LT   EN   RU  
2017 m. sausio 17 d., antradienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Jausmai
Žmogus apdovanotas agresija?

2010-08-05 | Turėdama laisvą dieną, netyčia pasiėmiau paskaitinėti E. Fromm'o knygą "Žmogaus destruktyvumo anatomija". Autorius – psichoterapeutas, akademikas, parašęs ne vieną knygą apie jausmus, santykius ir šiaip gyvenimą. Mane nustebino ir išlaisvino viena iš knygoje išsakytų minčių (knyga pakankamai mokslinė): "Nervus tyrinėjančių mokslų duomenys, kuriuos aptariau, padėjo sukurti koncepciją apie vieną agresijos rūšį – agresiją, padedančią išlikti gyvam, biologiškai adaptyvią, gyvybinę. <...> žmogus apdovanotas potencialia agresija, kurią mobilizuoja grėsmė jo gyvybiniams interesams." Žmogus apdovanotas agresija! Niekada nebūčiau pagalvojusi apie tai. Jei kartais agresija yra geras, gyvybę gelbstintis dalykas, kodėl ją nurašyti kaip visomis prasmėmis blogą, vengtiną? Agresija (sakyčiau, didelis energijos antplūdis gynybai) pati savaime yra geras dalykas. O mes, bijodami jos ar padarinių, kitų žmonių smerkiančios reakcijos, stengiamės ją izoliuoti savo viduje ir nuo to kenčiame. Nepažinodami energijos savo viduje, nežinodami, kad tos energijos tikslas – gelbėti mus, uždarome tą energiją savyje ir džiūstame: pirmiausia nesinaudojame savo energija kaip atmestina, o prie šito dar ir visas jėgas paskiriame tai energijai uždaryti ir neišleisti. Bijome. Nežinome, kaip su tuo gyventi, kaip elgtis, kaip priimti, kad mums ne viskas patinka, ne viskas mums gera, kad kiti žmonės mums gali kelti grėsmę (ar bent mes jiems priskiriame tokį vaidmenį).

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Agresija gimdo agresiją

2010-06-06 | Birželio 4-oji – Tarptautinė agresijos prieš vaikus diena. Vieni sako, jog agresija - tai įgimta emocija, kiti - jog tai išmoktas elgesys. Agresija - itin plačiai paplitusi šių dienų realija ne tik suaugusiųjų, bet ir jaunų žmonių gyvenime. Mūsų socialinėje aplinkoje agresija įvardijama kaip griaunanti, destruktyvi veikla, kuri paprastai nukreipiama prieš žmogų, vaiką ar gyvūną. Apie agresiją, kokios agresijos apraiškos, kas dažniausiai elgiasi agresyviai ir kaip sprendžiama agresijos problema, pasakoja Dainavos Jaunimo centro psichologė Raimonda Lukošiūnaitė. Agresija gali pasireikšti tiek buityje, tiek ir viešoje erdvėje. Vienos dažniausių agresijos raiškos formų yra: įžeidžiantys žodžiai ar fizinis priekabiavimas. Agresija gali būti nukreipiama prieš kitą asmenį tiesiogiai arba net nesuvokiant, jog elgiamasi netinkamai. Kalbant apie situaciją Lietuvoje, pastaruoju metu labai aktuali mokinių agresyvaus elgesio problema. Paauglių agresija pasireiškia tuo, kad bendramoksliai, o kartais ir mokytojai, vaikus užgaulioja, iš jų tyčiojasi, žemina, priekabiauja fiziškai. Tokiu būdu, jei niekas nekreipia dėmesio ir nesiima veiksmų, sparčiai plinta patyčių problema, kyla užsidarymo savyje, atsiskyrimo bei savižudybių grėsmė. Nereikėtų pamiršti paauglių, kurie gyvena probleminėse šeimose, kuomet tėvai agresyviai elgiasi su savo atžalomis. Vaikai gali tapti suaugusiųjų agresyvaus tarpusavio santykių aiškinimosi aukomis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kaip suvaldyti vaikučių pyktį ir agresiją

