Lynų žūklė
2006 m liepos 13-15 d.
Bičiuliai,
Šia žūklę padariau vieną rimčiausių savo žūklės atradimų. Yra tame logikos ar ne – spręsti Jums. Tema – kaip suprasti, kada kimba, kada ne. Rasite pabaigoje.
Mano pamiltą lynų vietą galutinai nualino tinklininkai. Visą pavasarį ir visą vasarą net ir per nerštą pačiame epicentre lupo ir lupo po 10 vnt. ar daugiau. Birželį – motininius, trykštančius ikrais. Skambinau gamtosaugai. Bet kur ten visus suganysi, kai sužino, kad tik iš vakaro išmeti 30 Lt vertą daiktą ir jau išryt turi lynų už 50 Lt.
Tad teko ieškotis naujos, nenualintos vietos. Ne taip toli radau lyg ir panašią, bet daugiau kaip 10 metrų nuo kranto lelijomis užžėlusią. Savaitė prieš tai meškere prazondavau dugną. Ištraukiau teisingų lyninių žolių. Apsičiupinėjau gylius, skardžius ir šlaitus.
Ketvirtadienį pro naktį, prikėlęs visą ežerą savo „milijoniniais perkūnais“, mat tik atvykęs mašiną ant dugno pasodinau, prasiskyniau pjautuvu siaurutę properšėlę lelijose. Mesti visai netoli tereikia. Bet dar gerai nenusitaikiau krypties. Tad pirmą rytą tik vieną kibimą ir tepamačiau. Vakare – dar keletą. „Atbulais dantimis“ ir nei vieno nepakirtau. Pastebėjau, jog kimba tik ant dešiniosios. Pradėjau mesti dešiniau.
Vakare dar pastačiau penkis kabliukus su naktiniu unguriams. Šitie kabliukai davė man atrakcijos visą žūklę.
Kitą ryt tik prabudęs pamačiau pritemptą sargelį. Visad miegu prie kotų. Turiu spec. lovą ir miegmaišį, su kuriuo net ir liūtis nebaisi. Ištraukiau apie 300 g. Vėl ant dešiniosios. Pradėjau mesti dar dešiniau. Pradėjo kibti ant abiejų. Ir kaip sustartavau apie 4:00 nakties, taip ir variau net šlapias iki pusės aštuonių. Viso ištraukiau 12 vnt. nuo 250 iki 600 g. Keletas atsikabino. Kažkiek dar nepakirtau. Šiaip tai daugmaž visi standartiniai – apie 400 g. Geltonų nepasitaikė. Visi žolinukai. Mažesnieji keliavo „pas tėvelius“.
Apie 8:00 vartau akis ir nematau vieno iš savo plūdurų. Dingo suvisam. Susijaudinau kaip mergaitė. Rankos, kojos dreba. Valo pakankamai, bet ten šamai gyvena…..Lakstau krantu, užlipu ant kalno. Nėr ir tiek. Meldžiu kad saulelė pašviestų . Tada balti plūdurai geriau matosi. Kokį pusvalandį prasiblaškęs pamatau mano „ieškinį“ iškilusį lelijų masyve visai šalia mano kotų ir daužomą kažkokios žuvies. Ir vėl besiruošiantį nerti! Gulu ant čiužinio (stačiau be valties) ir iriuosi. Tyliai pastveriu ir aiškiai jaučiu aname gale kažką rimto. Tempiu artyn. Strečinasi. Sunkiai eina. Staiga palengvėja ir prisivelku suvirškintą kokių 100 g ešerioką. Šitas, gi, naktinį ir buvo įrijęs. Turėjo visai nieko šaškė būti, kad tokį ešerį griebtų. Na, manau, gyvate, juk alkana likai, tad tikriausiai ir dar kartą griebsi.
Ištraukiu dar porą lynų. Kibimas aprimsta. Tada, manau, prisilupsiu plakių ir vėl išstatysiu. Plakius gaudau mažučiuku kabliuku ant poros dzikelių ta pačia dugnine. Kablys pusplikis, smaigalys lauke. Vos kelintu metimu jaučiu, kad kažką rintesnio turiu. Ant to pusplikio kablio – gražuolis lynukas.
Beje, lynai visai išneršę, Tik vienas dar turėjo ikrų likučių. Ir tie patys kažkokie sukietėję….
Vėl plaukiu čiužiniu plakiais „užminuoti“. Tik pastatau – vieną vėl griebia. Pavelka, trinkteli ir meta. Nepatiko dugnu besivelkantis švinas. Tą paimu. Belieka keturios. Apie pietus matau vieną plūdurą vėl einantį „pasivaikščioti“. Kiek palaukiu. Plaukiu. Matosi, kad tikrai jau pakibusi, nes plūdurą vos paveju. Eina į ežero vidurį, o ne į žoles. Pakertu. Yra! Jaučiasi stambūs trūkčiojimai ir visai nesiruošia eiti mano pusėn. Čiuožiu su čiužiniu aš link jos. Pradeda rimčiau priešintis, bet nuo dugno – nei per centimetrą. Dar kiek pasitampau ir staiga laisva. Ištraukiu ir nustėrstu. Nukąstas valas aukščiau gal 30 cm ilgio pavadėlio. Taip ir būtų likę mitu apie ten gyvenančias dvimetrines lydekas (ar šamus), jei nebūčiau vėliau atidžiau valo apžiūrėjęs ir nebūčiau vieno atsitikimo iš žiemos žūklės Stirniuose prisiminęs. Ir ten visi manėm, kad nukando aukščiau vos ne pusmetrinio pavadėlio. Taigi, apžiūrėjęs valą randu jį panašiai stipriai pažeistą pusmetris ir metras ir net keli metrai aukščiau. Paskui prisiminiau, kad skindamas proskyną labai žiauriai įsipjoviau į labai aštrias kriaukles. Kriauklės! Jomis aplipusios visos povandeninės kerplėšos ir gūbriai, už kurių ir lenda masalą pastvėrusioji. Tokių dalykų niekad neesu patyręs, gaudydamas gyva žuvele su plūdine. Mat ten nebūna dugnu besivelkančio švino. Tas švinas būna ir žiemą. Jis ir nuguldo palą palei dugną, lydekai einant. Būtina yra plūdė. Dabar jau žinau, kaip reikia daryti vasarą. Tiesa pasakius, jau seniau esu taip ir daręs. Skritulys su plūde. Kaip prigalvoti žiemą, kad ta plūdė neįšaltų dar nežinau. Bet tikrai sugalvosiu.
