LT   EN   RU  
2017 m. sausio 17 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Archeologija
Utenos krašto lobiai

2009-03-27 | Nuodėguliai, Daugailių seniūnija. Apie 1980 m. išartas lobis, iš kurio monetos paslido tarp kolekcionierių ir muziejų nepasiekė. žinoma jame buvus Brabanto Alberto ir Elžbietos 2 1616 m. ir be datos ¼ patagonus, 1624 m. patagoną, Pilypo IV 1654 m. ¼ patagoną; Brandenburgo Frydricho III 1693 m. 2 grašius; Klėvės Frydricho III 2 1690-1692 m. 2 grašius, Frydricho II 2 1756-1757 m. šeštokus; Lenkijos Zigmanto III Vazos 12 1622 m. ir be datos trečiokų, Jono Kazimiero šilingą be datos, 2 1663-1665 m. auksinus, Stanislovo Augusto Poniatovskio 1766 m. 2 grašius; Magdeburgo Frydricho III 1690 m. 2 grašius, Frydricho I 1705 m. 2 grašius; Miunsterio Pranciškaus Arnoldo 1714 m. 2 grašius; Pamario Frydricho III 1691 m. 2 grašius; Prancūzijos Liudviko IV 1694 m. ekiu; Prūsijos Frydricho II 4 1753-1756 m. šeštokus; Rusijos Petro I 1723 m. rublį, Jekaterinos Petrovnos 1748 m. dengą; Saksonijos Johano Georgo IV 3 1693-1694 m. 2 grašius, Frydricho Augusto I 1695 m. 2 grašius; Silezijos Ferdinando II 1755 m. 2 kreicerius; Švedijos Karolio XI 1691 m. erę, 2 1690-1692 m. 5 eres, Karolio XII 2 1708-1713 m. eres, Frederiko I 1733 m. erę; Švedų Pamario Karolio XI 2 1690 m. 2 grašius; Torno Alberto ir Elžbietos 1616 m. ¼ patagoną, 1619 m. ½ patagoną. Rūgšteliškis, Tauragnų seniūnija. 1904 m. rasto lobio 3 monetos pateko į Valstybinį Ermitažą Sankt Peterburge, kitos buvo paliktos radėjams. Žinomos tokios lobio monetos: Cviolio 5 1648 m. liūto taleriai; Dancigo Zigmanto III Vazos 1626 m. grašis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vilniaus lobiai

2009-02-28 | 1930 metais Vilniuje netikėtai krito sidabro kainos. Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas Povilas Karazija, dirbęs Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės istorijos skyriaus vedėju ir numizmatu (jis - aukščiau cituotų ištraukų autorius ir tų įvykių liudininkas), įtarė, kad sidabras bus atpigęs dėl minėto ūkininko lauke aptikto labai vertingo radinio, kurio dalis jau spėjo patekti į vertelgų rankas: „...Pavasarį kai kuriems Vilniaus senybių mėgėjams, ypač numizmatikams, vienas kitas „pristatinėtojas" pradėjo siūlinėti pirktis sidabrinių lazdučių, iš kurių nusimanantiems ne sunku buvo pažinti senovės kapos (rubliai, grivnos, ilgieji). Ne ilgai trukus pas du Vilniaus pirkliu atsirado tų lazdučių gan didelis skaičius...". P. Karazija nedelsdamas nuvyko į lobio radimo vietą. Įbrukęs tris auksinus avižų lauko savininkui sužinojo, kad ūkininko šeimos nariai tikrai rado sidabrinių „lazdučių", jau spėjo jas išsidalinti ir net slepia vienas nuo kito. Ūkininkas pareiškė lobio neparduosiąs, geriau iš radinių pasidirbinsiąs sidabrinių šaukštų. O šeimininkė, įspausta į kampą, galų gale prisipažino savąją dalį jau pardavusi, „daugumą vienam Vilniaus pirkliui, kuris davęs dalį pinigais, dalį vekseliais". Povilas Karazija susirūpino. „Pargrįžus iš šios kelionės pasirodė būtinai reikalinga lobis gelbėti, kad jis nepražūtų mokslui. Bet kaip? Pranešti valdžiai, kad jį sukonfiskuotų, ūmai viską surinkdama?

