Helouvynas

Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau jaunimo spalio 31 dieną ima švęsti siautulingą ir bauginančią Helovyno šventę. Nieko nuostabaus, nes apie ją sukurta daug kino filmų, intriguojančiai pasakoja užsienio televizijos. Lietuviai panašiai siaučia per Užgavėnes. Gal viskas būtų gerai (juk panašiai prigijo ir šv. Valentino diena), bet šiuo rudens laikotarpiu lietuviai mini Vėlines, kurios yra susikaupimo, rimties, tylos metas. Garbinantieji Helovyną patys nežino, ką švenčia; žino tik tiek, kad reikia apsirengti kuo baisesniu padaru, šėlti, gąsdinti aplinkinius, prašyti saldainių. Išties Helovynas ir Vėlinės yra skirtingos šventės, turinčios skirtingą kilmę bei prasmę. Germanų tautos lapkričio 1-ąją dieną, kaip ir mes, švenčia Visų šventųjų dieną. Diena prieš šią šventę yra žinoma kaip Visų Šventųjų išvakarės, o angliškai tai skamba “ol helous yv” (All Hallows Eve), susiliejus garsams iš čia ir kilo šventės pavadinimas Helovynas. Šiuo metu ši šventė populiariausia Amerikoje, nors jos šaknys glūdi Europoje. Tai skirtingų senovės keltų ir krikščionybės švenčių mišinys. Galima drąsiai teigti, kad krikščionybė šiai šventei davė tik savo pavadinimą – Visų Šventųjų diena, kurią 1480 m. įteisino popiežius Sikstas IV. Pats šventės turinys yra atėjęs iš keltų, kurie spalio 31 dieną šventė Naujųjų metų išvakares. Senovės keltai tikėjo, jog tą dieną dvasios vaikščiojo tarp gyvųjų.

Nežiūrint į tai, jog neretai Helovynas yra siejamas su paprastu šventiniu vakarėliu vaikams, tam tikrų magiškų apeigų vaizdavimu kino filmuose, jau kelerius metus naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją magiškos šventės linksmybės vyksta ir pas mus. Tačiau jaunuomenė, kuriai svarbu tik rasti progą pasismaginti, lig šiol nežino, iš kur, kodėl ir kada atsirado Helovynas. Helovyno šventės šaknys siekia keltų istoriją. Būtent jie vėlesnėms kartoms paliko begalę tradicijų ir folklorinių paminklų, kuriuose galima rasti “Helovyno” kulto pradmenis. Vienas iš labiausiai garbinamų senovės keltų dievybių buvo Semheinas, vaizduojamas juodu didžiuliu apsiaustu ir rankoje laikantis dalgį. Kadangi keltai žmones tapatino su augalais, tad keltų dievybė savo dalgiu “šienavo” kaip žolę tuos žmones, kuriems neva atėjo laikas vykti anapilin. Keltų legendoje bylojama, jog Semheinas įgijo didelę valdžią ir populiarumą, todėl pats galingiausias dievas pasmerkė jį mirti. Tačiau Semheinas nemirė, o grįžo, saulės šviesą išvydęs moliūgo sėklos, išaugusios iš žemės, pavidalu. Moliūgo vaisius – tai Semheino galva ir širdis. Būtent čia ir prasideda “Helovyno” tradicija, kai iš moliūgų, išpjovus akis ir burną, daromi šventiniai žibintai. Beje, per Helovyno šventę turėtų būti organizuojamas gražiausio moliūgo konkursas, nes nugalėtojui moliūgas visus metus neša sėkmę.

Etninės kultūros puoselėtojų abejones dėl to, ar Vėlinių išvakarėse dera švęsti Helovyną, arba Visų šventųjų naktį, užgožė pramogos: iš Vakarų atėjusi tradicija išsikovojo nuolatinę vietą Lietuvos klubų renginių grafikuose ir tapo vienu iškarnavalinių kostiumų ir kaukių nuomos verslo sėkmės veiksnių. Uostamiesčio naktiniuose klubuose Helovynas nūdien dažniausiai tampa viena spalvingiausių naktų. Teminės dekoracijos, mistinė prieblanda, neįprasta nuotaika, pasipuošęs personalas ir, žinoma, iš peties kurdami šventišką savo įvaizdį paplušėję lankytojai, besivaržantys įspūdingiausio kostiumo rinkimuose – toks įprasto Helovyno vakarėlio paveikslas. Anot naktinio klubo “Global” vadybininko Žilvino Juodžio, prieš kelerius metus pradėtų rengti Helovyno vakarėlių pramoginė koncepcija pamažu keičiasi. “Pradžioje siekta kurti šiurpią atmosferą, pagąsdinti lankytojus atitinkamais personažais. Tačiau pastaraisiais metais didžiausiu atrakcijų akcentu tampa karnavalo motyvas, proga neįprastai pasipuošti ir praleisti vakarą itin linksmai”, – sakė pokalbininkas. Jis teigė, kad lankytojai kasmet tampa vis drąsesni puošdamiesi karnavalui, kuriame niekuomet netrūksta dalyvių. “Vieni ateina nusipirkę tiesiog kokią kaukę, kiti sukuria visą įvaizdį nuo išnuomoto ar savo sukomponuoto kostiumo iki grimo”, – pasakojo Ž. Juodis.

