Sektos
Krišnos sąmonės religinė bendruomenė
Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų gatvėse kartais matome būrelius žmonių su muzikos instrumentais, vilkinčius neįprastais oranžiniais ir baltais rūbais. Jie yra Krišnos sąmonės religinės bendruomenės nariai, dar vadinami krišnaitais. Pritardami muzikos instrumentais – mridangomis ir cimbolais – jie gieda “Hare Krišna, Hare Krišna…”, tikėdami, kad tai geriausias būdas apsivalyti nuo daugelio negerovių ir susijungti su aukščiausia būtybe – Dievu bei prašo malonės jam tarnauti.
Krišnos sąmonės religijos ištakos yra Indijoje. Religinis centras ir šventa vieta – netoli Kalkutos, Mayapūros mieste. Toje vietoje pagal šventraštį 1486 metais į žemę Viešpats Sri Krišna Caitanya Mahaprabhu, – pats Krišna.
Tarptautine Krišnos sąmonės sąjunga įkūrė 1966 metais Niujorke A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Išeidamas šios organizacijos įkūrėjas paliko pasekėjų dvasinę tarybą.
Krišnos sąmonės religinės bendruomenės yra visuose žemynuose, manoma, kad iš viso pasaulyje jų kelios dešimtys milijonų. Šios religinės organizacijos veikla yra labai plati ir sudėtinga. Vienas iš jos uždavinių yra aiškinti visoms tautoms senovės Vedų raštus ir Viešpaties Caitanyos filosofiją. Kitas labai svarbus veiklos baras yra meilės Dievui ir vieno Dievo, kaip asmenybės, sampratos skleidimas.
Krišnos sąmonės religinė organizacija daug dėmesio ir lėšų skiria filosofinių veikalų ir Šrilos Prabhupados knygų bei religinių komentarų vertimams į visas pasaulio kalbas. Leidžiamos literatūros turinys ir tikslas – skiepyti žmonėms dvasinio gyvenimo būtinumą ir reikalingumą, nepriklausomai nuo to, ar jie yra prisijungę ar neprisijungę prie Hare Krišna religinio judėjimo.
Religinėje bendruomenėje žmonės mokomi paklusti aukščiausiam Valdovui, moksliškai Jį pažinti ir pasiruošti Jam tarnauti. Krišnos sąmonės religinis mokymas aiškina, kad geras šalies pilietis yra tas, kuris vykdo teisėtos krašto valdžios įstatymus. Analogiškai kiekvienas pilietis privalo griežtai laikytis Dievo įstatymų.
Bendruomenės nariu gali būti kiekvienas žmogus, kuris kasdien šešiolika kartų perčiupinėja 108 karoliukų vėrinį kartodamas “Hare Krišna” mahamantrą ir laikosi pagrindinių principų: nevalgo mėsos, žuvies ir kiaušinių; nevartoja alkoholio, narkotikų, nerūko, negeria kavos ir arbatos; nežaidžia azartinių lošimų; atsisako nevedybinių lytinių santykių.
Religinės bendruomenės narys pasišvęsdamas Dievo tarnybai, nusiskuta galvą, tik pakaušyje palieka plaukų pinutę – ciką. Cika reikalinga tam, kad Dievas, pamatęs savo garbintoją skęstantį gimimų-mirimų jūroje, paėmęs už jos, galėtų jį išgelbėti.
Krišnos sąmonės šventraščiai ir filosofiniai veikalai yra parašyti sanskrito kalba daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų.
Krišnos sąmonės šventraščiai aiškina, kad materialus gyvenimas – fizinė kančia. Mirtis yra nemirtingos sielos perėjimas iš vieno gyvūno į kitą, bet jau skirtingos rūšies. Todėl siela, perėjusi 8 400 000 skirtingų Dievo tvarinių rūšis, vėl susijungia su žmogaus kūnu, skirtu grįžti namo – atgal pas Dievą.