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lobių ieškotojai laukia pavasario

2009-01-05 | Du draugai biržiečiai, Artūras ir Saulius, ieško lobių. Biržų rajone vaikinai žino daug mistinių vietų. Lobių paieškos juos buvo nuvedusios net iki Portugalijos. Kelionė buvo nesėkminga. Lobių ieškotojai nuėjo nusimaudyti ir jiems pavogė aparatūrą. Dirbame devynerius metus. Daugelis mus pažįsta ir kai reikia suranda, prašo pagalbos. Randame smulkių monetų, stalo įrankių, kareiviškų šalmų, papuošalų, tačiau viskas tik smulkmė. Tai tik mūsų pomėgis. Mes neprarandame vilties. Lobis kažkur mūsų laukia ir mes kada nors jį rasime, - tvirtina Artūras. O kol kas visos nesėkmingos paieškos tik tuščios stebuklinės senelių pasakos anūkams apie paslėptas šeimos relikvijas, auksą, papuošalus. Pasakojo, mirė, nesuspėjo pasakyti, kur. Ir giminaičiai prašo surasti. Iš šimto atvejų, tik vienas pasitvirtina. Biržiečiai lobių ieškotojai bendradarbiauja su vilniečiais. Palaiko ryšius su ekstrasensais. Patys domisi krašto istorija. Prieš penkerius metus vienas jų pažįstamas, uždarbiaujantis Portugalijoje, Artūrą ir Saulių supažindino su portugalu lobių ieškotoju. Šis pakvietė bendradarbiauti. Deja, Artūro žodžiais, lobio ieškoti neteko. Kelionė į Portugaliją baigėsi tuo, kad biržiečiai nuėjo nusimaudyti ir jų aparatūrą, kainuojančią tris tūkstančius litų, pavogė. Prieš kelerius metus, kaip pasakoja Artūras, vienas biržietis prie senosios pirties rovė serbento krūmą. Ir pabiro sidabrinės šakutės. Miestietis įtarė, jog po žeme gali būti ir aukso. Kreipėsi į lobių ieškotojus.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Archeologiniai lobiai

2008-11-05 | Lobiu laikomas vienas ar keliolika dirbinių, užkastų žemėje, paslėptų pastatuose, nuskandintų vandens telkiniuose vienoje vietoje ir vienu metu. Tai gali būti įvairūs dirbiniai, jų žaliava, papuošalai ir, be abejo, pinigai. Lobiai dažnai būdavo paslepiami žemėje ar kitoje, lobį slėpusių žmonių manymu, saugioje vietoje. Lobiai būna įvairūs: pirklių, amatininkų, įvairių asmenų, aukų - užkasti religiniais sumetimais. Paplitusi nuomonė, kad vertingi daiktai, monetos, užkasamos į žemę, tarsi padedamos į „taupomąją kasą" siekiant apsaugoti savo turtą per karus, karinius susirėmimus ar užpuolimus. Tačiau, užkasęs lobį, jo savininkas artimųjų, draugų nelaimei po kurio laiko galėdavo pamiršti vietą, kurioje jį užkasė, galėdavo mirti, žūti karo metu ar persikelti gyventi kitur. Tada lobis likdavo ilgiems amžiams paslėptas, kol jį kas nors surasdavo. Lobių paieška ir kalba apie juos pinasi senuose padavimuose apie archeologinį paveldą. Turbūt nerasime nė vieno piliakalnio, kuriame, anot padavimų, nėra paslėptų lobių, juos saugo paslaptingosios jėgos. Aptikti archeologiniai radiniai dėl savo buitinio neįprastumo keldavo daugybę klausimų, kurie virsdavo į padavimus. Taip žmogus rasdavo atsakymus į kilusius klausimus. Paprastai archeologiniame pavelde buvusios nuskendusios bažnyčios su savais turtais (Matiškių, Ivangėnų piliakalniai, Ližių kapinynas).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Baltijos dugnas - aukso kasyklos lobių ieškotojams

