LT   EN   RU  
2017 m. sausio 20 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  „Laisvės kryžkelės“
Laisvės kryžkelės (X). Dezinformacijos gyvybingumas

2006-04-03 | Sąmoninga šmeižto bei melo kampanija Lietuvoje prasidėjo iškart po to, kai 1944 m. sovietų kariuomenė reokupavo kraštą. Nors tam tikros propagandos būta ir ankstesniais metais, ypač siekiant apjuodinti Birželio sukilimą ir taip auklėjant vadinamosios 16-osios sovietinės lietuviškosios divizijos kontingentą bei atitinkamai nuteikiant į Sovietų Sąjungos gilumą pasitraukusius lietuvius. Vis dėlto tų pirmųjų šmeižto proveržių negalima vadinti kažkokia kryptinga Komunistų partijos bei sovietinių spec. tarnybų koordinuojama veikla. Tačiau žlugus nacių Vokietijai pasikeitė ir dezinformatorių veiklos pobūdis bei metodai. Pirmiausia, aišku, sovietams buvo svarbiausia Vakarų sąjungininkų akyse paneigti Baltijos valstybių okupacijos faktą. Juolab kad Stalinas puoselėjo ir vėliau įgyvendino visos Europos persidalijimo planus. Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS istorija Vakarų pasauliui turėjo būti pavaizduota kaip mūsų šalių visuomenių savanoriško apsisprendimo aktas. Tuo buvo ilgai žaidžiama ir tebežaidžiama iki šiol. Tačiau mus šiuo atveju labiau domina pokaris. Lietuvoje pokario partizanai bei didžioji dalis visuomenės tuo metu daugmaž objektyvią informaciją galėjo gauti nebent iš užsienio radijo stočių. Kaip teigia istorikas Romualdas Bogušauskas, jau pirmaisiais pokario metais NKVD stengėsi atiminėti iš Lietuvos gyventojų radijo aparatus ir jau veikė galingi radijo bangų trukdytuvai. Tačiau tai buvo tik pradžia.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laisvės kryžkelės (IX). Agentai smogikai: teisti ar palikti?

2006-03-27 | MGB–KGB agentai smogikai suvaidino itin svarbų vaidmenį galutinai sunaikinant ginkluotą rezistenciją Lietuvoje. Jie buvo verbuojami iš suimtųjų laisvės kovotojų ir patys naikino ne tik buvusius bendražygius, bet ir civilius šalies gyventojus. Civilius paprastai žudydavo siekdami sunaikinti galimus liudytojus ir taip „pridengti“ specialiąsias saugumo operacijas. Smogikai veikdavo saugumo majoro Aleksejaus Sokolovo suformuotose vadinamosiose specialiosiose grupėse, kurioms paprastai vadovaudavo koks nors operatyvininkas. Tokių grupių priedangai naudota griežta konspiracija, o jų nariai faktiškai neturėjo galimybių pabėgti ar pasitraukti iš spec. grupių sudėties, nes tuojau pat „kompromatas” būtų pamestas tikriesiems partizanams. Tiesa, yra žinomi keli atvejai, kad, net išdavęs savo kovos draugus, vienas kitas užverbuotas spec. grupės narys pabėgdavo ir toliau partizanaudavo. Istorikas Mindaugas Pocius savo atliktame tyrime teigia, kad iš viso 1945-1959 m. specialiosios ir agentūrinės kovinės grupės nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių. Tai sovietiniam saugumui leido atskleisti ir suimti apie 4900 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų. Remiantis istoriko pateikta dokumentine medžiaga, taip pat galima suskaičiuoti, kad specialiosios grupės nužudė apie 60 ryšininkų, rėmėjų ir civilių gyventojų. Tai - tik žinomi faktai, o iš tikro neginkluotų gyventojų galėjo žūti kelis kartus daugiau.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laisvės kryžkelės (VIII). Antano Kraujelio–Siaubūno ir Marijono Misiukonio asmenybių kontroversijos

