|

Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas

Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos, – visi šie jo aktyvaus gyvenimo aspektai papildė vienas kitą ir formavo monumentalios asmenybės įvaizdį. Dabar jis bendraus su mūsų pasauliu ilgiausiai išliekančiu savo pavidalu – knygoje įkūnyta mintimi. G. Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir sinkretišku mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo srityje, – jos lanksčiai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos, permetamos, regis, į visas žmogaus intelektualinės ir kultūrinės veiklos sferas, jos auga viena iš kitos ir yra gyvai susijusios – kaip postmodernizmo įvardyta rhisoma, kaip šakniavaisis, kaip pradžios ir pabaigos neturintis vijoklis. G. Beresnevičiaus konceptuali mintis yra tarytum visraktis, kuriuo autorius sėkmingai atrakinėja visas mūsų kultūrinio gyvenimo prieigas ir parodo mums, kas vyksta už profanams nevarstomų durų. Tokio minties instrumentinio universalumo pagrindas – mitologinės struktūros ir archetipai, autoriaus sąmonėje tampantys universaliu kodu, kuriuo jis išmoningai iššifruoja archajinio žmogaus mentalitetą, lygiai taip pat sėkmingai reflektuoja šiuolaikinius visuomenės gyvenimo, kūrybos ir net tarptautinės politikos reiškinius.

Tadas Blinda į ekranus grįš jaunas
|

Tadas Blinda į ekranus grįš jaunas

Girių sūnus, svieto lygintojas, legendinis herojus Tadas Blinda po daugiau nei trijų dešimtmečių pertraukos – vėl kino kūrėjų dėmesio centre. Planuojama kurti nuotykinį lietuvišką kino filmą pagal originalų rašytojo Rimanto Šavelio romaną. Juostos “Tadas Blinda: pradžia” prodiuseris Žilvinas Naujokas, turintis daugelio metų patirtį ne tik lietuviškame, bet ir tarptautiniame kino versle, teigė, kad užmojis dar kartą į didžiuosius ekranus sugrąžinti legendinį svieto lygintoją – drąsus žingsnis. “Prieš imantis šio ambicingo projekto ir pačiam kilo abejonių – visgi “Tadas Blinda” nacionalinė klasika, daugelio žmonių galvose jau suformavusi pastovius įvaizdžius. Kita vertus Lietuva, kuri jau beveik 20 metų nepriklausoma, iki šiol dar neturėjo nuotykinio – romantinio filmo – vien tik “sunkią” ir besigilinančią produkciją. Galiausiai R. Šavelio romano pasakojimas kupinas nuotykių, romantikos, dramos, veiksmo. Tai nuostabi medžiaga filmui”, – pasakojo Ž. Naujokas. Idėja filmui apie Tadą Blindą gimė iš noro sukurti lietuvišką atsvarą kino teatruose rodomai populiariai holivudinei produkcijai, pristatyti žiūrovišką nacionalinį filmą, kuriuo patys lietuviai didžiuotųsi. Filmą apie Tadą Blindą ruošiasi kurti prodiuserinė kompanija “Tauras Kino Namai”, bendradarbiaudama su kino platinimo kompanija “Acmefilm”. “Tadas Blinda: pradžia” – ne 1972 metais sukurto populiaraus TV serialo, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Vytautas Tomkus, perdirbinys.

|

Lietuvos sūnus – išgelbėjęs valstybę

Garsus visuomenės veikėjas Dr. Konstantinas Nekvedavičius gimė 1886 m. gegužės 15 d. Biržuose senovės lietuvių bajorų šeimoje. Dar 1906 m. K. Nekvedavičius drauge su Jonu Jonuševičiumi ir kitais kėlė tautini susipratimą, dalyvavo lietuvių artistų-mėgėjų kuopelėje Biržuose. Nuo 1907 m. iki pirmam pasauliniam karui K. Nekvedavičius buvo „Dainos” draugijos Kaune narys, vaidintojas ir dainininkas. Vaidino įvariuose veikaluose ir įvairias roles, kartu su lietuviais vaidintojais – veikėjais: K. Lekecku, A. Steponaityte-Jasiuniene, M. Tomkyte-Ruseckiene, Gineikaite-Cirtautiene, Poderiu ir kitais. Taip pat kartu su tuometiniais žinomais artistais O. Rymaite, J. Babravičiumi ir A. Sutkumi, kurie tada buvo tik mėgėjai vaidintojai. Iš užsilikusių iš 1908 m. rankraštyje K. Nekvedavičiaus eilių ir jo kurto scenos veikalo dalies matosi, kad jis jau tada vartojo gana taisyklingą lietuvių kalbą ir rašybą, kuri nedaug skiriasi nuo dabartinės. Be kitko K. Nekvedavičius dalyvavo 50 metu baudžiavos panaikinimo sukaktuvių paminėjime, kuris įvyko 1911 m. sausio men. 19 d. Kaune, Tilmanso salėje. Čia „Dainos” draugija vaidino Fromo-Gužučio veikalą: „Ponas ir Mužikai” ir čia jis atliko vargonininko Dundulio rolę (Žiur. 1911 m. „Vilties” 23 Nr.). 1910 m. K. Nekvedavičius organizavo griežtą Kauniečių protestą prieš lenkus, išsėdusius iš Vilniaus gerb. kun. Juoza Tumą-Vaižgantą.

