesa, Lietuvos jaunimas informacinės visuomenės plėtrą visų pirma sieja su švietimo kokybės gerėjimu. Daugiau kaip pusė visų respondentų nurodė ekonominį Lietuvos atsilikimą kaip pagrindinį informacinės visuomenės plėtros stabdį. Beje, lietuviai pernelyg nuvertina skaitmeninę savo šalies raidą. Beveik visi turintys vaikų norėtų, kad jų vaikai būtų interneto vartotojai. 68,3 proc. Lietuvos gyventojų, kurie turi vaikų ir norėtų, kad vaikai naudotųsi internetu, yra pasirengę už internetą kas mėnesį mokėti iki 50 Lt. Tik 12,3 proc. pasirinko variantą “nė kiek”.

Runkelių augintojams nė motais, kad cukrus Lietuvoje ir taip kelis kartus brangesnis nei aplinkinėse valstybėse, ką jau kalbėti apie pasaulinę cukraus kainą. Lietuvoje kelinti metai iš eilės cukraus pagaminama daugiau nei suvartojama, be to, jis itin prastos kokybės, tad toliau didinti kvotas ir taip švaistyti pinigus Vyriausybė nebegali. Į specialistų perspėjimus, kad jeigu padėtis nesikeis, po kelerių metų visa Lietuvos cukraus pramonė, taigi ir ją žaliava aprūpinantys ūkininkai, žlugs, runkelių augintojai nekreipia dėmesio. Jie gyvena šia diena, be to, jų įsitikinimu, valdžia niekuomet neleis, kad taip nutiktų. Būtent dėl cukrinių runkelių augintojų ir jų vykdomų kelių blokadų pastaraisiais metais Lietuvos valstiečiams prigijo “runkelių” epitetas, simbolizuojantis užsispyrusius, ekonomiškai nemąstančius ir valdžios malonių reikalaujančius žemdirbius. Be jokios abejonės, ekonominio mąstymo stinga ne tik runkelininkams, bet ir absoliučiai daugumai Lietuvos valstiečių, kasmet reikalaujančių, kad Vyriausybė jų pagamintą produkciją supirktų tokiomis kainomis, kokių nori jie, o ne kokias diktuoja rinka. Reikalaudami nuolatinės mokesčių mokėtojų paramos, tuo pat metu jie piktinasi, kai valdžios atstovai pavadina valstiečius išlaikytiniais. Telieka prisiminti švilpimą, kuriuo buvo palydėtas Prezidentas Valdas Adamkus, prieš metus pirmasis iš visų šalies politikų išdrįsęs žemdirbiams į akis pasakyti šią karčią tiesą.

Nerangiomis gyvulio manieromis visą Lietuvą išsižioti privertusi kaimenė Vilniuje yra beprecedentis darbo išvargintosios, jo jau senokai nedirbančiosios ar niekad neragavusiosios minios akibrokštas dirbančiai valstybės liaudžiai. Taip, tai pačiai, kuri kasdien moka mokesčius, sunkiai dirba nuo aušros iki sutemų. Tos pačios, kuri kasdien vairuoja troleibusus, kepa duoną, dėsto paskaitas kolegijų ar universitetų auditorijose, skenuoja prekes prekybos centruose ir šąla prekyvietėse po atviru dangumi. Ne, tikrai šaliai dirbantieji ir sunkią valandą ją išlaikantieji neturėjo nei laiko, nei ūpo su šypsenomis (!), o vėliau ir kruvinais krumpliais Seimo aikštėje stovėti. Ne, sunkiai duoną uždirbantieji tądien darė tai, ką kasdien daro tūkstančiai į aikštę nesusirinkusiųjų − dirbo. Į aikštę susirinko nuvalkioti rėksniai ir demagogai, viltį neva praradusieji (ar kada turėjusieji?), rinkimų (kuriuose nesivargino dalyvauti) rezultatais nusivylusieji, aukštojo mokslo neragavusieji ar jį dykai už tos pačios valstybės pinigus gavusieji, mušti, laužyti ir naikinti susirinkusieji. Nei profesinių sąjungų stiprėjimo, nei korporatizmo kūrimosi sugyvulėjusi minia nė nepriminė. Ji priminė badaujančią gyvulių armiją. Badaujančią ne tiesiogine šio žodžio prasme (juk švaistėsi brangstančiais (ir neįperkamais?) maisto produktais), o kultūrine prasme − miniai reikia švietimo. Runkelio mentalitetu apsišarvojusiai miniai reikia išmokti, ne rėkti, o dirbi, ne klykti, o diskutuoti, ne piktintis.