2008-09-20 | Lobių ieškotojams ir įvairaus plauko plėšikams Lietuvos teritoriniuose vandenyse Baltijos jūros dugne gulintys laivai ir jų likučiai - tikros aukso kasyklos. Neseniai grupė iš Latvijos atvykusių asmenų norėjo apiplėšti Antrojo pasaulinio karo pradžioje nuskendusį sovietų povandeninį laivą S-19. Tačiau Valstybės sienos apsaugos tarnybos pakrančių apsaugos rinktinė užkirto tam kelią. LŽ duomenimis, vienas žinomas Latvijos kolekcininkas kreipėsi į lietuvius narus, kad šie jį palydėtų į vietą, kur jūroje, apie 30 jūrmylių (maždaug 55 kilometrų) nuo kranto, prie Nemirsetos, nuskendo laivas. Atvykėlis ne tik žinojo reikiamas koordinates, bet ir pateikė ilgą sąrašą eksponatų, kuriuos norėtų iškelti iš dugno. Įtariama, kad latvis siekė išmontuoti kolekcininkus dominančius techninius prietaisus, iškelti ginklų likučius, šalmus, diržų sagtis ir kitką. Lietuvių narai informaciją apie jo pageidavimus perdavė paveldosaugininkams, o šie - pasieniečiams. Pareigūnai sustiprino patruliavimą nurodytoje vietoje, bet latviai dėl nežinomų aplinkybių čia net neatplaukė. Pusiau perlūžęs povandeninis laivas, gulintis 40 metrų gylyje, buvo aptiktas pernai vasarą. Iš pradžių manyta, jog tai - vokiečių U580, tačiau vėliau narai rado laive gaisrinę žarną, ant kurios buvo rusiškų užrašų. Paaiškėjo, kad tai - sovietų S-10. Kartu su juo nuskendo ir visa įgula, iš viso 38 žmonės.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Išnykusį kaimą įamžinęs lobis

2008-06-06 | Laugiriškių kaimas buvęs Kelmės rajone, Vaiguvos apylinkėje. Dabar jo nė pėdsakų nebelikę. Vietovę mena ir įamžina tik lobis, kurio didžioji dalis saugoma Šiaulių "Aušros" muziejuje, aprašoma istorinėje literatūroje. S. Bieliauskas pasakoja, kad lobį 1959 metais atsitiktinai rado Laugiriškių pradinės mokyklos antros klasės mokinė Aldona Pociukė. Kituose šaltiniuose nurodoma kita šios moksleivės pavardė , tačiau "Aušros" muziejininkas remiasi autoritetingu šaltiniu - E. Ivanausko knyga "Lietuvos pinigų lobiai. Paslėpti 1390-1865 m." Mergaitė, ganydama avis prie miško, esančio tarp kaimo ir buvusio Adodiškės tarybinio ūkio, bėgo per traktoriaus išverstą arimą ir rado į paviršių išverstų monetų. Dalį jų surinko ir nunešė pradinės mokyklos mokytojai Kazei Kardelienei. Mokytoja rastas monetas perdavė Šiaulių "Aušros" muziejaus specialistams. "Matyt, monetas išarė traktorininkai, tačiau jų nepastebėjo. Iš aprašų aiškėja, kad lobis neliestas paviršiuje išgulėjo dvi savaites", - istorijos smulkmenas pasakoja muziejininkas S. Bieliauskas. Buvęs "Aušros" muziejaus darbuotojas Adolfas Nezabitauskas, gavęs Laugiriškio lobio monetų, nusprendė ir pats nuvažiuoti į radinio vietą ir ten atlikti kasinėjimus. "Jis nuvyko pas ūkininkus Pociukus, kurių dukra ir rado šį lobį bei turėjo dalį monetų", - tęsia S. Bieliauskas. Pakasinėjęs nurodytą vietą A. Nezabitauskis rado ir daugiau monetų bei molinių šukių. Iš viso buvo surinktos 432 Laugiriškių lobio monetos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Didžiausi visų laikų jūrų lobiai

