LT   EN   RU  
2017 m. sausio 20 d., penktadienis Straipsniai.lt - Teminis naujienų ir straipsnių katalogas
  Jurga Ivanauskaitė
Mirė rašytoja Jurga Ivanauskaitė

2007-02-17 | Šeštadienį mirė prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė Jurga Ivanauskaitė. Apie tai pranešė jos artimieji. Pasak jų, J. Ivanauskaitė bus pašarvota Bernardinų bažnyčioje Vilniuje, laidojama antradienį Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje. Rašytoja mirė po ilgos kovos su viena sunkiausių vėžio formų. Nors prieš kelis mėnesius Lietuva džiaugėsi, kad populiariai rašytojai pavyko įveikti klastingą ligą, pastaruoju metu J. Ivanauskaitė vėl jautėsi prastai. „Gal ligai būdingi potvyniai ir atoslūgiai, bet man gydytojai nieko nežada ir jokių prognozių jau nėra“, – vienam iš laikraščių sausio mėn. sakė 45-erių J. Ivanauskaitė. Užuojautą dėl rašytojos mirties pareiškė prezidentas Valdas Adamkus ir užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Kaip sakė šalies vadovo atstovė spaudai Rita Grumadaitė, V. Adamkus pažymi, kad J. Ivanauskaitės mirtis yra didelė netektis ne tik meno bendruomenei, bet ir visai Lietuvai. "J.Ivanauskaitė buvo didelio talento žmogus ir nepaprastai talentinga asmenybė, kuri, deja, nespėjo išnaudoti visų savo kūrybinių galių. Tačiau ir gyvendama ligos paženklintą gyvenimą J.Ivanauskaitė liudijo, kad iki paskutinės akimirkos galima dirbti ir kurti", - sakė V. Adamkaus atstovė spaudai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurga Ivanauskaitė

2007-02-16 | Ivanauskaitė Jurga, prozininkė, dramaturgė, eseistė. 1980 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė pirmasis novelių rinkinys "Pakalnučių metai". Išleido šešis romanus, pasaką vaikams, kelionių trilogiją apie Himalajus, eseistikos ir publicistikos rinkinį. Jurgos Ivanauskaitės knygų yra išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių ir kt. kalbas. 1994 m. Jurga Ivanauskaitė pirmą kartą išvyko į Indiją, kur Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą. 1998 m. buvo surengta piešinių paroda „108 Mandalos“, 1999 m. fotografijos paroda „Tibetas – kita realybė“.
Nuo 1988 m. – LRS narė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Jurga Ivanauskaitė. "Laiškas žmonijai"

2007-01-27 | Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničniekonenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą. Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę. Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą. "Magaryčios" - žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampinėdavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų įlaikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį. Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis - šiaudo.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

2006-ųjų Metų Moteris – rašytoja Jurga Ivanauskaitė

2007-01-11 | Žurnalas "MOTERIS" jau 15-ąjį kartą skelbia Metų Moterį – charizmatišką, kūrybingą, visuomenine veikla gerai žinomą asmenybę. 2006-ųjų Metų Moters titulą pelniusi rašytoja, Nacionalinės premijos laureatė Jurga Ivanauskaitė sako: "Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą." "Jurga – iš tų žmonių, kurie kiekvienam sutiktam savo kelyje dovanoja stebuklingas akimirkas. Kiekvienas turime jas savas, bet, jei sudėtume į vieną dėlionę, matyt, sukurtume neįtikėtiną paveikslą. Jame tilptų ir Jurgos užburiantis juokas, ir tyla, jos klajonės, paklydimai ir atradimai, jos meilės ir nusivylimai... Tai nuostabi gyvenimo šventė, padovanota mums visiems", – ta proga redakcijos skiltyje (žurnalas "Moteris", 2007/sausis) rašė Gražina Michnevičiūtė, žurnalo "Moteris" vyriausioji redaktorė. Jurga Ivanauskaitė bus pagerbta tradiciniu žurnalo "Moteris" organizuojamu renginiu ir rankų darbo sage. Jame taip pat bus pagerbti žurnalo "Moteris" išrinkti 2006-ųjų šauniausi, veikliausi, talentingiausi įvairių sričių atstovai. Tai: Aistė Diržytė ("Metų optimistė"), dr. Alfredas Bumblauskas ("Metų atradėjas"), Marius Veselis ("Metų projektas"), Arūnas Matelis ("Metų kūrėjas"), Dalia Ibelhauptaitė ("Metų premjera"), "LT United" ("Metų ambasadoriai"), Erika Umbrasaitė ("Metų drąsa").

