LT   EN   RU  
2014 m. liepos 23 d., trečiadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Augalai
Gaubtasėkliai

2003-07-24 | Gaubtasėkliai turi žiedus, o žieduose piesteles. Piestelių mezginėse yra sėklapradžiai. Įvairūs gaubtasėklių žiedai - skirtingi. Vieni prisitaikę būti apdulkinami vėjo, kiti - vabzdžių. Žiedadulkės visada patenka ant piestelių purkų, kur susidaro dulkiadaigiai. Dudkiadaigiai su spermiais užauga iki sėklapradžių ir įauga į juos. Iš zigotos, susidariusios susijungus gametoms, formuojasi gemalas. Gemalinio maišelio branduolys susijungia su antruoju spermiu, sudygsta, dalijasi, susidaro endospermas su maisto medžiagų atsarga. Iš sėklapradžių išsivysto sėklos, o iš mezginių sienelių - apyvaisis. Žiedinių augalų sėklos vystosi vaisiaus viduje, todėl žiediniai augalai ir vadinami gaubtasėkliais. Vieni gaubtasėkliai gyvena neilgai (daržinė žliūgė), kiti (ąžuolai) - 100-tus metų. Kai kurie dideli (eukaliptai), kai kurie maži (plūdena).

Lankomumo reitingasKomentarų: 5

plačiau >>

Plikasėklių augalų dauginimasis ir reikšmė

2003-07-24 | Visi spygliuočiai dauginasi sėklomis. Jų sėklos, poromis išsidėsčiusios ant kankorėžių žvynelių, nieko nepadengtos. Dauginimasis sėklomis - pagrindinis požymis, skiriantis plikasėklius nuo sporinių augalų. Plikasėkliai augalai vaisiaus neturi. Kankorėžį sudaro ašis ir ją dengiantys žvyneliai. Ant žalsvų kankorėžių žvynelių susiformuoja po du dulkializdžius. Juose susidaro žiedadulkės. Žiedadulkė turi dvi pūsleles pilnas oro (jas toli nuneša vėjas). Rausvieji pušies kankorėžiai auga ant tų pačių medžių, kaip ir žalsvieji, bet jaunų šakelių viršūnėse. Ant rausvų kankorėžėlių žvynelių išsivysto po 2 sėklapradžius. Subrendusios žiedadulkės išbyra (vėjas išnešioja). Apdulkina tos žiedadulkės, kurios patenka ant sėklapradžių mikropilių. Apdulkinus, raudonųjų kankorėžių žvyneliai sandariai užsidaro ir užsiklijuoja sakais.

Lankomumo reitingasKomentarų: 12

plačiau >>

Plikasėklių augalų įvairovė

2003-07-24 | Atstovai - spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų. Turi pagrindines, gerai išsivysto šoninės šaknys. Išauga iki 30-40 m aukščio, gyvena 350 - 400 metų. Spygliai ant šakos išbūna 2 - 3 metus. Turi siaurus, ilgus spyglius, iš viršaus juos dengia standi odelė. Pušis taupiai garina drėgmę ir lengvai pakelia sausrą. Eglė - ūksminis augalas. Ji gerai auga tik derlingoje, drėgnoje dirvoje. Pagrindinės šaknys išsivysčiusios prastai. Šoninės šaknys išsikerojusios paviršiniame dirvožemio sluoksnyje. Gyvena 250 metų, užauga 40 metrų. Trumpi ir smailūs spygliai auga po vieną ir išbūna ant šakų 5-7 metus. Kiti spygliuočiai: kėnis, maumedis, kedras, kadagys, kukmedis.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Sporiniai induočiai (paparčiai, asiūkliai, patasai)

2003-07-24 | Paparčiai - daugiamečiai žoliniai augalai. Jie auga drėgnose, ūksmingose vietose, daugiausiai miško priedangoje ir drėgnuose grioviuose. Paparčiai turi stiebus, lapus, šaknis, šakniastiebį. Iš šakniastiebio auga pridėtinės šaknys ir lapai si ilgais lapkočiais. Apatinėje lapo pusėje galima pamatyti smulkių rudų kauburėlių. Juose bręsta sporos. Subrendusios sporos išbyra. Iš sudygusios paparčio sporos išsivysto maža žalia plokštelė (polaiškis). Apatinėje polaiškio dalyje susidaro vyriškos gametos - spermatozoidai ir moteriškos gametos - kiaušialąstės. Polaiškis sulaiko rasos arba lietaus vandens lašelius. Spermatozoidai vendeniu priplaukia prie kiaušialąsčių ir jas apvaisina. Iš zigotos išsivysto gemalas. Taip pat dauginasi asiūkliai ir pataisai. Asiūkliai - daugiamečiai žoliniai augalai. Turi ilgus šakotus šakniastiebius, žiemojančius dirvožemyje.

