LT   EN   RU  
2017 m. sausio 17 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Istorija
Istorija. Kova dėl lietuvių tautos išlikimo

2012-03-14 | 1893 metais susitelkę keli Lietuvos bajorai su Donatu Malinausku ir Elijumi Nonevičiumi priešakyje, 1895 m. sukūrė slaptąją „Dvylikos apaštalų“ organizaciją ir pradėjo kovą dėl lietuviškų pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje, trokšdami Lietuvos valstybės atkūrimo. Kodėl iš daugelio Vilniaus bažnyčių kun. Juozapas Ambraziejus patarė pasirinkti neveikiančią Šv. Mikalojaus bažnyčią? Jau kovos pradžioje „Dvylika apaštalų“ labai gerai suvokė apie juos tykančius pavojus ir atsisakė veikiančios bažnyčios, nenorėdami sukiršinti skirtingų tautybių tikinčiųjų. Dar 1895 m. prašyta bažnytinės hierarchijos atiduoti lietuviams vieną tų bažnyčių, kurios buvo tuščios ir nevyko pamaldos. Pasirinktos buvo dvi bažnyčios: Šv. Mykolo ir Šv. Mikalojaus. Pirmoji turėjo nemažus vienuolyno rūmus, kurie lietuvius viliojo, antroji buvo seniausia Vilniaus katalikų bažnyčia. 1896 metų pavasarį lietuviai kreipėsi į vyskupą L.Zdanavičių, pateikdami prašymą su daugybe parašų, kad Vilniaus bažnyčiose būtų leistos pamaldos lietuvių kalba, kurių nebuvo nuo vyskupo Karolio Petro Pancežinskio laikų. 1896 m. lietuviai inteligentai - D.Malinauskas, A.Domaševičius, K.Landsbergis, P.Matulionis su 300 lietuvių pasirašytu prašymu nuvyko pas vyskupą L.Zdanavičių. Tikslesnis laikas nėra žinomas, tačiau 1896 metų rugsėjo mėnesį „Varpas“ Nr. 9 informavo skaitytojus apie lietuvių apsilankymą pas vyskupą. Apie tai buvo rašyta ir straipsnyje „Kaip Vilniaus lietuviai vargo, kol išgavo Šv. Mikalojaus bažnyčią“: „Senelis vyskupas [L.Zdanavičius], pranešus tarnui apie atvykusiąją deputaciją, matomai laukė ko kito ir iš pradžių nesuprato, kas tai per vieni. Paliepęs tarnui įvesti deputatus, pats išbėgo į kitą kambarį, apsitaisė išeiginiais rūbais ir, prisisegęs savo medalius ir užsidėjęs kryžių, iškilmingai išėjo prie deputatų ir labai maloniai į juos prakalbėjo. Bet, vos tik įstengė deputatai ištarti keletą žodžių apie savo reikalą, kaip vyskupas, susiraukęs, balsiai pratarė: „Ponai, čia politika, daugiau nieko.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Istorija. Lietuvos išlikimo kelias