Į Lietuvą vis dažniau pūsteli modernūs europietiški ar amerikietiški vėjai. Vieniems tai suteikia džiaugsmo ir pelno, kitiems kelia pasipiktinimą. Viena nesiliaujančių diskusijų sritis – šventės: reikia mums užjūrių tradicijų, ar ne? Spręsti Jums. Šįsyk pristatome vaiduokliškai baugų, paslaptingą, pašėlusį Heloviną, švenčiamą daugelyje Vakarų šalių ir sparčiai populiarėjantį mūsų šalyje. Stebint papuoštas parduotuvių vitrinas, akivaizdu – „vaiduokliška“ infekcija darganotą rudenį užsikrėtė ir lietuviai. Spalio 31 dieną, kuri daugelyje šalių (JAV, Airijoje, Anglijoje) įvardijama kaip visų Šventųjų dienos išvakarės, gatvėmis bastosi baidyklėmis ir siaubo filmų herojais persirengę vaikai, reikalaujantys pinigų arba saldainių, pjaustinėjami moliūgai ir šiaip smagiai leidžiamas laikas. Tiesa, Lietuvoje tokius vaizdus kol kas galima išvysti nebent prieš Helovino šventę televizijos rodomuose filmuose arba baruose bei naktiniuose klubuose, kurie jau nebe pirmus metus nepraleidžia progos pasipelnyti iš šios vakarietiškos tradicijos (pvz., „aukojama“ mergina; demonstruojama kaukolių kolekcija; šėlsta laumių karnavalas; vyksta Helovino madų demonstravimas, satanistų apeigos, „Drakulos kraujo“ degustacija; baro lankytojai geria iš taurės, pilnos nuodų; laimi negyvų gaidžių. Renginių metu vykstančioms loterijoms naudojamos „žalios“ gyvulių žarnos, „kraujo kisielius“, kraupiai išsišiepę moliūgai ir kt.).

Halloween’as Amerikoje švenčiamas tik nuo XIX amžiaus antros pusės, o pati šventė atsirado Europoje ir turi gilias šaknis. Į Ameriką ją atsivežė keltiškoji europiečių emigrantų dalis. Iš pradžių Halloween’as vadintas „Samhainu” – tai pagoniška keltų šventė, kurios akcentas buvo mirtis. Pagoniškos keltų gentys, gyvenusios Britų salose, daugiausia Airijoje, taip pat Prancūzijoje, tikėjo, jog Samhaino išvakarėse, spalio 31 d., gyvųjų žemę aplankydavo vaiduokliai ir kitos dvasinės būtybės. Todėl tą naktį dvasioms būdavo ruošiamos specialios aukos ir atnašos. Samhaino metu buvo švenčiami keltų Naujieji metai, keltų vasaros deivės pasikeitimas su raguotu žiemos dievu. Tai mirusiųjų šventė – keltai tikėjo, jog šventėje dalyvaudavusios mirusiųjų dvasios bei kitos dvasinės būtybės (demonai). Šventei vadovaudavo druidai – keltų šventikai. Anot senovės krikščionių misionierių, garbinimo metu būdavo aukojami žmonės. Halloween’o ritualų kilmė yra grynai pagoniška. Keltų šeimos padėdavo maisto lauke vaiduokliams ir demonams tikėdamiesi, kad šie už tai nedarys nieko blogo. Ir dabar populiarūs Halloween’o simboliu tapę išskaptuoti moliūgai buvo dvasių atvaizdai.

Istorija: veikiausiai, jog šiandien švenčiamo Halloween’o pagrindinis šaltinis – tai keltiška Samhaino šventė. Keltai gyveno prieš 2000 metų ten, kur dabar yra Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija. Jų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. O šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų šventės išvakarėse būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėdavo, jog Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus. Samhaino šventės vakare druidai, keltų šventikai ir mokytojai, įsakydavo žmonėms užgesinti savo židinio ugnį. Druidai iš ąžuolo (jiems švento medžio) šakų sukraudavo milžinišką naujų metų laužą. Jame jie degindavo gyvūnus, grūdus ir, spėjama, jog taip pat aukodavo žmones. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šventės metu žmonės kartais dėvėdavo specialius kostiumus, pagamintus iš gyvulių odų ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Romėnai sumanė užkariauti keltus 43 mūsų eros metais. Nukariavę keltus, jie valdė juos 400 metų. Romėnų valdymo metu dvi romėnų rudens šventės susijungė su Samhaino švente. Viena iš tų romėnų švenčių buvo vadinama Feralia. Ji buvo švenčiama spalio pabaigoje mirusiųjų garbei. Kitos šventės metu buvo garbinama Pomona, romėnų vaisių ir medžių deivė. Veikiausiai todėl obuoliai taip pat yra asocijuojami su šia švente.

Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu. Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti apsėsti dvasių. Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie apsirengdavo šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą, stengdavosi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų. Kai kuriais pasakojimais pasakojama, kaip keltai sudegindavo ką nors ant gėdos stulpo, jeigu buvo įtariama, kad tas žmogus jau buvo apsėstas dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka dvasioms. Kiti keltų istorijos pasakojimai teigia, kad visi šie pasakojimai viso labo tėra mitas. Romėnai priėmė keltų praktiką kaip savą. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje jie atsisakė aukoti žmones ant laužo. Bėgant laikui, aukojimas tapo labiau ritualizuotas. Išnykus tikėjimui dvasių apsėdimu, papročiai rengtis vaiduokliais, velniais ir raganomis tapo labiau ceremoniniais.