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Kai man buvo 16-ka. Išdykusi fantazuotoja Jurga

2006-11-28 | Nors klasės draugeliai Jurgos nekabino - juk buvo per daug paslaptinga, kad drįstų prieiti, - velnių priėdusi būsimoji rašytoja rado būdą paragauti pirmojo bučinio. Ir klaikiai juo nusivylė! „Su klase buvome Leningrade (Sankt Peterburge). Su drauge pasprukom nuo grupės ir užkliuvom už kažkokių prancūzų, o jie mus nusivedė į tuomet kultinį „Astorijos“ viešbutį. Pavaišino šampanu ir šokoladu, bet visai nesitikėjom, kad įvykiai gali turėti dar kokią nors tolesnę eigą. Prancūziški bučiniai mūsų irgi nesužavėjo. Sprukom iš to viešbučio klykdamos ir didžiai pasipiktinusios. Įdomu, kokį įspūdį palikome vyrukams iš Paryžiaus... Neseniai paskaitinėjau mokyklos laikų dienoraščius - ten nieko kito, išskyrus meilę, iš viso nėra. Vien dūsavimai, aikčiojimai, ašaros ir aimanavimai „pažiūrėjo-nepažiūrėjo į mane“. Tų meilės objektų tiek daug ir visi užšifruoti tokiomis gudriomis pravardėmis, kad dabar net sunku atsekti, kas yra kas“, - juokiasi Jurga. Nenuostabu, kad lietuvaitės moksleivės tąsyk sužavėjo prancūzus. Jurga, nors ir ribojama griežtos uniformos, mėgo ją puošti įmantriai nertomis apykaklėmis ir rankogaliais. Madų vaikydavosi ir po pamokų. „Nežinau, kas tas madas sugalvodavo, bet, pavyzdžiui, vieną vasarą „Čiurlionytėj“ buvo labai madingos ilgos gėlėtos suknelės. Visos klasės mergaitės tokias turėjo. Kitą vasarą tas pats nutiko su margais čigoniškais sijonais, po kuriais būtinai turėjo būti pasijonis su mezginėliais.“

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Laikas – šimteriopai padauginti Himalajai

2006-09-14 | Rašytojos, tapytojos ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės šlovė, rodos, niekada nebuvo apakinusi. Ji visada išliko rami, truputį abejinga savo pačios populiarumui ir kaip koks Rytų išminčius vis mums primindavo, kad visos žmogaus viltys bei norai turi vienintelę prigimtį: jie pasmerkti žlugti... Todėl rašytoja visada stengėsi kuo intensyviau gyventi, kuo intensyviau būti čia ir dabar. O Jurgos "čia ir dabar" nuveikta tiek daug, kad tikrai nelengva išvardyti: apkeliauta didžioji dalis pasaulio, nutapyta gausybė paveikslų, parašyti novelių rinkiniai "Pakalnučių metai" ir "Kaip užsiauginti baimę", septyni romanai – "Mėnulio vaikai", "Pragaro sodai", "Ragana ir lietus", "Agnijos magija", "Prarasta pažadėtoji žemė", "Placebas", "Sapnų nublokšti", "Miegančių drugelių tvirtovė", kelionių publicistikos knygos "Ištremtas Tibetas", "Kelionė į Šambalą", interviu rinkinys "Švelnūs tardymai" ir esė knyga "Kelionių alchemija", o kur dar poezijos knygos, pasakos vaikams, pjesės. Rašytojos knygos verstos į latvių, estų, rusų, lenkų, vengrų, kroatų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas. Kelionės po Indiją, Nepalą, Tibetą įkvėpė Jurgą surengti keturias fotografijų, mandalų ir tapybos parodas. Dabar mūsų pokalbis vyko be apsimetinėjimų, kad lyg ir "nieko neatsitiko", kad viskas bus gerai, kad tereikia iškęsti tik dar vieną kitą chemijos terapijos procedūrą. Jurgos liga sunki, bet... Žmogaus tikėjimas stebuklu yra nesunaikinamas. Kartais tai viskas, kas belieka, bet tai nėra jau taip mažai.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Baltoji anketa. Jurga Ivanauskaitė: „stengiuosi vadovautis Dekalogu“