2006-03-20 | 1965 m. kovo 17 d. saugumiečiams apsupus Antano Pinkevičiaus sodybą žuvo vienas paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Pabaisa. Tų pačių metų liepos 6 d. Žemaitijoje dar žuvo Pranas Končius-Adomas, o Aukštaitijoje Stasys Guiga-Tarzanas išsislapstė iki pat 1986 m. ir mirė dėl ligos. Tačiau Antano Kraujelio atvejis įdomus dar tuo, kad jo likvidavimo operacijoje dalyvavo tuometinis sovietinio saugumo leitenantas Marijonas Misiukonis, kuris atkūrus Nepriklausomybę tapo vidaus reikalų ministru. Beje, M.Misiukonis jau šiais laikais Prezidento dar buvo apdovanotas ir Gedimino ordinu. M. Misiukonis visą laiką sovietmečiu dirbo KGB VI skyriuje, o į miliciją perėjo tik 1984 metais. Dar viena įdomybė – M. Misiukonis pats yra minėjęs, kad jau lietuviško saugumo buvo apklaustas dėl specialiųjų priemonių naudojimo tiriant vieną politinę bylą sovietmečiu. Kitaip sakant, jis buvo įtariamas valią paralyžiuojančių nuodų naudojimu... Žodžiu, įdomi asmenybė, tačiau kontroversija ta, kad Lietuvos valstybė apdovanojo du skirtingose barikadų pusėse buvusius žmones, vienas iš jų prisidėjo prie kito žūties. Onos Kazlienės pasakojimas tik patvirtina, kad net šiais laikais žmonės vengia kalbėti apie išdavikus, sakyti jų pavardes. Galima sakyti, kad daugelio garbingo amžiaus žmonių sąmonėje laikai pasikeitė labai nežymiai ir sovietmetis paliko antspaudą visam gyvenimui.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laisvės kryžkelės (VII). Generaliniai tarėjai: lietuviška savivalda ar nacių tarnai?

2006-03-13 | Prasidėjus nacių ir sovietų karui, taip pat prasidėjo Birželio sukilimas. Susikūrė Lietuvos laikinoji vyriausybė, kuri per Kauno radiofoną paskelbė atsišaukimą Lietuvos gyventojams. Buvo raginami visi buvę nepriklausomos Lietuvos valdininkai, nesvarbu kokio rango – valsčių viršaičiai, apskričių viršininkai, policininkai, – užimti tas pareigas, kurias jie ėjo iki sovietų okupacijos. Į tokį Laikinosios vyriausybės raginimą atsišaukė labai daug buvusių įvairaus rango valdininkų ir policininkų. Į savo buvusias pareigas grįžo apie 40 proc. nepriklausomos Lietuvos policininkų, sugebėjusių išvengti sovietų represijų pirmaisiais okupacijos metais. Mėginta atkurti visus valdžios organus – veikė ir Vyriausybė, ministerijos, policija, buvo mėginama atkurti kariuomenę, sudarytas Ginkluotųjų pajėgų štabas ir kiti įvairūs kitokio rango valstybinės valdžios organai. Taigi valsčiuose ir apskrityse nemažai buvusių Lietuvos laikų valdininkų grįžo į savo tarnybos vietas, o kitus paskyrė Laikinoji vyriausybė. Tačiau nacių Vokietijos planai Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu buvo kitokie – jie nesirengė pripažinti nepriklausomų Baltijos valstybių bei leisti joms savarankiškai tvarkytis, 1941 m. liepos pabaigoje Baltijos šalyse buvo įvesta civilinė vokiečių valdžia. Faktiškai Baltijos šalims buvo taikomas okupacijos statusas, sudarytas Ostlando reicho komisariatas, kurio dalimis tapo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Gudijos generalinės sritys.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laisvės kryžkelės (VI). LKB Kronika – išsaugoję viltį

2006-03-06 | „LKB Kronika“ buvo ilgiausiai leistas ir plačiausiai pasklidęs pogrindinis žurnalas, kurį 1972–1989 m. leido Lietuvos kunigai bei disidentai. Joje registruoti ir skelbti Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktai, juos įrodantys dokumentai. Slapčia siunčiama į Vakarus ir susilaukusi plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje, „LKB Kronika“ griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir tariamą Bažnyčios laisvę Sovietų Sąjungoje. Pavergtoje Lietuvoje „LKB Kronika“ drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusiuosius kolaboruoti, skatino Bažnyčios vadovybės ištvermę. Nepaisant KGB persekiojimų bei represijų „LKB Kronika“ buvo reguliariai leidžiama, kol atgauta laisvė. Iki Atgimimo išėjo 81 „LKB Kronikos“ numeris (paskutinis pasirodė 1989 m. kovo 19 d.). Jau nuo 1966 m. visoje Lietuvoje vykdavo slapti įvairių vyskupijų kunigų susirinkimai. Čia ypač aktyvūs buvo Vilkaviškio vyskupijos kunigai. Tuose susirinkimuose būdavo svarstomi Bažnyčios padėties, veiklos perspektyvų, taip pat represijų bei pasipriešinimo klausimai. 1968 m. kilo sumanymas pamėginti informuoti laisvąjį pasaulį apie Bažnyčios persekiojimą. Vėliau prieita išvados, kad labai reikalingas leidinys, kuris atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus. Šią mintį palaikė dauguma šiuose susirinkimuose dalyvavusių kunigų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laisvės kryžkelės (V). Žaliojo Velnio legenda ir Erelio išdavystė