Belieka trys „minos“, kurias palieku dar vienai nakčiai. Trečiosios dienos vakare, jas apžiūrėdamas radau, kad vienas plakis tiesiog taip sudraskytas, kad likusi tik galva ir griaučiai. Kandžiota maždaug vieno cento dydžio kąsniais. Ar tai galėjo būti ungurys? Plakiukas nedidelis – apie 30-40 g. Kokio dydžio tas ungurys galėjo būti? Kokią sistemėlę reiktų statyti unguriui (kur ir koks kablys, koks žuveliokas ir pan.) ant negyvos žuvelės? Gal kas patarsite…Mat naktinį puola ešeriai kaip pašėlę.
Kitą dieną pakyla vėjas. Labai stiprus. Gūsingas. Iš ryto išprašau porą „nevykėlių“ lyniukų. Tuo kibimas ir baigtas. Vakarop padarau tą garsiąją savo išvadą, susirenku kotus ir čiuožiu namo. Bičiulis su viltimi pasiliko dar vienai nakčiai, bet taip nieko ir nepagavo.
Taigi, ta garsioji mano išvada. Jau esu keliskart rašęs, kad pastebėjau, jog žuvis labai reaguoja ir staigius trumpus slėgio trūkčiojimus. Nors ir nedidelius. Tokių nerodo jokie barometrai. Mat ji turi plaukiojamąją pūslę, kurią reikia nuolat sureguliuoti pagal pakitusį slėgį. Kaip žinote ten ventilio nėra, pompos žuvis irgi neturi, taigi tai yra nemažas sunkumas. Trūkčiojant slėgiui ji jaučiasi taip, kaip mes trūkčiojančiai stabdomame automobilyje. Galop mus pradeda pykinti ir valgyti tada visai nesinori. Ypač blogai, kad ir nedideli, bet labai staigūs ir trumpi slėgio trūkčiojimai. Bet ilgas ir tolygus stabdymas – lyg ir visai nieko.
Esu turėjęs labai gerų žūklių pučiant net rytų ar šiaurryčių vėjui. Nors dauguma sakys, kad vėjo kryptis yra labai svarbi. Aš gi Jums teigiu, kad pati kryptis nėra nei lemianti, nei ypač svarbi. Jei paklausysite senų prie ežero gyvenančių žvejų, tai jie nesako, jog „prasta vėjo kryptis“, o sako tiesiog „prastas vėjas“. Ir jie teisūs! Vėjo krypties žuvis po vandeniu tikrai nejaučia. Bet jaučia slėgį. Ypač jo pasikeitimus. Tačiau esu turėjęs ir visai padorių žūklių staigiai kylant arba staigiai leidžiantis slėgiui. Tačiau niekad neesu turėjęs bent normalios žūklės, esant gūsingam vėjui. Niekad, kokios krypties jis bebūtų. Ir kuo gūsiai staigesni, trumpesni ir stipresni, tuo kibimas prastesnis.
Mano supratimu, gūsius, kaip ir vėją, gimdo slėgio skirtumai. Tačiau jei slėgio skirtumai yra tarp didelių teritorijų, tada pučia pastovesnio stiprumo vėjas, nors jis gali būt ir gan stiprus. Ir žuvis spėja susireguliuoti savo pūslę. Tačiau jei pučia gūsingas, staiga sustiprėjantis vėjas, besikaitaliojantis su aprimstančiais periodai, arba, dar blogiau, jei matome, kad nuolat kaitaliojasi ir kryptis – tai ženklas, jog slėgio skirtumai susidaro tarp mažų teritorijų, jie greitai vėjo pagalba yra sureguliuojami, tačiau tai kelia staigius slėgio svyravimus (nors ir nedidelius) ir kibimui – amen. Galų gale viską žemėje reguliuoja saulė. Ir, mano supratimu, toks gūsingas vėjas susidaro, kai žemę dengia debesų ir giedrų teritorijų didokų plotų mišinys. Vienoje vietoje žemė šyla (slėgis krenta), kitoje šąla (kyla). O jei dar tie debesų masyvai sparčiai juda – visiška makalynė. Žodžiu, kibimą prognuozuoti galime iš debesų žemėlapio. Galima rasti internete. Kibimą matome iš vėjo gūsingumo ir jo prognozės.
Kaip dabar su tuo rytų vėju? Negi tūkstančiai žmonių nusišneka? Irgi ne! Lietuva yra tokioje klimatinėje zonoje (tiksliau – jų sandūroje), kad rytų vėjo pasisukimas dažnai, bet tikrai ne visada, sutampa su staigiais slėgio trūkčiojimais. Tačiau tai tikrai nėra taisyklė. Esmė yra vėjo gūsiai gūseliai, o ne kryptis. Gali labai sėkmingai nekibti ir pučiant vakariui.
Naujai iškeptas meteorologas Vidas
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.