Lankomumo reitingasKomentarų: 4

plačiau >>

Durpinės samanos

2003-07-24 | Durpinės samanos (pvz - kiminai) kiminai neturi rizoidų. Stiebas ir šakelės tankiai apaugusios smulkiais šviesiai žaliais lapeliais. Kiekvieną lapelį sudaro dvejopų ląstelių sluoksnis (gyvos ir negyvos). Negyvos ląstelės gali siurbti ir ilgai išlaikyti vandenį, po truputį jį atiduodamos gyvoms ląstelėms. Kiminai gali augti miško priedangoje tarp gegužlinių. Dauginasi sporomis. jos susidaro mažose dėžutėse, viršutinių šakelių viršūnėse. Kiminai išskiria medžiagas, kurios neleidžia vystytis bakterijoms.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Rudadumbliai ir raudondumbliai augalai

2003-07-24 | Rudadumbliai ir raudondumbliai gyvena jūrose ir vandenynuose. (pvz.: radadumblis - laminarija). Atrodo kaip gniužulas, prisitvirtina prie akmenų arba povandeninių uolų panašiomis į šaknis išaugomis - rizoidais. Nuo rizoidų į viršų eina neplati cilindriška iki 50 cm ilgio dalis - stiebelis. Ant stiebelio auga susiskaidžiusio arba ištisinio lapo formos lakštas, kurio ilgis iki 5.5 m. gyvena tik palyginti negiliose vietose, kur yra pakankamai saulės šviesos. Raudondumbliai auga giliuose vandenyse. Dumbliai neturi šaknų, stiebų, lapų, žiedų, vaisių ir sėklų. Daugumas rudadumblių ir raudondumblių dauginasi sporomis. Jūros dumbliai vartojami chemijos pramonėje. Jais šeriami gyvuliai, vartojami kaip trąša.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Daugialąsčiai siūliniai žalieji dumbliai

2003-07-24 | Daugialąsčiai siūliniai žalieji dumbliai gyvena tekančiame vandenyje. Ulotriko siūlą sudaro daug trumpučių ląstelių. Jų citoplazmoje yra branduolys ir panašus į atvirą žiedą chromatoforas. Ląstelės dalijasi ir siūlas ilgėja. Dumblių visos ląstelės, išskyrus tą, kuria siūlas prisitvirtina, gali dalytis į 2 arba 4 judrias ląsteles su žiuželiais - zoosporas. Jos patenka į vandenį, plaukioja, paskui prisitvirtina prie kokio nors povandeninio daikto ir dalijasi. Taip susidaro nauji dumblių ižsiūlai. Nepalankiomis gyenimo sąlygomis kai kuriose dumblio ląstelėse susidaro daugybė mulių judrių gametų su žiuželiais. Gametos patenka į vandenį ir susijungia poromis. Taip vyksta apvaisinimas. Usilieja skirtingų siūlų ląstelių gametos. Susidaro zigota. Zigota dalijasi į 4 ląstles - sporas. Žalieji dumbliai sugeria iš vandens anglies dioksidą, išskiria deguonį. Jie yra žuvų ir kitų gyvūnų maistas.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Senoviniai sausumos augalai; sporiniai induočiai

2003-07-24 | Kaip atrodė seniausi augalai, galima įsivaizduoti iš suakmenėjusių augalų liekanų, vietomis aptinkamų kalnų uolienų sluoksniuose, pavyzdžiui, devono pirmosios pusės upių nuosėdose. Šie augalai yra kelių rūšių, tačiau visi priklauso primityvioms, vėliau išnykusioms grupėms. Dauguma jų turėjo pažeme besidriekiantį stiebą su kelių centimetrų atžalomis, buvo be lapų arba su lapų užuomazgomis. Tokie augalai nebrandino sėklų. Prisitaikydami prie įvairių sąlygų augalai pamažu diferencijavosi, vis daugėjo rūšių. Baigiantis devonui, t.y. prieš 360 mln. metų, augalija visiškai pasikeitė. Augo į paparčius panašūs augalai, dabartinių papartainių protėviai. Jie irgi nebrandino sėklų. Pirmieji Žemės miškai atsirado viršutiniame devone.

Lankomumo reitingasKomentarų: 4

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!