2006-02-27 | Jonas Misiūnas gimė 1910 m. Panevėžio apskr., Pušaloto valsčiuje, Pagirių vienkiemyje (netoli Joniškėlio), vidutinio ūkininko šeimoje. Sulaukęs 21-erių metų buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų pulke Kaune. Turėjo puskarininkio laipsnį. Vėliau vedė savo kraštietę Oną, su kuria susilaukė 4 vaikų. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaišiadorių policijos geležinkelio apsaugos tarnyboje. 1944-aisiais, vasario 16 d., įstojo į Karo mokyklą, kurią po kelių mėnesių išvaikė vokiečiai. Kariai buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją, kad ten gamintų ginklus vokiečių kariuomenei. Dalis kariūnų sugebėjo pabėgti, tarp jų buvo ir J. Misiūnas. Tuomet jis grįžo į Kaišiadorių kraštą ir čia vėl saugojo geležinkelį. Tačiau Jonas Misiūnas labiausiai išgarsėjo pokario metais, kai organizavo Didžiosios kovos partizanų apygardą ir jai vadovavo. Liepos pradžioje bolševikų Raudonosios armijos divizijos priartėjo prie Vilniaus. Tuomet Misiūnas pradėjo kaupti ginklus ir slėpti Kaugonių apylinkėse. Kai sovietų kariuomenė pradėjo nuo Vilniaus žygiuoti Kauno link, Misiūnas patraukė į šiaurę, persikėlė per Nerį ir apsistojo Musninkų valsčiuje, Janonių kaime, pas ūkininką Juozą Kupčiūną. Būtent čia pradėjo burti vyrus, pasiryžusius priešintis rusų okupacijai. Yra žinoma, kad Igno Kazlausko sklype, prie Musės upelio, buvo du Žaliojo Velnio bunkeriai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Laisvės kryžkelės“ (IV). Dvasinis pasipriešinimas sovietmečio Lietuvoje

2006-02-20 | Kad būtų aišku, apie ką kalbu, noriu pasakyti keletą žodžių apie tai, ką vadiname nacionaline idėja, kuri skleidėsi visą XX amžių. Būtina suprasti, kad kiekvienai idėjai reikia laiko išsiskleisti, kad galėtų teikti produktą, tapatų jai pačiai. Žiūrėkite, kaip ilgai ėjo XIX a. Jono Basanavičiaus pagimdyta nacionalinė idėja – iki XX a. trečiojo dešimtmečio, kai prasidėjo Lietuvos, kaip modernios valstybės, formavimasis, kai Juozas Keliuotis išleido „Naująją Romuvą“. Ten buvo labai aiškiai suformuluota, kad esame nacionalistai, bet atviri visiems pasaulio vėjams ir pasiryžę priimti viską, kas ten yra tinkama mums, kas pravartu ir ką turime būtinai panaudoti, kad sustiprintume savo tautą. Kitas klausimas – politiniai šios kultūrinės ideologijos aspektai. Kova dėl to, kas geriau ir teisingiau gali įgyvendinti šią idėją, ir pražudė Lietuvą. 1940 m. tautininkai su Antanu Smetona nepakankamai dėmesio kreipė į socialinę tautos būklę, bet jiems neprikiši to, kad jaunajai kartai neįdiegė, jog ji gyvena Lietuvoje, yra lietuviai ir privalo lietuvių tautą, kaip lygiavertę bei lygiateisę Pasaulio tautą, išreikšti nacionaline valstybe. Tiems, kas pamėgintų man paprieštarauti, pirmiausia nurodyčiau 1941-ųjų sukilimą ir partizaninį karą po Antrojo pasaulinio karo. Tai fenomenai, išreiškiantys lietuviškąją nacionalinės idėjos esmę istorijos sklaidoje.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Laisvės kryžkelės“ (III) – 1949 m. Deklaracija – kelias į Atgimimą

2006-02-13 | 1949 m. vasario 16-osios ginkluoto pogrindžio dokumentas, nusakantis pasipriešinimo kovos esmę bei struktūrą, buvo priimtas ir Lietuvos Respublikos Seime kaip atskiras įstatymas. Visada liks svarbus klausimas: kaip šiandien galėtume vertinti tokios Deklaracijos priėmimą 1949-aisiais? Pirmiausia visos Lietuvos partizanų vadai po daugybės netekčių 1949-ųjų vasario mėn. susirinko suvienyti visų krašto pasipriešinimo jėgų. Šis svarbiausias tikslas buvo pasiektas, nes iki tol visos rezistencijos vienijimo pastangos buvo daugiau ar mažiau nesėkmingos. Arba vienijimas neapėmė visos Lietuvos teritorijos. Partizanų vadų pasirašyta Deklaracija nusakė ne tik pasipriešinimo kovos esmę, bet kartu nubrėžė ir demokratinės Nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires. Tai, kad šis dokumentas įteisintas oficialiu Lietuvos Respublikos įstatymu, rodo valstybingumo tradicijų tęstinumą: Lietuvos valstybė aukščiausiu lygiu pripažino pokario rezistencijos vadovybę kaip teisėtą okupuoto krašto valdžią. Ši valdžia labai sunkiomis sąlygomis kūrė savo norminius dokumentus, pogrindžio struktūrą, leido spaudą ir t. t. Tačiau kas gi buvo tie pogrindžio valdžios žmonės? Iš kur jie atsirado? Juk jų niekas nedelegavo į kažin kokias aukštas pareigas, niekas už juos nebalsavo atviruose rinkimuose… Todėl čia ir svarstome gana netradicinę situaciją.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Laisvės kryžkelės“ (II) – Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