2012-03-14 | Paimdami šią knygą, mes lyg paduodame ranką baisios lietuvių tautos dramos aukoms ir priglūstame prie nenykstančio ir niekada neišnyksiančio Lietuvos istorijos rando. Jis amžiais primins, kad apsaugoti tautą nuo svetimųjų vykdomo genocido gali tik Lietuvos valstybė – suvereni, nepriklausoma, be kolaborantų valstybės aparate. Ji – mūsų tautos egzistavimo, kultūros ir laisvos kūrybos garantas. Sovietinis, arba komunistinis, lietuvių tautos genocidas yra unikalus XX a. programinis procesas, kurį patyrėme kartu su latvių, estų, ukrainiečių ir kitomis tautomis. Nederėtų jo palikti vien savigailai. Jis dar nesulaukė viešo visuomenės teismo, ir nė vienam genocido vykdytojui dar nepaskelbtas jo darbus įvertinantis nuosprendis. Tegul nors moralinis, tegul nors humaniškumą ginantis nuosprendis. Genocidas kaip tam tikra žmonių ir tautų tarpusavio santykių – politinių, ekonominių, kultūrinių – forma turi būti iš viso atmestas. Sovietinio teroro aukų sąrašas tegul liks kaip protestas ateities tautoms, jų valstybėms ir vyriausybėms, jei jos turėtų bent menkiausią ketinimą eiti teroro ir žmonių naikinimo keliu. Kiekviena šioje knygoje paminėta pavardė – tai rūstus kaltinimas genocido vykdytojams. Suprantama, kad analizuojant sovietinį, arba komunistinį, genocidą Lietuvoje kyla noras paieškoti istorinių sąsajų. Mūsų tautos naikinimo rašytinėms programoms jau beveik pusaštunto šimtmečio. 1245 m. Kryžiuočių ordinui buvo suteikta teisė nevaržomam stengtis lietuvius ir prūsus „galinga ranka užgniaužti ir jų ragus nulaužti“. Tai buvo baisaus mūsų tautos programinio naikinimo pradžia. Ši programa buvo parengta „už mūsų nugaros“, nedalyvaujant mūsų valstybės atstovams. Tuomet Vakarų Europa visą mūsų tautą pastatė už įstatymo ribų. Lietuvai nieko neliko, kaip ištisų šimtmečių atkaklia kova ir Žalgirio mūšiu Vakarų Europai parodyti, kad ji nesutinka būti sunaikinta. Tačiau niekas nesuskaičiuos, kiek aukų lietuvių tauta sudėjo šiai genocido politikai atremti.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vilniaus gynybinės sienos bastėja

2010-07-30 | Bastėjos būdavo statomos nuo XVI a.. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Lietuvai ėmė kelti grėsmę totoriai ir besikurianti centralizuota rusų valstybė. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 metais liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Statyti sieną privalėjo visi miesto gyventojai, o tie, kurie negalėjo statyti mūro, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. Gynybinės sienos statyba buvo baigta 1522 metais. Siena turėjo dešimt vartų ir penkis bokštus. XVII a. amžiuje iškilus Maskvos ir švedų grėsmei, vėl susirūpinta miesto gynyba. Pradėjus rekonstruoti Vilniaus gynybinę sieną, netoli Subačiaus vartų pastatyta bastėja. Ji buvo skirta artilerijos ugnimi atmušti priešą nuo miesto. Bėgant laikui, bastėjos reikšmė gynybai sumenko. Carinės administracijos pastangomis 19 amžiaus pradžioje buvo nugriauti beveik visi miesto gynybiniai įtvirtinimai, bastėjos teritorija paversta miesto šiukšlynu, grioviai ir mūrai užpilti. Tik 1966 metais buvo pradėti bastėjos tyrimai ir atkūrimo darbai: atstatytas bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir juos jungiantis tunelis. 1987 metais bastėjoje atidarytas muziejus, kuriame eksponuojama ginkluotė nuo 15-ojo iki 19-ojo amžiaus: akmeniniai patrankų sviediniai, senosios patrankos ir raitelių šarvai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Vilniaus gynybinės sienos bastėjos istorija

2010-07-30 | Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija nuo seno buvo gerai įtvirtinta. Tačiau miestas augo, plėtėsi jo teritorija ir miestiečių apsaugai nebeužteko vien tik pilies. Po 1410 m. įvykusio Žalgirio mūšio Vilniaus miestui pavojai nebegrėsė iki pat XVI a. pradžios, per tą laiką miestas dar labiau išsiplėtė už pilių teritorijos ribų. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje besikurianti centralizuota Rusijos valstybė ėmė kelti grėsmę Lietuvai. Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras (1492–1506), tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 m. privilegija liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Sieną statyti privalėjo visi miesto gyventojai, o kurie negalėjo statyti mūrinės, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila nužymėjo sienos ribas. 1522 m. gynybinės sienos statyba buvo baigta. Joje buvo įrengti penkeri vartai, bet jau XVII a. pradžioje sienoje buvo dešimt vartų ir du gynybiniai bokštai. XVII a. pirmojoje pusėje prie gynybinės sienos, Bokšto kalne, buvo pastatyta bastėja. Bastėja – įtvirtintas žemių ir mūro gynybinis fortifikacinis statinys, skirtas miesto gynybai, susidedantis iš bokšto, pasaginės dalies, skirtos artilerijai, ir juos jungiančio tunelio. Manoma, kad ją suprojektavo karo inžinierius Fridrichas Getkantas. Tikslių žinių, kada buvo pastatyta bastėja, nėra. Matyt ją pastatyti buvo nutarta po dramatiškų XVI–XVII a. politinių ir karinių įvykių.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gedimino pilies bokšto istorija