Jonas Mekas – Vilniaus, 2009 m. Europos kultūros sostinės, ambasadorius

Vilniuje viešintis pasaulinio garso kino režisierius, vienas svarbiausių Amerikos avangardinio kino pradininkų ir kūrėjų Jonas Mekas tapo “Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” ambasadoriumi. “Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009″ ambasadorių tikslas – skleisti žinią užsienio šalių gyventojams apie Vilnių – Europos kultūros sostinę, 2009 m. vyksiančius renginius ir projektus bei pakviesti juose dalyvauti”, – sakė viešosios įstaigos “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” direktorė Elona Bajorinienė. “Jonas Mekas savo kūrybine veikla garsina Vilniaus ir Lietuvos vardą pasaulyje, todėl mums didelė garbė, kad savo autoritetu bei ryšiais jis padės pritraukti pasaulinio lygio menininkų ir kūrėjų dalyvauti 2009 m. kultūros sostinės projektuose.” Jonui Mekui buvo įteiktas pirmasis Vilniaus, Europos kultūros sostinės, ambasadoriaus ženklelis. Su garsiuoju kūrėju tariamasi, kad jo įkurtoje Kino archyvų antologijoje (Anthology Film Archives) Niujorke bus platinama informacinė medžiaga apie kultūros sostinės renginius bei projektus. Vilniaus ambasadorių programa kviečia prisijungti visus, norinčius ir galinčius savo kanalais platinti informaciją apie kultūros sostinės renginius ir projektus bei pakviesti juose dalyvauti. Norintieji prisijungti prie šios programos maloniai kviečiami registruotis internteto svetainėje www.kulturagyvai.lt/ambasadoriai.

|

Gintaras Beresnevičius: gyvenimo normos ir kūrybos formos

Liepos 6-ąją Gintarui Beresnevičiui būtų sukakę 46-eri. Rugpjūčio 6-ąją minėsime pirmąsias mirties metines. Šių datų kontekste pamėginsiu forsuoti klausimą, kuris daugiau ar mažiau pagrįstai leistų užtvenkti įsivaizdavimus apie G. B. Bėgant laikui net pats brangiausias įspūdžių auksas gali išsibarstyti, todėl šį kartą bandysiu pateikti kažką panašaus į schematinius apibendrinimus (suvokdamas tokios užmačios sąlygiškumą, o gal net ir ydingumą). Keliu labai paprastą klausimą: koks Gintaro charakterio bruožas, jo būdo savybė, asmens ypatybė daro jį išsiskiriantį, nesumaišomą su kitais žmonėmis, yra jo individualumo ženklas, nepakartojamumo kodas? atsakymas paprastas. Tačiau įdomu tai, jog šio kraštutinai akivaizdaus, paviršiuje glūdinčio atsakymo tarsi ir nežinojau, kol nesuformulavau minėto klausimo. Kol bendravimas yra savipakankamas, iš tiesų tarsi ir nėra reikalo kelti klausimo. O šiandien, specialiai forsuodamas klausimą ,,kuo šis žmogus išsiskyrė iš kitų “, randu tokį atsakymą: Gintaras buvo nepaprastai korektiškas, išskirtinai diskretiškas, taktiškas, labai geranoriškas bičiulis. Žinoma, žodžiai ,,diskretiškas” , ,,korektiškas” yra išdėvėti, be to, jiems trūksta šiam pokalbiui būtino herojinio patoso. Galima, žinoma, paieškoti ir kitokių, galbūt tikslesnių įvardijimų, tačiau iš pradžių aš bent pirštu parodysiu į tai, kas mane ypač stebina. O stebina, net glumina, jog per 28-erius pažinties su Gintaru metus nesu matęs jo nė karto supykusio.