2006-02-06 | Atmetus visas spekuliacijas gen. P. Plechavičiaus tema, galima sakyti, jog didžiausias generolo nuopelnas – Vietinės rinktinės sukūrimas. Šią rinktinę jis įsivaizdavo kaip būsimosios Lietuvos kariuomenės pradininkę, kaip būsimą jos užuomazgą. Dėl to negali būti jokių ginčų – P. Plechavičius per labai trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų, dalinius prie komendantūrų. Labai greitai susibūrė maždaug 20 tūkstančių žmonių. 7 batalionai buvo permesti į Rytų Lietuvą, siekiant pristabdyti ten veikusių įvairių gaujų veiklą. Visa bėda, kad tragiškai trūko ginkluotės, amunicijos ir t.t. Tačiau didžiausi nesusipratimai kaip ir tik kyla dėl šio perdislokavimo. Štai lenkų istorikai teigia, kad plechavičiukai žudė bei terorizavo vietos gyventojus lenkus ir kovėsi tik su Armijos Krajovos (AK) partizanais. Mūsiškiai paprastai apeliuoja į AK analogiškus veiksmus. Ar galima šioje situacijoje rasti kažkokį kompromisą? Tačiau jei mes sutinkame, kad Rytų Lietuva yra ta pati Lietuva, tai kodėl tuomet abejojame, jog mūsų ginkluotosios pajėgos turi teisę ją ginti nuo svetimųjų? Lygiai taip pat savo teisėmis neabejoja ir buvę AK veteranai. Todėl ir nebus niekada vienodo šių įvykių įvertinimo, nepaisant visų susitarimų, gerų kaimyninių santykių ar taikos sutarčių. Tokiais atvejais belieka kalbėti tik faktais. O yra tokių faktų, kurie vieniems patiks, kitiems – ne, kad ir ką kalbėtų abiejų šalių istorikai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

„Laisvės kryžkelės” (I) 1944 m. Sovietinė reokupacija: pasirinkimai

2006-01-31 | 1944 m. sovietų kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją. Kokį pasirinkimą turėjo mūsų žmonės? Ar jie galėjo laisvai rinktis? Vertinant iš šių dienų perspektyvų atrodo, kad jie galėjo pasirinkti tik tarp blogo ir dar blogesnio. Šiandien galime laisvai svarstyti, kaip žmonėms reikėjo pasielgti 1944-aisias – sovietinės reokupacijos metais, kokį kelią pasirinkti. Tačiau niekada nebūsime teisūs, jei kalbėsime tik apie masinį pasirinkimą. To meto kiekvieno Lietuvos žmogaus likimas yra unikalus. Apsispręsti reikėjo greitai, be to, ekstremaliomis sąlygomis, kai ir svarstyti nelabai buvo laiko – frontas rytinių Prūsijos sienų link judėjo pernelyg greitai. Kalbant labai abstrakčiai, galima išskirti kelis pasirinkimus: trauktis su vokiečių kariuomene į Vakarus, pasilikti krašte ir bandyti prisitaikyti, eiti į sovietinę kariuomenę, jei tinka amžius, ir žūti fronte nežinia už ką, kolaboruoti su naujausiais okupantais arba priešintis jiems ginklu, tikintis, jog karui pasibaigus Lietuva vienaip ar kitaip atgaus Nepriklausomybę, juolab kad Vakarų demokratiniame pasaulyje jau tuomet buvo eskaluojama laisvo tautų apsisprendimo idėja. Tačiau tai ir liko tik idėja, kuri taip ir nebuvo praktiškai pritaikyta Baltijos šalims. Ar galime sakyti, kad Vakarų demokratinių valstybių pozicija, laisvo apsisprendimo deklaracijos ir kt. nulėmė Lietuvos žmonių vienokį ar kitokį pasirinkimą? Ko gero, tik iš dalies. Tai matyti ir iš gausių to meto prisiminimų.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!