2010-01-28 | Dažnam tėveliui tenka susidurti su staiga pratrūkusiu vaiko pykčiu, kumščiukų daužymu ar net agresyviu mažųjų elgesiu. Kodėl taip atsitinka ir kaip reikėtų teisingai pasielgti tokioje situacijoje, Mamyčių klubui pasakoja psichologė Rasa Bieliauskaitė. Vaikučiai, kaip ir suaugusieji, turi pykčio emociją. Pasak psichologės dr. Rasos Bieliauskaitės, pyktis yra labai svarbus ir naudingas dalykas. Kuo? O gi jis apsaugo mūsų erdvę, poreikius, mūsų savigarbą. Vaikučiai (net ir naujagimiai) natūraliai jaučia pyktį, kai nepatenkinami jų poreikiai. Tačiau mokėdami pyktį jie dažnai nemoka to pykčio išreikšti tinkamu būdu. Visgi ne kiekvieną netinkamą mažylio elgesį jau galima traktuoti kaip pyktį ar agresiją. Pavyzdžiui, kalbant apie dvimečių agresiją, jie dar yra pažinimo stadijoje. Jis gali kasti kitam vaikui, nes pasaulį pažįsta per savo pojūčius. Žinoma, tėveliai ar darželio auklėtoja turi sustabdyti tokį vaikučio elgesį. „Dažna tėvelių klaida – tėvai per daug kalba ir moralizuoja, kad paaiškintų, tarkim, dvimečiui, kad taip daugiau nedarytų, nes kitam skauda ir pan. Tai beprasmis procesas, nes tokio amžiaus vaikutis dar to nesupranta“, – tikino „Namų darželio“ darželio vadovė Audronė Kancė. Kai vaiko elgesys tampa sąmoningesnis, kalbėtis ir paaiškinti jam galima gerokai daugiau. Tačiau ne mažiau svarbu paanalizuoti, kodėl jis taip elgiasi. Jau trimečio agresija būna sąmoningesnė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana

2009-12-13 | Na neįsivaizduoju žmogaus, kuris nebūtų patyręs džiaugsmo. Džiaugsmo, kai viskas sekasi, kai esi sotus, laimingas ir, kaip sakoma, šiltai aprengtas. Bet, žiūrėk, ima kažkas ir įpila šaukštą deguto į tavo sėkmės ir džiaugsmo statinę. Ar išlieki tada ramus ir taikingas? Gaudete! - skamba lotyniškai kvietimas džiaugtis. Džiaugsmas Viešpatyje yra daugiau nei jausmas. Jis nebijo išbandymų, o kartais išbandymuose net tampa ypač stiprus. „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“, - sako Jokūbas krikščionims, pasklidusiems tarp kitatikių (Jok 1,2). Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana arba vaisius. Tai – esminė žmogaus bendravimo su Dievu ypatybė. Biblijinis džiaugsmas turi daug atspalvių, hebrajų kalboje yra bent dešimt jį apibūdinančių žodžių. Senojo Testamento pranašai naudojo šį terminą nusakydami ateities įvykius: „Kadangi jų gėda buvo dviguba, užgaulės ir pajuoka buvo jų dalis, todėl dvigubą paveldą gaus savoje šalyje, amžiną džiaugsmą jie patirs“ (Iz 61,7). Pranašas Jeremijas šitaip apibūdina savo patirtį: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!“ (Jer 15,16). Turbūt visi esate pastebėję, kad džiūgaujantys, Šventosios Dvasios kupini krikščionys iš šalies atrodo kaip gero vyno išgėrę.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Šių laikų Babilonas: prie ko privedė godumas

2009-12-06 | Dubajus, pretendavęs tapti Persijos įlankos Manhatanu, gali virsti brangia Sodomos ir Gomoros kopija, rašo Didžiosios Britanijos laikraštis „The Independent“. Iki šiol Dubajus buvo pasaulio godumo sostinė, kur prabangūs prekybos centrai, dirbtinės salos ir milžiniški dangoraižiai dygo kaip ant mielių, kur turtingi avantiūristai viešbučiuose mokėjo po 5 tūkst. eurų už naktį ir kur plūste plūdo prabangos ieškančios įžymybės. Žmonės kalba, kad Dubajus yra pastatytas ant smėlio. Tačiau praėjusią savaitę paaiškėjo, kad jo pamatus sudaro milžiniškos skolos, vergiškas darbas ir labiausiai išpūsta reklama, kokią tik galima įpirkti už skolintus pinigus. Kai Dubajaus burbulas tik pūtėsi, projektų vystytojai varžėsi bandydami padaryti kuo didesnį įspūdį emyrato vadovui šeichui Mohammedui. Taip dykumoje atsirado slidinėjimo trasos, didžiausias pasaulyje prekybos centras, turintis 1200 parduotuvių ir milžinišką akvariumą su 400-ais ryklių. Projektuotojų galvose netgi knibždėjo mintis pastatyti povandeninį viešbutį. Pirkėjai valandomis rikiavosi eilėse, norėdami įsigyti dar nepastatytus objektus, o po dešimties minučių parduodavo juos žmonėms, stovėjusiems kitame eilės gale, ir gerai pasipelnydavo. Ekonomika klestėjo, o miestas linksminosi. Dubajų greitai pamėgo Rusijos gangsteriai, Holivudo ir sporto žvaigždės. Čia milijonus švaistė Davidas Beckhamas ir Michaelas Owenas. Kalbama, kad Bradas Pittas ir Denzelis Washingtonas įsigijo namus šiame mieste.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Išpuikimas ir išdidumas