|

Kalanta Romas

1971 m. turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs keleto egzaminų perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbo „Aido” fabrike. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara. Domėjosi hipių judėjimu ir pats atrodė kaip hipis. Norėjo stoti į kunigų seminariją. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu iš 3 l. stiklainio ir užsiliepsnojo sušukęs „Laisvę Lietuvai!” . Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka”. KGB R. Kalantą palaidojo anksčiau numatyto laiko. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje. Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas. Milicininkai guminėmis lazdomis nepajėgė išvaikyti protestuojančiųjų, todėl iškvietė vidaus kariuomenės dalinius, pasitelkė gamyklų draugovininkus. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai (kad būtų galima persekioti), aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. R. Kalanta apšauktas psichikos ligoniu.
Šis įvykis sukėlė didžiulį rezonansą ir skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, peraugo į Sąjūdžio judėjimą. Kiekvienais metais kauniečiai paminėdavo gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose.

|

1972-ŲJŲ KAUNO PAVASARIS

Gegužės 13-14 d. Kaune vyko renginiai, kuriais buvo prisimintas 1972-ųjų Kauno pavasaris. Kauno “Santaros-Šviesos” klubo iniciatyva surengta dokumentų paroda ir “Baltų lankų” knygos “Romo Kalantos auka. 1972 metų Kauno pavasaris” pristatymas restorane “Miesto sodas”. Istorikai diskutavo konferencijoje “Kaunas, 1972: alternatyvioji kultūra, politinis protestas ir kultūrinė rezistencija”. R.Kalantos žūties vietoje atidengtas Roberto Antinio ir Sauliaus Juškio sukurtas “Aukos laukas”. Prieš trisdešimt metų – 1972-ųjų gegužės 14 dieną, 13 valandą – protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, Muzikinio teatro sodelyje Kaune, priešais sovietinį vykdomąjį komitetą, apsipylęs benzinu, susidegino devyniolikametis jaunuolis Romas Kalanta. Jo mirtis anuo metu sužadino kelių dienų demonstracijas Kaune. Apie tuos įvykius anuomet buvo plačiai kalbama ir rašoma pasaulio žiniasklaidoje. “Draugo” korespondentas Lietuvoje Vidmantas Valiušaitis kalbėjosi su R.Kalantos žūties liudininku, kauniečiu inžinierium energetiku Vidmantu Kiserausku, prieš trisdešimt metų savo akimis regėjusiu liepsnojantį gyvą fakelą. Buvo šilta, saulėta 1972-ųjų gegužės 14-oji. Vidmantas Kiserauskas, tuomet trisdešimtmetis vyras, savo draugo Juozo Uzdilos kieme, kurį nuo Muzikinio teatro sodelio skyrė tik aukšta tvora, tądien remontavo automobilį.

|

Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta Kaune minint 30-ąsias Romo Kalantos aukos metines

Šiandien minime Romo Kalantos auką, kuri prieš tris dešimtmečius tragiška šviesa nušvietė mūsų tautos istoriją. Pavergtoje Lietuvoje devyniolikos metų jaunuolis gynė pamatines žmogaus vertybes. Gynė teisę gyventi garbingai ir laisvai, gynė teisę gyventi laisvoje tėvynėje. Slogiai sovietinei prievartai Romas Kalanta pasipriešino jaunystės drąsa ir tiesos jausmu. Pasipriešino ugnimi. Gyvasis 1972-ųjų metų fakelas Kaune pažadino tautos laisvės ilgesį. Jis išvedė į gatves tūkstančius jaunuolių, kurie kartojo priešmirtinius Kalantos žodžius: “Laisvę Lietuvai!.. Laisvę Lietuvai!” Tuomet ir visiems laikams Romo Kalantos vardas tapo laisvės simboliu. Ir ano meto, ir dabarties visuomenėje jis brėžia rib1 tarp vilties ir baimės, tarp laisvės ir prievartos, tarp tiesos ir melo. Tąsyk Kalantos auka budino žmonių sąžinę. Ne vienas, šios aukos sukrėstas, pasijuto ir tvirtai sau pasakė esąs Lietuvos, o ne sovietijos pilietis. Romas Kalanta ir šiandien kreipiasi į mūsų sąžinę, kviesdamas nepaklusti ideologinei prievartai ir melui, priešintis totalitarinės praeities palikimui ir dabarties absurdui. Pasitraukdamas iš gyvenimo Romas Kalanta paliko raštelį: “Dėl mano mirties kalta tik santvarka”. Šiandien, gerbdami jo auką, turime ryžtis galutinai įveikti tos buvusios santvarkos, melu ir prievarta paremtos santvarkos, palikimą mūsų mąstyme, mūsų darbuose, mūsų kasdienybėje.