2006-06-19 | 1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti? Dabar, kai viskas aplink kinta žaibo greičiu ir kai laiko spiralė yra tarsi susispaudusi, 100 metų atrodo labai ilgas tarpas. Pasaulis pilnas grėsmių - pradedant terorizmu, baigiant paukščių gripu ir kitokiais apokaliptiniais judesiais, kuriais Žemė sakytum bando nusimesti žmonių giminę nuo savo iškankintos nugaros. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad po 100 metų mūsų šalis vis dar egzistuos, vadinsis Lietuva, čia gyvens daugiau nei trys milijonai lietuvių, jie kalbės lietuviškai ir rašys senoviškomis raidėmis su "paukščiukais" ir "nosinėmis". Ne visada viską lemia įstatymai. Svarbiausias turbūt yra mūsų pačių noras išlikti, troškimas ir valia gyventi, iš kartos į kartą perduodant tai, kas geriausia ir kas buvo mums patiems iš pačių istorinio laiko gelmių perduota. 2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl? Taip. Prieš kokią dešimtį metų keliaudama po Himalajus, paklausta iš kur aš, kažkodėl atsakydavau, kad iš Švedijos, ir pradėdavau skiesti niekus apie šalis prie Baltijos jūros. Žodžio Lithuania tuomet beveik niekas - nei rytiečiai, nei vakariečiai - nežinojo, vieni manė, kad tai mano vardas, kiti, kad religija, jaučiausi tarsi būčiau iš niekur ir dėl to man buvo gėda.

Lankomumo reitingasKomentarų: 1

plačiau >>

Laiškas iš kovos ir tylos lauko

2006-02-28 | Esu Švedijoje. Vaizdas pro langą labiau primena dekoraciją nei realų gyvenimą: daug sniego, maži pastelinių spalvų namukai su burinių laivų modeliais ant palangių, lesyklėlės, pilnos įmitusių, apokaliptinio gripo dar nepaliestų paukščių ir rubuilių voveraičių su sidabrišku žiemos kailiu. Bet žmonių nėra. Jei jie ir pasirodo, tai lyg statistai filme, tarkim, dvi pabrėžtinai garsiai kvatojančios merginos prajoja ant gūniomis užklotų žirgų ar per sniego pusnis pravažiuoja apšarmojęs dviratininkas. Kartais pagalvoju, kad tai yra kažkoks alternatyvus rojus, sukurtas kuo labiau panašus į Žemę vien tam, kad aš įtikėčiau, jog vis dar esu gyva. Dekoracija absoliučiai netinka batalinėms scenoms. Bet aš žūtbūtinai, iš paskutiniųjų kovoju. Dažnai prisimenu Milos Jovovič Žaną d‘Ark, pro ašarų, siaubo ir regėjimų miglą lūžtančiu balsu komanduojančią milžiniškai vyrų armijai. Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė. Lolita V. vis paskambina ir paklausia, ar man jau kyla kūrybinių idėjų. Net nežinau, ką atsakyti, nes jaučiu, kaip gyvenimu kartoju dramatiškiausius „Miegančių drugelių tvirtovės“ epizodus. Kaip tai pavadinti – kūryba, antikūryba, parakūryba, metakūryba? Aš išklausiau panašią į Emanuelės diagnozę ir dabar einu beveik tokius kaip jos kryžiaus kelius. Tik per plauką Naujųjų metų naktį nepakliuvau ligoninėn kaip Larisa, o mano bičiuliai buvo prigrasinti, kad jei taip atsitiktų, pasikarčiau chalato diržu ant radiatoriaus. Aš jau pavažinėjau invalido vežimėliu kaip Grytė.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Pasaulis ir jo pabaiga be pabaigos pagal Jurgą Ivanauskaitę