2009-12-05 | Išpuikimas ir išdidumas. Lyg ir tas pat. Anksčiau nusakyti skirtumą būčiau negalėjęs, dabar man jis pasidarė suprantamas. Kariai tris dienas vedami per dykumą, paskui atvedami prie vandens. Vieni godžiai puola ir geria, pamiršę viską, kiti tai daro ramiai, oriai. Tokie ir nugalės mūšyje. Jiems dvasios principai aukščiau už kūno poreikius. Karys laimi mūšyje dvasios, o ne kūno jėga. Tokius žmones aš ir vadinu išdidžiais. Išdidumas - tai nepasidavimas situacijai, reikalaujančiai kūno interesus iškelti aukščiau už dvasios interesus, tai yra ne aplinka turi mane valdyti, o aš aplinką, vadovaudamasis savo dvasios principais. Žmogus sudaiytas iš dviejų priešingų esmių. Jo fizinis apval­kalas nukreiptas į tai, kas žemiška, jis ir turi priešintis ir padaryti sau paklusnią jį supančią aplinką. Mūsų vidinis dvasinis apvalkalas nukreiptas į Visatą ir į Dievą. Štai jis ir turi visose žemiškose apraiškose matyti Dievybę. Išoriškai nepriimdami situacijos vystomės, o vidujai - žengiame į degradaciją. Žmogaus mąstymas visuomet buvo dialektinis procesas tačiau priešybių įtampos laipsnis kiekvienu laikotarpiu skyrėsi. Žmogus arba nepriimdavo situacijos visais savo klodais, arba išpažindavo bet kokios situacijos priėmimą. Kokiu būdu buvo pasiekiamas dialektinis mąstymas? Žmogui nuo vaikystės buvo diegiamos tiesos, orientuojančios jo dvasines struktūras. Mylėk Dievą, o viskas, kas žemiška - nuodėminga.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Išdidumo spąstai

2009-11-09 | Pastaruoju metu skaitydamas Šventojo Rašto antrąją Kronikų knygą, kurioje pasakojama apie monarchinį Izraelio istorijos etapą, pradedant nuo karaliaus Saliamono ir baigiant paskutiniu karaliumi Sedekiju, atkreipiau dėmesį į dažnai Judo karalių gyvenime pasitaikiusią ydą - išdidumą. Kai kurie karaliai savo valdymą ir pradėdavo, ir užbaigdavo puikybės apimti, tačiau būdavo ir taip, kad pradėję valdyti bijodami Viešpaties ir paklusdami Jam, kai kurie, net ir labai iškilios asmenybės, pamažu įkliūdavo į išdidumo spąstus. Išdidumo grėsmė yra klastinga ir labai arti besisukinėjanti, o žmogus - gležnas ir pažeidžiamas, sunkiai įstengiantis rimčiau pasipriešinti pasiaukštinimo pagundai. Taip buvo anuomet, ne kitaip yra ir dabar. Ir ne tik karalių sielų gviešiasi ši pagunda, bet ir eilinių mirtingųjų. Pabandykime pasigilinti į puikybės „anatomiją" ir paieškoti jai priešnuodžių, kad galėtume budriau saugoti savo sielas nuo šios pražūtingos jėgos. Išdidumo esmė - tai tam tikra širdies pozicija, nuostata, santykis į Dievą arba į kitą žmogų ar žmonių grupę. Koks gi tas santykis? Iš aukšto žiūrintis, save iškeliantis ir stipriai pervertinantis, o kitą - menkinantis, niekinantis, deramai neįvertinantis.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Namų ilgesys: psichologinė analizė

2009-11-07 | Daugumai iš mūsų yra pažįstamas namų ilgesio jausmas. Paprasta namų ilgesiu (angl. – homesickness) mes vadiname tokią psichologinę būseną, kuri yra išgyvenama palikus namus ir kuriai būdingos neigiamos emocijos, intensyvios mintys apie namus bei gali pasireikšti įvairūs somatiniai simptomai. Psichologai kalba, kad namų ilgesys gali pasireikšti minčių, fiziologiniame, elgesio ir emocijų lygmenyje. Minčių lygmenyje namų ilgesys pasireiškia kaip įkyrios ir pasikartojančios mintys apie namus, antipatija ir neigiamos mintys apie naują vietą, namų idealizavimas. Žmogui gali atsirasti įvairūs fiziologiniai simptomai: skrandžio skausmai, virškinimo sutrikimai, apetito stoka, miego sutrikimai, galvos skausmai, nuovargis, kt. Namų išsiilgę žmonės dažnai yra apibūdinami kaip apatiški, vangūs, abejingi, stokojantys iniciatyvos, mažai besidomintys supančia aplinka. Namų ilgesys dažnai yra siejamas su depresyvia nuotaika. Daugelyje situacijų yra išreiškiami skundai dėl patiriamo nesaugumo, kontrolės praradimo, nervingumo, vienišumo ir kt. Svarbu pažymėti, kad namų ilgesys yra normalus vienišumo, dezorientacijos, liūdesio jausmas, kuris atsiranda tuomet, kai žmogus yra atsikirtas nuo namų, artimų žmonių, vietų ir veiklos, kuri teikia saugumo jausmą. Dažnai namų ilgesys yra painiojamas su kitomis emocijomis, būsenomis, sindromais, kaip antai kaip nostalgija, atsiskyrimo nerimas, mokyklos fobija, gedėjimas, depresija, adaptacijos sutrikimas, agorofobija.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Apie miegojimą kartu ir kitus natūralius dalykus