|

Jis turėjo priežastį mirti

“Lietuva turėtų būti tyras kraštas…” – taip savo dienoraštyje rašė R.Kalanta. Jo artimas bičiulis Stasys Tokarskis, duodamas interviu “Nemunui” jau po nepriklausomybės paskelbimo, pasakė: “Kaip čia atsitiko: jis, seniai miręs, kasdien – vis aukštyn, o mes, dar gyvi, vis žemyn, žemyn…” Ir išties. Esame laisvi – išsipildė R.Kalantos svajonė. Visaip europėjame, baigiame pamiršti okupaciją. Tik sunku įsivaizduoti, kad, tarkim, mūsų premjeras, ar koks Seimo narys, žurnalistas ar valdininkas parėjęs namo imtų ir užrašytų savo dienoraštyje: “Lietuva turėtų būti tyras kraštas…” Kokiam žmogui dvasiniai dalykai būtų tokie svarbūs, kad vienatvės valandą jis sėdėtų ir mąstytų apie tėvynės tyrumą? Juolab sunku įsivaizduoti šių dienų lietuvį, taip apimtą kilnių idealų, kad jie taptų svarbesni už gyvenimą. (Na, nebent jis išpažintų islamą…) Bet keičiasi ne žmogaus dvasia. Keičiasi situacija. Jeigu nesi fronte, o gyveni esant taikai, nėra reikalo spręsti, ar galėtum griūti po priešo tanku. Bet vis dėlto gyvename tokiais laikais, kai nelabai drąsu viešai ištarti: “meilė tėvynei”, kai gėda ir nejauku viešai kalbėti apie gėrį ir grožį, kad nebūtum apšauktas kokia nors “megztąja berete”, davatka ar tiesiog idiotu. Nepriklausomybės buldozeris nušlavė ir gerokai sukratė vertybes mūsų galvose. Rinkos ekonomikos dėsniai, verčiantys kiekvieną mąstyti kuo pragmatiškiau, tapo tokie gyvybiškai svarbūs, kad įprasti idealai nusistūmė gerokai šonan. Bet jie neišnyko.

|

Laikas – šimteriopai padauginti Himalajai

Rašytojos, tapytojos ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės šlovė, rodos, niekada nebuvo apakinusi. Ji visada išliko rami, truputį abejinga savo pačios populiarumui ir kaip koks Rytų išminčius vis mums primindavo, kad visos žmogaus viltys bei norai turi vienintelę prigimtį: jie pasmerkti žlugti… Todėl rašytoja visada stengėsi kuo intensyviau gyventi, kuo intensyviau būti čia ir dabar. O Jurgos “čia ir dabar” nuveikta tiek daug, kad tikrai nelengva išvardyti: apkeliauta didžioji dalis pasaulio, nutapyta gausybė paveikslų, parašyti novelių rinkiniai “Pakalnučių metai” ir “Kaip užsiauginti baimę”, septyni romanai – “Mėnulio vaikai”, “Pragaro sodai”, “Ragana ir lietus”, “Agnijos magija”, “Prarasta pažadėtoji žemė”, “Placebas”, “Sapnų nublokšti”, “Miegančių drugelių tvirtovė”, kelionių publicistikos knygos “Ištremtas Tibetas”, “Kelionė į Šambalą”, interviu rinkinys “Švelnūs tardymai” ir esė knyga “Kelionių alchemija”, o kur dar poezijos knygos, pasakos vaikams, pjesės. Rašytojos knygos verstos į latvių, estų, rusų, lenkų, vengrų, kroatų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas. Kelionės po Indiją, Nepalą, Tibetą įkvėpė Jurgą surengti keturias fotografijų, mandalų ir tapybos parodas. Dabar mūsų pokalbis vyko be apsimetinėjimų, kad lyg ir “nieko neatsitiko”, kad viskas bus gerai, kad tereikia iškęsti tik dar vieną kitą chemijos terapijos procedūrą. Jurgos liga sunki, bet… Žmogaus tikėjimas stebuklu yra nesunaikinamas. Kartais tai viskas, kas belieka, bet tai nėra jau taip mažai.