2006-02-05 | Jurga Ivanauskaitė yra rašytoja, mėgstanti rašyti apie moteris, meilę ir pražūtį. Prieš sėsdama rašyti savo atsiliepimą, buvau panūdusi akcentuoti kitas šios kūrybos turinio bei rašytojos nuostatų dominantes, būtent: tikėjimą, meilę ir viltį, – kurias maždaug 1991-1993 m. spaudoje ir savo knygose analizavo, aiškino bei aiškinosi pati rašytoja, tačiau persigalvojau. Minėtosios dominantės akivaizdžiai įkūnija europietiškąją bei krikščioniškąją gyvenimo sampratą, kuri po publicistinės-eseistinės Tibeto trilogijos išleistame J. Ivanauskaitės romane „Sapnų nublokšti“ (2000) iš esmės komplikavosi. Naujojo Jurgos romano „Miegančių drugelių tvirtovė“* siužetinės linijos Tibeto religinės praktikos bei filosofinių klausimų neliečia, iš esmės tai romanas, kurio negalima tiesiogiai paaiškinti remiantis europietiškąja bei krikščioniškąja pasaulio samprata, nors nuorodų į Adomo ir Ievos ar antikinio androgino situaciją yra. Šio romano vaizdinių bei pasaulėjautos sistemoje glūdi arba kažkoks europietiškosios bei krikščioniškosios mąstymo sistemos trukdis (esminė komplikuojanti idėja), arba kokie nors kiti, gal budistinės, gal induistinės pasaulėjautos motyvai. Bet akivaizdu, kad tai, kas romane „Ragana ir lietus“ (1993) kankino autorę, lieka aktualu ir šių dienų rašytojai – neišsprendžiama eroso ir aistros, tikėjimo ir pasitikėjimo dilema, žmogiškoji viltis, iš asmeninių nuoskaudų situacijos gebanti arba ne brėžti bendresnius klausimus apie gyvenimą ir mirtį.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

LR „Klasikos“ programos laida „Apie riziką gyventi“

2006-01-09 | Miela Jurga, pabandykime pasvarstyti rimtą problemą. Modernioji civilizacija mums sukūrė patogų, linksmą, daliai žmonių labai sotų pasaulį, bet drauge žmogaus viduje ji pasėjo netikrumo jausmą, abejones, nusivylimą ir tuštumos pajautą. Tai liečia ne tik modernaus žmogaus santykį su Dievu. Modernus žmogus negali visiškai pasitikėti ir mokslo pasiekimais, nes jie visą laiką kinta. Naujas žinojimas nestiprina žmogaus pasitikėjimo savimi pačiu ir civilizacija. Ar ne todėl ne vienas ima įvairiausiais būdais ieškoti vidinės atramos. Viena tokių paieškų - religijos keitimas. Kuo tai gresia žmogui? Kuo jis rizikuoja? Ar čia esama pavojų? O gal tik nekalti žaidimai, kuriuos pažaidęs lengvai sugrįžti į pradinį tašką? Taigi, Jurga, kas, tavo manymu, skatina žmogų tokiam žingsniui? Savo knygoje tu cituoji Jungą, sakiusį: „... žmonės ryžtasi viskam, kad išvengtų akistatos su savimi pačiu...“ Ar tai nėra priežastis, dėl ko žmogus staiga ima ir apsisprendžia nerti į kitą pasaulį, persiimti kita kultūra? Ar tai nėra bėgimas nuo savęs paties? Manau, kad kiekvienas motyvuoja savaip – kodėl jis traukia į Rytus. Aš ten važiavau ieškoti pati savęs. Pradžioje tai atrodė labai lengvas uždavinys. Vėliau perskaičiau tokią sufijų patarlę: „Ir vieną baisią dieną tu sutiksi save...“ Ten, Rytuose? Nesvarbu kur. Tiesiog, jei pradėjai ieškoti savęs, vieną baisią dieną galbūt save susitiksi. Visi žinome užrašą Delfų orakulo šventykloje: „Pažink save“.

Lankomumo reitingas

plačiau >>

Populiariausių straipsnių Top-100
   
 
     
Prisijunk prie gerbėjų rato Google Plus! Mūsų jau 500. Skelbk informaciją, dalinkis naujienomis. Būk matomas!