2008-05-26 | Turėjo praeiti daugiau kaip 20 metų, kol buvo pagerintas lobių ieškotojo M.Fišerio rekordas. Sėkmė aplankė Floridos valstijoje registruotą amerikiečių jūrinių tyrimų kompaniją „Odyssey Marine Exploration". Ji visame pasaulyje ieško nuskendusių istorinių laivų ir juose esančių vertybių. Atlanto gelmėse slypintys auksinių ir sidabrinių monetų lobiai jau 13 metų yra pagrindinis šios kompanijos verslas. Sėkmė ją lydėjo 2003 metais, kai netoli Floridos pakrantės narai aptiko Pilietinio karo laikų ratinio garlaivio „Republick" nuolaužas. Šis laivas 1865 rudenį gabeno į Naująjį Orleaną 500 statinių, pripildytų sidabrinių ir auksinių monetų, bet jį užklupo audra ir laivas nuskendo. Iš jo nuolaužų buvo surinkta daugiau kaip 50 tūkstančių įvairaus kalimo monetų ir 14 tūkstančių įvairių eksponatų. Šis radinys pelnė kompanijai keliolika milijonų dolerių. Pernai pagaliau išsipildė sena „Odyssey" kompanijos įkūrėjo Grego Stemo (Greg Stemm) svajonė -atrasti ir iškelti didžiausią lobį Atlanto vandenyse. Apsirūpinę giluminiams darbams pritaikyta įranga, kompanijos narai rado nuskendusių laivų nuolaužas. Iš jų ištraukė maždaug pusę milijono auksinių ir sidabrinių monetų. Kompanija, baimindamasi nelegalių lobių medžiotojų, neskubėjo viešai pasidalinti savo sėkme. Tačiau 2007 metų gegužės 18 dieną ši žinia iškilo viešumon. Tą dieną kompanija iš Gibraltaro išskraidino lėktuvą, į kurį buvo pakrauta 17 tonų radinių, sudėtų į kelis šimtus plastikinių konteinerių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Lobiai iš nuskendusių laivų

2008-05-19 | Pasaulio vandenynų ir jūrų dugne per amžių bėgį susikaupė daugybė aukso, sidabro, brangakmenių ir vertingų istorinių eksponatų. Nuskendusių laivų nuolaužose slypintys lobiai šiandien verti daugiau kaip 600 milijardų dolerių. Nenuostabu, kad povandeninio Eldorado turtai viliojo ir tebevilioja lobių medžiotojus, gelmių tyrinėtojus, archeologus ir istorikus. Povandeninių lobių paieškos prasidėjo dar XVII amžiuje. Paaiškėjo, jog daugelis ispanų laivų, gabenusių didelius turtus iš užatlantės kolonijų, žuvo per audras ar buvo nuskandinti priešų jūrų trasose nuo Meksikos įlankos iki Ispanijos krantų. Vienu pirmųjų lobių medžiotojų laikomas laivo dailidė anglas Viljamas Fipsas. 1686 metais jo samdyti nardytojai indėnai per kelis mėnesius iš Karibų jūros dugno ties Haičio sala iškėlė nemažai aukso ir sidabro lydinių. Juos atrado ispanų laivų, nuskendusių per stiprią 1643 metų audrą, nuolaužose. Bendra laimikio vertė siekė apie 300 tūkstančių svarų sterlingų. Su vertingu kroviniu Anglijon grįžusiam V.Fipsui buvo surengtas iškilmingas sutikimas. Didžioji lobio dalis atiteko karaliui ir „Džentelmenų nuotykių ieškotojų kompanijai", kurie finansavo jūreivio ekspediciją. Neliko nuskriaustas ir pats lobių ieškotojas. Jam buvo išmokėti 25 tūkstančiai svarų sterlingų ir suteiktas gubernatoriaus postas Anglijos kolonijose Šiaurės Amerikoje. Atrodo, kad nuo tada ir prasidėjo povandeninės aukso karštligės epidemija. Kūrėsi įvairiausios kompanijos.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Legendiniai lobiai, kurie kol kas nerasti

