Jau daugiau kaip dvylika metų „tarybinės dešrelės“ yra vienos populiariausios Lietuvoje. Be to, „tarybiniai“ mėsos gaminiai jau penkiskart yra gavę „Lietuvos metų gaminio“ apdovanojimus. Kaip paaiškintumėte tokį „tarybinių dešrelių“ populiarumą Lietuvoje? „Tarybines dešreles“ „populiariausiomis ir net 12 metų“ Lietuvoje padarė ne paklausa, o žurnalistai, nes statistikos kiek kokių dešrelių perka lietuviai iš vis nėra. Turiu duomenis iš „Iki“, „Rimi“ ir „Norfos“ prekybos centrų (tas pats turėtų būti ir „Maximose“), kurie rodo, kad Lietuvoje žmonės daugiausiai perka tik pačias pigiausias dešreles, tas, kurių sudėtyje mėsos iš vis nėra. Remiantis šiais duomenimis galima daryti išvada, kad apie 80% lietuvių gyvena žemiau skurdo...

Viename iš straipsnių minėjote, kad „lietuvių nacionalinis patiekalas šiandien yra pica“. Kaip galėtumėte paaiškinti tokią lietuvių „meilę“ picoms? Meilę picoms sugalvojote Jūs ir picas reklamuojantys žurnalistai, bei jų straipsnius spausdinantys spaudos organai, kurie iš tiesų priklauso surogatinių maisto produktų parduotuvių savininkams oligarchams, nes jokios lietuvių meilės picoms iš tiesų nėra, yra tik agresyvus picerijų tinklo plėtimas Lietuvoje. Kiekviename mieste ir miestelyje vyksta arši picerijų ir piceristų tarpusavio kova: tik įsteigė vienas tinklas savo piceriją, čia pat už kelių žingsnių po kelių savaičių atveria duris kita picerija. Šį agresyvumas, klientų verbavimas, picų per prievartą kišimą valgytojui, vaikų ir jaunimo darymą picų...

Viename iš straipsnių minite, kad maistas Sovietų Sąjungos laikais buvo „neskanus, bet užtat vienodas“. Kaip galėtumėte trumpai apibudinti šiandieninį maistą? Ar, Jūsų manymu, šiandien yra daugiau įvairovės? Sovietų sąjungos iš vis nėra buvę, nes tais laikais buvo Tarybų sąjunga, kuri turėjo vieningą vadinamą Anastazo Mikojano virtuvę visoms taip vadinamos predprijatija obščestvenogo pitanija – obščepit - visuomeninio maitinimo įmonėms. Ir visos privalėjo gaminti gaminius – maisto produktus pagal patvirtintus GOST‘us. Tokio maisto produktų pasirinkimo, koks yra šiandien nebuvo, bet nebuvo ir tokios ypatingai žemos kokybės. Iš vis nebuvo maisto surogatų. Jei pieninė iš kolchozų surinkdavo 1000 litrų pieno, tai ir...

Apvažiavęs visą Lietuvą, aplankęs visus restoranus ir maitinimo įmones, kurios skelbiasi, kad gamina lietuviškus valgius drąsiai tvirtinu, jog Lietuvoje nėra lietuviškų restoranų. Lietuvos restoranų savininkai, visi kaip vienas savo valgiaraščiuose, reklamose, pristatymuose, degustacijose rašo, kad jų restoranuose yra ir lietuviška, ir europietiška virtuvė, lyg Lietuva būtų ne Europoje, lyg Europoje nebūtų albanų, anglų, austrų, belgų, bulgarų, danų, graikų, chorvatų, italų, islandų, ispanų, prancūzų, rumunų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių ir t.t. su savo išskirtinėmis virtuvėmis, skirtingais maisto produktais, skirtingais valgių gamybos būdais, skirtingų skonių ir kvapų valgių. Restoranų ir kavinių valgiaraščiai yra savininkų veidrodžiai, atspindintys jų savininkų kulinarinio išsimokslinimo, supratimo ir...

Lietuvos dvaruose dvarininkų puotas aptarnaudavo gražiausiomis livrėjomis aprengti tarnai, o ne klumpėtos tautiniais rūbais aprengtos dvaro mergos, kaip dabar kai kur regime. Stalai ir kėdės būdavo prabangūs baldai, o ne neobliuotų lentų stalai ir suolai, kaip „Forto“ dvare ar smuklėse (smurglinėse). Puotoms būdavo gaminami ypatingai paruošti ir papuošti valgiai, patiekiami sidabriniuose arba paauksuotose dubenyse ar padėkluose. Valgoma būdavo iš dar puošnesnių brangių, geriausio fajanso, porceliano indų su sidabriniais ar paauksuotais įrankiais ant baltomis staltiesėmis su puošniomis servetėlėmis serviruotų, gėlėmis puoštų stalų. Geriami būdavo brangvyniai, aukščiausios kokybės svaigieji ir gaivieji gėrimai iš krištolo taurių ir stiklinių. Lietuvos aristokratija net medžiodama užkandžiaudavo...