Pirmieji Krišnos sąmonės religinio mokymo pasekėjai Lietuvoje atsirado 1980 metais Kaune ir Vilniuje. Tačiau dėl visuotinio visų konfesijų tikinčiųjų persekiojimo ši religinė bendruomenė ilgai veikė pogrindyje. 1989 metais pirmoji Krišnos sąmonės religinė bendruomenė mūsų krašte buvo įregistruota Vilniuje nedidelio entuziastų būrelio aktyvios veiklos dėka.
Lietuvos Krišnos sąmonės išpažinėjai kartu yra ir tarptautinės organizacijos nariai, jie privalo laikytis visų nurodymų ir instrukcijų. Atsakingas už Lietuvos Krišnos sąmonės bendruomenės dvasinę veiklą yra vadovas – sekretorius Šrila Niranjana Svamis Mahoraja, nuolat gyvenantis JAV ir Indijoje.
Lietuvoje 45 Krišnos sąmonės religinės bendruomenės nariai turi pirmąją iniciaciją, iš jų yra 14 brahmanų. Antro laipsnio dvasininkų-svamių, kurie gali būti dvasiniais mokytojais(guru), Lietuvoje nėra.
Krikščionių „Tikėjimo žodžio bažnyčia”
Krikščionių “Tikėjimo Žodžio” Bažnyčia susikūrė JAV XX a. pradžioje sekmininkų Bažnyčios ir kitų evangelinio tikėjimo krikščioniškų Bažnyčių sandūroje. Ji yra viena iš jauniausių Bažnyčių pasaulyje.
Nors ši bažnyčia vieno pasaulinio centro neturi, tačiau yra žinoma, kad 1992 metais jos pasekėjų 60-je pasaulio šalių buvo per 350 mln.
Tikinčiųjų sambūriai bendrai maldai yra vadinami susirinkimais. Kasmet vyksta regioninės konferencijos.
Ši bažnyčia moko, kad Dievas yra visur ir visada ten kur yra jo tvarinys – žmogus. Todėl Dievą garbinti reikia visur ir visada . Pamaldoms vadovauja turintis reikalingą pasirengimą vadovas – pastorius. Pamaldų esmę sudaro pamokslas, Šv. Rašto skaitymas, giedojimas, pritariant įvairiems muzikos instrumentams. Nors pasauliniu mastu bažnyčia neturi vieningos hierarchijos, tačiau turi gana gerą vidinę arba regionine struktūra.
Lietuvoje bažnyčia “ Tikėjimo Žodis” susikūrė 1988 metais Vilniuje, ir tuomet ją sudarė 20 žmonių grupė. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 20 registruotų šios bažnyčios bendruomenių ir per 3 tūkstančius tikinčiųjų.
Šėtono kultas
Šėtonizme matomas dvigubas reiškinys: Pirma, viešos ar atviros šėtonistų grupės tebeegzistuoja, nors jų dydis pasikeitė. Tokios grupės pasilieka realityviai mažos ir nežalingos. Jos nesudaro grėsmės visuomenei. Antra, mažos trumpalaikės šėtonistų grupės dažniausiai susidedančios iš jaunų žmonių ir paauglių, kai kurios iš jų vadovaujamos psichopatų ar sociopatų, pasirodo ir vėl pranyksta. Nors jos nesudaro grėsmės platesnei visuomenei, bet sudaro tiesioginį pavojų į jas įsipainiojusiems. Jos dažnai įsivelia į kriminalinius nusikaltimus.
Šėtonizmą galima skirstyti į tris klases: vienišieji satanistai, kultai “Už įstatymo ribų” ir neošėtoniškos bažnyčios.