2007-03-09 | Apytikriais mokslininkų paskaičiavimais, šiuo metu Žemėje paslėpta, užtvindyta, atsidūrę po griuvėsiais ar tiesiog užmiršta vertybių daugiau nei už 900 milijardų dolerių! Lobių medžiotojams dar yra ko ieškoti. Legendiniai lobiai, kurių kol kas niekas nerado, didžiausias pastarųjų metų galvosūkis tiems, kurie pradeda paieškas... Inkų lobiai. Jau daugiau kaip keturis amžius visuose buvusios inkų imperijos kampeliuose - senosiose Peru kasyklose ir plynaukštėse, apleistose uolose ir Andų kalnų papėdėse - kasinėja lobių ieškotojai. Legenda pasakoja, kad, norėdamas išvaduoti iš ispanų nelaisvės inkų imperatorių Ataualpą, konkistadoras Pisaro pareikalavo didžiulės išpirkos: per du mėnesius auksu užpildyti kalėjimą, kuriame buvo kalinamas Ataualpas. O tai turėjo būti nei daugiau nei mažiau, beveik 50 kubinių metrų aukso! Inkai pradėjo rinkti savo brangenybes - brangiojo metalo kalnas augo, tačiau, atėjus sutartam laikui, patalpa taip ir nebuvo užpildyta. Nors Ataualpas tikino Pisarą, jog neilgai liko laukti, vis dėlto jis buvo nužudytas. Kai inkai sužinojo apie imperatoriaus mirtį, kelyje jau buvo vienuolika tūkstančių lamų, pakrautų auksu... Makenos auksas. Manoma, jog prie Baltojo kalno, plytinčio netoli Kenabo miesto Amerikos Jutos valstijoje, yra užslėptas kanjonas, iki pat viršaus užpildytas pirmųjų ispanų kolonistų prarastų kasyklų auksu. Šios paslaptingos slaptavietės jau daugiau kaip 450 metų niekas negali aptikti, o lobiai įvertinti 10 milijardų dolerių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Po klaipėdiečių kojomis - senoviniai lobiai

2006-06-19 | Paskutiniuoju metu uostamiestyje archeologinių tyrimų daryta ne itin daug, tačiau kai kurie kad ir nedažni kasinėjimai archeologus džiugina radinių gausa. Tiesa, daugiausiai tyrinėjamame senamiestyje tokių senienų, kaip neseniai ties Jūrininkų prospektu rastoje XI-XIII amžiaus gyvenvietėje, neaptinkama, nes žmonės dabartiniame senamiestyje ėmė kurtis tik maždaug XVI amžiuje. Tačiau nemažai papasakoti gali ir gausiai smulkiomis detalėmis dekoruoti renesansiniai kokliai ar iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, paprasčiausios stiklo šukės, iš tiesų liudijančios apie gana gerą klaipėdiečių gyvenimą. Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vadovo Jono Genio, dabartiniai klaipėdiečiai vaikšto ant 2-4,5 metro storio kultūrinio sluoksnio, kurį paliko čia nuo XVI amžiaus pradėję kurtis pirmtakai. Kuo arčiau senamiesčio, tuo šis sluoksnis - tuometinio gyvenimo archyvas - yra gilesnis ir senesnis. Po mumis driekiasi senųjų natūralios dangos - lentų, medžio žievės ir panašiai - gatvių tinklas. Beje, pirmoji, jau nuo XVI amžiaus, akmeninė gatvė tikriausiai buvo Tiltų, tuomet ir vadinta Akmenų pylimo. Akmenimis grįstos gatvės šiaip atsiradusios gana vėlai. Į šonus nuo gatvių - įprasto gyvenimo radiniai: buities keramika, kokliai, monetos. Anot J. Genio, itin paslaptinga vieta yra prie Teatro aikštės, kur yra aptikti miesto įtvirtinimai. Čia rasta ir koklių dirbtuvėlė bei gana daug XVI-XVII amžiaus koklių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!