2010-07-30 | Pilies kalnas, apsuptas upių, buvo patogi vieta piliai statyti ir didesnei gyvenvietei kurtis. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, Pilies kalne dar neolite buvusi gyvenvietė. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI–XIII a. čia jau stovėjusi medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi ir su paties miesto kūrimosi istorija. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilnius jau žinomas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o 1323 m. Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu pirmąkart paminėta ir Vilniaus pilis. Dažnai Aukštutinė pilis ir vadinama Gedimino pilimi. Valdant pirmiesiems Gediminaičių dinastijos valdovams, Vilniaus Aukštutinė pilis buvo reikšminga ne tik kaip politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, bet kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis sudarė sostinės gynybinį kompleksą, sėkmingai atlaikiusį XIV a. antroje pusėje suintensyvėjusį Kryžiuočių ordino puolimą. Gaisrui sunaikinus medinę pilį, XV a. pradžioje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, pastatyta mūrinė pilis, kurios liekanos išliko ligi šiol. Ilgainiui keičiantis valstybės padėčiai, pilis prarado savo paskirtį, o gaisrai ir karai, po kurių ji nebuvo remontuojama, pilį niokojo. 1610–1613 m. pilies rūsiuose veikė kalėjimas, o Aukštutine pilimi, kaip gynybine tvirtove paskutinį kartą buvo pasinaudota 1655–1661 m. kare. Joje kurį laiką buvo įsikūrusi Maskvos kariuomenė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gedimino pilies istorija

2010-07-30 | Vilniaus vardas randamas dar XII a. rašytiniuose šaltiniuose, o 1323 m. jis oficialiai paminėtas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Pilies kalnas, juosiamas upių, buvo patogi vieta piliai statyti. Kaip rodo archeologiniai tyrimai, čia gyventa dar neolite. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI – XIII a. čia jau stovėjo medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus kūrimosi istorija. Kaip ir miestas, Vilniaus pilis pirmą kartą paminėta 1323 m. Daugiau žinių apie Vilnių atsiranda nuo 1365 m., kai kryžiuočiai vis intensyviau pradeda puldinėti Lietuvą. 1381 m. kryžiuočių kronikose jau minimas Vilniaus mūras. Vilniaus pilys – Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji – sudarė vientisą sostinės gynybinį kompleksą (1955 m. Sereikiškių parke ir Etnografijos muziejaus pastato fasadinėje sienoje buvo atkastos XIV a. pab. mūrinės sienos su bokštais liekanos). 1419 m. Vilnių smarkiai nuniokojo gaisras, po kurio Vytautas pastatė naują mūrinę gotikinę pilį. Pilis buvo pailgo daugiakampio plano. Vakarinėje teritorijos smailumoje stūksojo galingas, nežymiai iš aptvaros išsikišęs aštuoniakampis bokštas. Šiaurinėje ir pietinėje pilies dalyje buvo dar du keturkampiai bokštai. Vėliau pilyje buvo įrengtas arsenalas ir ginklų dirbtuvė. XVI a. Vilniaus plane gyvenamųjų rūmų jau nėra, išlikę tik du apvalūs bokštai su dantytais kūginiais stogais – šaudymo angomis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Raudonės pilies istorija