Lietuvoje galima rasti kokių tik nori tautų restoranų, tačiau kodėl nėra nė vieno lietuviškų valgių restorano? Negi geri Lietuvos kulinarai, virėjai ir kepėjai visi iki vieno išvyko iš Lietuvos, o čia pasiliko vien tik pameistrio lygio virėjėliai, mokantys gamintis tik savo kaimo valgius ir tuo visiems demonstruojantys nepakankamą kulinarinį išprusimą ir iš to įgytus atitinkamus kompleksus? Istoriškai susiklosčiusi senoji lietuvių virtuvė savo gamybos būdais (technologiniais principais), maisto produktų ir žaliavų kombinacijomis ypatingai ryškiai skiriasi nuo kaimyninių latvių, slavų (lenkų, rusų, čekų, baltarusių, ukrainiečių) ir vokiečių virtuvių. Jau nuo senų senovės daugelis lietuvių valgių įėjo į tarptautinę virtuvę kaip grynai lietuviški...

Gruodžio mėnuo, adventas, Kalėdos, Naujieji metai, žiema – kuo šis mėnuo, šventės, metų laikas yra ar buvo ypatingi maitinimosi požiūriu? Adventas jokiu būdu nėra žydiškos krikščionybės religinis laikotarpis, atneštas mums iš Vakarų Europos ir priverstinai „apkrikštijus“, o teisingiau - praplovus smegenis įdiegtas svetimo gyvenimo būdas. Adventas yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keliolika tūkstančių metų mūsų protėvių (prolietuvių – sarmatų, aisčių, vokiečio Neselmano nutarimu pavadintų baltais) gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo vasarą ir rudenį valgytų gėrybių organizme nusėdusių šlakų ir toksinų. Kitas badavimas (organizmo išvalymas nuo šlakų ir toksinų) vyksta per Gavėnią, po sūdytų...

Senovėje aukštoji lietuvių virtuvė (aristokratų, didikų ir bajorų) skyrėsi nuo žemosios lietuvių tautos virtuvės, kuri radosi formuojantis miestams ir skylant visuomenei į aukštuomenę ir prastuomenę, turtinguosius ir mažiau pajamų turinčius bei visiškus varguolius. Miestuose didėjant žmonių užimtumui, atsiranda ir atitinkamos maitinimo užeigos: smuklės, karčemos, traktieriai. Tai yra skirtingos užeigos, skitingiems tikslams įrengiamos,- vienos jų atsirado anksčiau, kitos – vėliau. Ir jų paskirties nereikėtų maišyti, nebent per neišmanymą, nežinojimą. Juk šiandien neiname į svaigųjų gėrimų kioskelį ir nereikalaujame, kad mus aptarnautų padavėjas kaip restorane, picerijoje neprašome, kad mus apnakvydintų kaip viešbutyje... Dvarų, vienuolynų ir klebonijų smuklės daugiausiai buvo statomos netoli...

Lietuvos karalystėje susiformavus miestams, miesteliams, bažnytkaimiams, ten buvo turtingųjų statomos ir išlaikomos užeigos - karšemos, kurios vėlesniais laikais dėl lengvesnio tarimo lenkams virto karčemomis. (Karšinimas – išlaikymas. Karšinčius - tas kas duoda išlaikymą, išimtinę. Karšinčius be to - senas žmogus, kuris gyvena išlaikomas. Karšinti – išlaikyti, slaugyti. Pav. samdant samdinį buvo tariamasi, kokį jis gaus karšą (išlaikymą). Rusuose iki šių dienų samdomi darbininkai taip pat tariasi dėl „charč“ – gaunamo maisto). Karčemose dirbo jau nebe žydai, o lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kitataučiai. Lenkijoje (kuri anuomet buvo žymiai mažesnė už Lietuvos karalystę) karčemų nebuvo ir lenkai juose nedirbo, nes...

Žiurkės su ilga šniukštinėjančia ūsuota nosimis, su grėsmingai atsikišusiais geltonais dantimis, plika žvynuota uodega nekelia apetito, o greičiau pasibjaurėjimą. Dar blogiau, - jos apkandžioja vaikus lovytėse ir išnešioja aibes užkrečiamų ligų. Televizijoje ir spaudos organuose dažnai pasirodo reportažai apie stambiųjų miestų sanitarinės-epideminės stoties darbus nuo Bombėjaus ir Berlyno, nuo Sidnėjaus iki Maskvos, mėginančių bent kiek sukliudyti žiurkių plitimą. Kasdien didėjant žiurkių skaičiui Žemėje, kasmet registruojama per 2,5 tūkstančių susirgimų maru. Per paskutinius 15 metų 25 pasaulio šalyse buvo registruoti 38 tūkstančiai maru užsikrėtusių ligonių, iš kurių 2845 žmonės mirė. Iš tiesų šis skaičius ne toks jau baisus, jei nuo vėžio...