Vienišieji satanistai nepriklauso jokiam kultui. Jie, pasinaudodami tos srities literatūra, patys susidaro nuosavą kultą. Daugiausia šie šėtonistai yra susvetimėję paaugliai, kuriems sunku bendrauti su kitais. Jų atliekamos apeigos išreiškia, simbolizuoja tam tikrų troškimų įvykdymą, pvz., įsigijimo pinigų, populiarumo, romantikos. Dažnai šių individų kultinė praktika būna susijusi su narkotikų vartojimu ir fanatišku atsidavimu roko muzikai, ypač kietojo metalo rokui. O tos jų “apeigos” būna labai paprastos: apsisvaiginimas narkotikais, prie žvakių šviesos šėtoniškos biblijos skaitymas balsu. Atrodo, kad ir šitų šėtonistų “tikėjimas” nėra nei gilus, nei ilgai trunkantis. Anksčiau ar vėliau imama suprasti, kad šėtonas jų svajų neįvykdys. Vis dėl to retkarčiais blogio simbolis šėtonas gali būti įpainiojamas į antisocialinį įniršį ir į psichotinius impulsus. Tokiu atveju individui šėtonas tampa racionalizacija, klaidingų savo elgesio pateisinimu.
Būdingas šitos šėtonistų klasės pavyzdys galėtų būti septyniolikos metų jaunuolis iš oklahomos miesto, kuris buvo nuteistas mirties bausme už savo motinos, patėvio ir parduotuvės tarnautojo nužudymą. Būdamas dvylikos metų jis pradėjo domėtis okultizmu. Priverstas išsiskirti su savo mergaite ėmė vartoti alkoholį ir narkotikus. Savo gyvenimą “paskyrė šėtonui”. Miegamajame įsirengė altorių, skaitė šėtonišką literatūrą ir savo kambaryje garbino šėtoną. Mokykloje jis sąmoningai rodėsi keistuoliu. Nusidažė rankų nagus juodai, mokyklos valgykloje iš buteliuko demonstratyviai gėrė savo kraują. Apleistame name su keletu klasės draugų praktikuodavo kraujo gėrimo “apeigas”. Teisme jis sakėsi nužudęs tėvus “iš pagarbos šėtonui”. Psichologai mano, kad impulsas žudyti greičiausiai buvęs didžiulio įniršio ir narkotikų išdava.
“Už įstatymo ribų” šėtoniškos grupės garbina blogio dvasią. Šios grupės buvo sudaromos iš sadomazochistų ir kitokių lytinių iškrypėlių. Jų buvimo pagrindas ir buvo orgijos – nesivaržomas girtavimas ir ištvirkavimas. Dažniausiai šitos šėtonistų grupės nariai yra jauni, tarp 15 ir 25 m. amžiaus. Visuomeniškai susvetimėję žmonės. Jų būvimas grupėje priklauso nuo vado ir negatyvios laikysenos. Jie neturi nuoseklios, aiškios ideologijos. Šie šėtonistai renkasi nuošaliose, tuščiose vietose pvz. kapinėse, kur kalba užkeikimus, šoka ritualinius šokius. Dažnai aukoja gyvulius juos sudegindami arba perpjaudami jiem gerkles. Vapalioja nesuprantamus žodžius, nuogai išsirengia ir apsisiautę mantijomis šoka aplink gyvulio laviną. Įsiutusio susijaudinimo pagauti meta savo mantijas, maišo gyvulių kraują su savu ir kartais jį išgeria. Retkarčiais jie taip susižavi savo “apeigomis”, kad nutaria keliauti pas šėtoną – nusižudyti.
Neošėtoniškos bažnyčios vengia nelegalių veiksmų. Jos viešai verbuoja narius. Dauguma jų į velnią žiūri ne kaip į asmeninę būtybę, bet kaip į kūniškumo, geiduliškumo ir racionalumo simbolį. Jos propaguoja savilaidą malonumams, asmeninių ir politinių galių įsigyjamą bei jų panaudojimą. Jos visos turi aiškią doktriną ir hierarchinę struktūrą. Nors jos ir viešai veikia, vis dėlto yra sunku sužinoti jų narių skaičių bei jų įtaką visuomenei.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.