Parduodu žemę – parduosiu ir Laisvę
Aš akcentuoju ŽEMĘ, kaip didžiausią vertybę amžinybėje, lemties skirtą vietą mums gyventi ir kurti, jei vadinamės mąstančiais žmonėmis tarp kitų gyvūnų rūšių. Visai nesusireikšmindamas galiu pasakyti: esu pakankamai tvirtas ir nepriklausomas, kol turiu gabalą žemės, ant kurios susirenčiau trobą, sodinu mišką, ganau karves, dirbu kitus žemės ūkio darbus. Ir taip kasdien. Be išeiginių dienų, be švenčių, be atostogų, be atlyginimo pinigais. Man, asmeniškai, tie velnio ženklai – pinigai gali būti naikinami, o aš išgyvensiu be jokių sunkmečių, be krizių, kol vaikštau Lietuvos žeme, kol man saulės neužstoja koks nors radioaktyvus debesis… Kodėl negalima prekiauti žeme? Žemės padaugėti negali, nes tai amžių kūrinys. O mūsų rutulyje tinkamos maisto gamybai bei kitoms reikmėms žemės nuolat mažėja – apsemiama vandeniu, virsta dykumomis ar pelkėmis, užstatoma miestais ir keliais, tad vertė nuolat didėja. Kadangi žemė – unikaliausia gamybos priemonė, tik visiškai negalvojantis apie ateitį, galėtų jos atsisakyti. Tinkamai naudojama žemė niekada nesusidėvi. Lietuva ypač geroje žemės vietoje, nes čia pakanka drėgmės, beveik idealus šalčio ir šilumos santykis, nebūna stipresnių drebėjimų ar kitų gamtos stichijų. Didesnį viesulą ar potvynį mename kartą per dešimtmečius. Baigiame atauginti miškingus plotus, kurie ypač naudingi klimato savireguliacijai. Juk intensyvus žemės dirbimas žalingas dideliu chemizavimu ir vėjo bei vandens erozija. Būtent tokios technologijos mums gresia. Jau dabar veikiančios užsienio šalių įmonės be atodairos teršia aplinką ir vandenis. O mes turime beveik geriausius pasaulyje gėlo vandens išteklius, skaičiuojant vienam hektarui. Visai pamirštama, kad žemė visiškai aprūpina žmogų šiluma. Gerai padirbėję, mes puikiausiai galėtume per žiemą šildytis malkomis, šiaudais, durpėmis bei kitokia vietine energija. Tai mūsų žemės gėrybės.