2010-07-30 | Manoma, kad pirmasis statinys dabartinės Raudonės pilies vietoje atsirado apie 1343 metus. Rašytiniuose šaltiniuose Raudonės dvaras pradėtas minėti jo šeimininko Žygimanto Augusto valdymo laikais. Vėliau dvaras pateko į privačias rankas, ir 1600 metais čia iškilo renesansinio stiliaus raudonų plytų pilis – šią datą liudija iki mūsų dienų vienoje sienų išlikęs jos statytojų herbas. Ansamblis, kuriam priklauso ir neogotikinis malūnas su visa technologine įranga, ne kartą keitė savo veidą: griuvo ir vėl buvo atstatyti jo korpusai, kilo dekoratyviniai bokštai, išplanavimas ir interjerai keitėsi pagal šeimininkų įgeidžius ir tuometines architektūrines tendencijas. Visgi ryškiausią pėdsaką pilies istorijoje paliko trys šeimos – Kiršenšteinai, Zubovai ir de Faria e Kastro. XVI a. Didysis kunigaikšis Žygimantas Augustas Raudonės dvarą valdyti perdavė iš Prūsijos kilusiam turtingam feodalui Krišpinui Kiršenšteinui. Netrukus šias valdas paveldėjo jo sūnus, kuris netruko dvarą perstatyti į pilį. Tuo laikotarpiu prasidėjo pilies „aukso amžius". 1663 metais Kiršenšteino anūkas Jeronimas, tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo valdytoju bei sekretoriumi ir Raudonės pilyje įsirengė savo pagrindinę rezidenciją. Rūmuose buvo įrengtos prabangios salės, ginklų kabinetas, lobynas ir koplyčia. Tačiau su šios giminės istorija beigesi ir pilies klestėjimo laikotarpis – XVIII a. pradžioje Jeronimo Krišpino Kiršenšteino sūnūs išmirė, o pastatą paveldėję giminės jį gerokai apleido.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Medininkų pilis (1 dalis)

2010-07-30 | Paskutinį kartą Medininkų pilyje lankiausi 1983 m. per saulėtas Gegužės šventes. Norėjau apžiūrėti pilies griovį, vadinamą fosa, tokiu metu, kai sniegas ištirpęs, o medžiai su krūmais dar tik sprogsta ir jų lapai neužstoja vaizdo. Pilies vartus radau atrakintus ir kieme saulės atokaitoje besišildančią senutę — pilies saugotoją. Ji sėdėjo pašalėje medinio, gana dailaus namelio, kurio viename gale įrengta Lietuvos pilių nuotraukų ir brėžinių parodėlė. Pasveikinta su labu rytu, senutė pavadino mane ne tik ankstyvu lankytoju, o netgi svečiu nebuvėliu, paprašė užeiti į vidų. Kalbą pasukome apie lankytojus. Pilies lankytojus ji skaičiuojanti tik apytikriai ir mananti, jog kasmet jų esti apie 4 ar 5 tūkstančius ir, lyg apgailestaudama, pridūrė, kad mažoka. Jos saugoma pilis esanti neįdomi. Kas matė Vilnių, Trakus ar Gardiną, tam Medininkuose nesą ko žiūrėti: akmenų mūras, tuščias kiemas — ir daugiau nieko. Pilies lankytojai — daugiausia moksleiviai ir studentai, atvykstantys ir išvykstantys triukšmingais pulkais, vadinamais ekskursijomis. Ekskursantai ieško įdomybių. Jie lenda pro pamatų skylę ir lipa į vienintelį pilies bokštą, tačiau grįžta nepatenkinti: neradę nei paslaptingų rūsių, nei urvų, kuriuose veistųsi šikšnosparniai ar gyventų vaiduokliai. Reta apie kurį, nors ir skurdų, piliakalnį nešnekama, kad ten nugrimzdęs dvaras ar bažnyčia, kad ten vaidenasi pakaruoklis, pakerėta karalaitė ar gyvas užkastas neklaužada bajoras, o čia esą tyku.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Medininkų pilis (2 dalis)