2009-11-02 | Vakar mažylė pirmą kartą pati užsimanė miegoti savo kambaryje. Įsitaisė savo kūdikiškoje lovytėje (ši jau antri metai virtusi sofa, nes nuimtas šonas), o šalia lovytės ant pagalvių susiguldė visus savo žaislus. Pasakė man „Labanakt“ ir liepė išeiti. Kai užgesinau šviesą, pradėjo prašyti uždegti. Palikau įjungtas tik žvaigždutes. Pradėjo prašyti, kad pasėdėčiau. Visgi man besėdint staiga persigalvojo ir pasiprašė miegoti kartu su mumis. Pasidaviau, nes toks žaidimas truko jau gerą valandą (nors mažylė tikrai mėgino miegoti patogiai įsitaisiusi) ir pati labai norėjau miegoti. Nežinau, kada turėsiu tiek kantrybės, kad pripratinčiau ją miegoti atskirai. Eilinį kartą grįžtu prie minties nupirkti jai naują lovytę ir tuomet jau griežtai apsispręsti ją migdyti atskirame kambaryje. Tačiau ir vėl viskas baigiasi tuo, kad nerandu patinkančios lovytės, o po to nerandu ir laiko ieškoti, kur tokią lovytę dar būtų galima rasti ir pan. Prisideda ir tai, kad man jauku su ja miegoti, nepaisant to, kad ji apspardo man nugarą. Tokiom mąstymo minutėm prisimenu kartą žiūrėtą filmą (niekaip neprisimenu pavadinimo) apie vieną besilaukiančią porą, kuri važinėjo po pasaulį, norėdama atrasti savo vietą ir stebėjo kitų šeimų santykius. Visos šeimos kažkuo buvo keistos/nenormalios. Ir visgi viena beprotiška natūralistų šeima man patiko. Jų miegamasis buvo viena didžiulė lova, kurioje kartu miegojo ir visi vaikai. Moteris aiškino, kad jie neslepia nuo vaikų savo meilės.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Gėda, kad esu mušama

2009-10-13 | Nesibaigiantys keiksmai, kaulų lūžiai, mušamą mamą matančių vaikų klyksmas. Tokia Šiaulių rajono gyventojos Laimos (vardas pakeistas) istorija. Laima — iš nedaugelio skriaudžiamų moterų, išdrįsusių paatvirauti. Santuokoje Laima gyvena beveik dešimtmetį. Pirmą kartą sutuoktinio smurtą ji kentė jau antraisiais bendro gyvenimo metais. Teko kviesti policiją. Po incidento šeimyna pusmetį gyveno ramiai. Tačiau vyras pradėjo išgėrinėti ir dėl to neteko darbo. Praradus darbą, o tuo pačiu ir vienintelį pajamų šaltinį, prasidėjo didysis košmaras. „Vyras nuolatos mušėsi, įžeidinėjo mane, mano artimuosius. Sykį neradęs cigarečių vaikų akyse mane suspardė, — sakė Laima. — Smūgių būta tokių stiprių, kad lūžo ranka, sukrėstos galvos smegenys.“ Po šio skandalo sutuoktinio padarytas žaizdas Laima ilgai lopėsi ligoninėje. Policijoje pareiškimo neparašė — bijojusi sutuoktinio keršto. „Grįžus iš ligoninės, niekas nepasikeitė: buvo plėšomi mano drabužiai, baldai, dokumentai, buvau žeminama. Nemigo naktų, praleistų namo rūsyje, šiltnamyje ar pas kaimynus, nesuskaičiuosiu, — sunkius žodžius su ašaromis akyse renka Laima. — Įpratau miegoti atviromis akimis. Bijau, kad įmigusi būsiu užpulta. Bijau dėl vaikų.“ Dėl vyro ir tėvo siautėjimo Laima su vaikais ne kartą glaudėsi pas gimines. Moteris tvirtina šeimoje gyvenanti vaikų labui. Sprendimą ką nors keisti ji atidėlioja tam laikui, kai sūnūs užaugs.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!