2010-07-30 | Pirmą kartą Medininkų vardas paminėtas M. Strijkovskio (1547—po 1586) kronikoje 1311 ir 1313 m., aprašant lietuvių kovas su kryžiuočiais. Lietuvą tuo metu valdė Vytenis, o kryžiuočių didžiuoju magistru buvo Henrikas iš Plocko. Jis suorganizavo keletą didelių žygių į Lietuvą. M. Strijkovskis Lietuvą (Aukštaitiją) skiria nuo Žemaitijos ir Medininkų prie Vilniaus nepainioja su Medininkais prie Varnių. 1311 m. liepos 2 d. kryžiuočiai įsibrovė į sritį, kurią M. Strijkovskis vadina „powiat Salsemlienski". Kryžiuočiai užėmė vietovę ir 3 joje stovėjusias pilis; pilis sudegino, daug lietuvių karių išžudė ir 70 bajorų išsivarė į nelaisvę. Kitais (1312) metais naujai išrinktas magistru Henrikas Prūsas, arba Karolis Treviras, norėdamas parodyti savo karinius sugebėjimus, pasiėmęs du komtūrus, surengė žygį sausuma ir vandeniu. Ragainės komtūrą Vernerį pasiuntė su laivynu toliau, o pats su kitu komtūru išlipo ir patraukė į Žemaitiją prie Bisenos pilies. Verneris Nemunu nuplaukė į Lietuvą ir pasiekė „Merzysto" pilį. Šią žinią M. Strijkovskis paėmė iš lenkų kronikininko Miechovitos, paraštėje pažymėdamas, kad Miechovita „Merzystą" identifikuoja su Merkine (Merecz). M. Strijkovskis nuo savęs priduria, jog anksčiau čia buvusi pilis. Prieš tai paminėtos vietovės „Salsemlieiiski" jis su niekuo neidentifikuoja. Iš kronikininko užrašyto pavadinimo atrodo, kad tai galėję būti arba Šalčininkai, arba Druskininkai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Medininkų pilis (3 dalis)

2010-07-30 | Medininkų pilis stebina savo didumu. Ji beveik dvigubai didesnė už Krėvos pilį. Jos mūrai užima apie 2 ha, o su apsauginiais grioviais ir pylimais — 6,5 ha. Pilies sienos sudaro netaisyklingą keturkampį; šiaurinė siena — 128,7 m, rytinė — 161,2 m, pietinė— 127,7 m ir vakarinė— 147,9 m ilgio. Iš šiaurės ir rytų prie pilies prieina pelkė, kurios viduriu teka bevardis upelis. Kasinėjant paaiškėjo, kad iš pietų ir šiaurės pilį juosė dvigubas griovys, kitos dvi pusės netyrinėtos, tačiau manoma, kad tokie grioviai ėjo aplink ją visą, o tarp griovių buvo stačių rąstų tvora. Pirmojo griovio būta 6—7 m gylio ir 20 m pločio. Archeologo K. Meko teigimu, antrasis griovys pradėtas kasti vėliau ir paliktas neužbaigtas. Siena mūryta iš lauko akmenų, dėtų eilėmis, tarpus užpildant kalkių skiediniu ir akmenų nuolaužomis. Sienos mūras, kaip sakyta, nėra archaiškiausias. Iš vidaus akmenys dėti ne taip tvarkingai, kaip iš lauko. Visos keturios vidinės sienos mūrytos vienodai, tuo tarpu ant išorinių (šiaurės ir rytų) sienų iš plytų sumūrytas apvalkalas; jis dėtas ne ištisai, o plačia juosta sienos viduryje, 5—6 m aukščiau pamato. Juosta 2—3 m pločio, mūryta lygiai su akmens mūro paviršiumi. Iš tolo žiūrint atrodo, kad tos dvi sienos mūrytos vietom iš plytų, vietom — iš akmenų. Kitų dviejų sienų viršutinių dalių plytinis apvalkalas eina iki pat viršaus. Daug kur tas apvalkalas nuo akmenų mūro seniai atšokęs ir nugriuvęs. Pilies sienos iš kiemo — be jokio apvalkalo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!