Per sovietmetį lietuviai visiškai pamiršo ir jau nebemoka gamintis valgių iš avienos, - šiandien žmonėse yra įsigalėjusi nuomonė, kad aviena nemaloniai kvepia, jos riebalai greitai užšąla ir yra nepageidautini mityboje. Tai visiška nesąmonė, kurią diegia nemokantys gaminti avienos patiekalų, valgių kulinarijos analfabetai. Aviena yra pati geriausia, perspektyvi mėsa, valgiai iš kurios yra lengvai virškinami ir gerai organizmo įsisavinami. Nė pusės šimto metų nespėjo praeiti, kai lietuviai pamiršo, kaip reikia gaminti valgius iš avienos, kad visiškai dingtų nepageidaujami avienos kvapai, o lajus ilgai neužšaltų, taptų skaniu ir aromatingu maistu. Senovėje lietuviai gana daug augindavo avių, nes jos duodavo daugiausia naudos, iš...

Nuo senų senovės giria lietuviams buvo maisto aruodu, o medžioklė buvo visų lietuvių verslas, tačiau suskilus visuomenei į klases, medžioklė tampa tik privilegijuotų asmenų pradžioje verslo, o išnaikinus ir girias, ir žvėris, tik privilegijuotų asmenų pramogų objektu. 1588 m. Lietuvos Statute taip pat numatytos bausmės ir piniginės baudos už svetimų žvėrių sumedžiojimą: už stumbrą – dvylika rublių grašiais, už briedį, danielių ar elnią – šešis rublius grašiais, už mešką arba laukinį arklį – tris rublius grašiais, už šerną – rublį grašiais, už stirną – kapą grašių. Ypač žiauriai buvo baudžiama už padarytus bitynams nuostolius, - už drevės medžio su...

Atskirai reikia paminėti Klaipėdą, kuri iki karo garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, garsiaisiais promenadų takais su kavinėmis (Klaipėdon su restoranų įrengimu ir virtuve susipažinti atvykdavo įvairių Europos tautų kulinarai ir restoranų savininkai). Klaipėdoje kulinarinė kultūra vystėsi daugiausia anglų, olandų, taip pat vokiečių, truputį prancūzų, kuršių ir žemaičių virtuvių įtakose. Čia buvo sukurta daug išskirtinių, būdingų tik Klaipėdai valgių. Net dabar pasaulyje žinomi garsieji Memelio strimėlių tefteliai (kukuliai) pomidorų padaže, ruginės tešlos abese keptas kiaulienos kumpis, jautienos šnelkliopsai, troškinti grietinėje su baravykais, didysis kiaulienos kepsnys - Memelio štufatas, (nereika turėti rusiškos baimės žodžiui “Memelis”, - tai...

Pajūrio gyventojai pirmiausia turėtų dėti ant stalo kuršiškai rūkytą ungurį, (bet jokiu būdu ne tą šių dienų virtai keptą koncerogeninį nuodėgulį, kurį Kuršių nerijoje nesvietiškai brangiai pardavinėja Kuršių neriją apgyvendinę atkakėliai iš Lietuvos žemyno, už tą virtą koncerogeną prašydami virš 100 litų. Pav. Vokietijoje už tokius pinigus galima tris didžiausius ungurius gauti). Antra vertus, taip, kaip dabar nemokšiškai yra rūkomi unguriai, t.y. kepami karštuose dūmuose, jie gali būti valgomi tik tą pačią dieną ir tik karšti, nes palaikyti šaldytuve, jie praranda savo skonines savybes ir tampa skoniu panašūs į rūkytas kempines, - įdomu, kodėl šito nepastebi sveikatos centro darbuotojai,...

Žemaičiai iškart turėtų dėti ant stalo smetoną ir smetonos sviestą, tai visai kitokio skonio, kvapo ir konsistencijos gaminys, nei grietinė ir grietinės sviestas (skiriasi ir gamybos technologija, kurios nūnai neišmano sovietinius mokslus baigę pieninkystės technologai). Būtiniausiai dėkite ant stalo kastinį su virtomis bulvėmis, - šitokio originaliai šviežiai aštraus skonio grietinės plakinio nemoka gaminti jokia tauta pasaulyje, net ir lietuviai. Nemažiau pasaulio gurmanai stebėsis, gardžiuodamiesi išvirtomis su lupena bulvėmis, pasidažydami į kanapių (Lietuvos policininkai yra tikri neišmanėliai, neleisdami auginti lietuviškų kanapių, kurias tūkstantmečiais ir rūbams, ir maistui naudojo ir vartojo lietuviai, nepatapę jokiais narkomanais) spirgutį ar sėmenų spirgynę. Dar daugiau juos...

Suvalkiečiai, be jokių dvejonių, labai didžiuodamiesi ir riesdami nosį bet ką gali vaišinti savo nepakartojamu ir vieninteliu visame pasaulyje skilandžiu (tik ne tuo, kur fabrikai gamina) su grietine ir juoda rugine duona, kepta ant klevų lapų, - šitokio fantastiško skonio mėsos gaminio jokia pasaulio tauta nemoka pagaminti. Nepakartojamo, idelaus skonio daratos, kindziuliai, rūkyti kumpiai ir išpjovos, įvairiausios, galinčios pakerėti žymiusius pasaulio gastronomus, rūkytos dešros. Baršteliai su auselėmis, virtas lynas su antaninių obuolių padažu, svieste skrudinti gružliai, keptas veršienos kumpis su krienais, suvalkietiškai su vyšniomis kepta antis, pyragas su įkeptais karosais ir bruknių uogiene su kriaušėmis,...

Dzūkai visus privers aikčioti, vaišindami grybiene, grybų sūriu, marinuotais baravykėliais, raugintais kelmučiais su grietine ir svogūnėliu, sūdytais grūzdais, svieste keptomis rudmėsėmis, grietinėje troškintomis voveraitėmis, grietine apkeptais gudukais ir visaip kitaip keptais, virtais, troškintais, taip, kaip jie nuo amžių amžinųjų moka, cikriniais, bobausiais ir briedžiukais (velnioniškai skanūs ir brangūs grybai), raudonikiais, šilbaravykiais, ūmėdėmis, gudukais ir t.t. ir pan. - čia jie nepralenkiami, nes grybų patiekalų gamyboje jie yra pasaulio čempionai. Svečius pavaišinkite fantastiško skonio dzūkiška vytinta dešra, kuri vienintelė Europoje gaminama pagal kelis tūkstančius metų skaičiuojama receptūrą, prieskoniuota vytinta stirnienos išpjova, rūkyta šernienos dešra, tetervino slėgtainiu.

Aukštaičiai gali stebinti visus užsieniečius miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su mėsa, virtiniais su varške, šaltanosiais su mėlynėmis ar vyšniomis, koldūnais (jokiu būdu koldūnų nevadinkite virtiniais, nes koldūnai skiriasi nuo virtinių, komių-rusų pelmenių, italų raviolių, kinų keptinių, armėnų borani, gruzinų chinkalų, rytietiškų diušbarų ir mantų. Lietuviški koldūnai nuo dabartinių maisto parduotuves užtvindžiusių koldūnais vadinamų šaldytų virtinių su įvairiausiais įdarais skiriasi savo gamybos techologija, skoninėmis, aromatinėmis ir konsistencinėmis savybėmis, - visų pirma tešlos ir įdaro (koldūnų įdaras yra fantastiško skonio ir aromato, ir jo recepto šiandien be manęs jau niekas kitas nebežino , - kas pradėtų gaminti lietuviškus koldūnus, tas galėtų užsidirbti...

Visi lietuviai gali didžiuotis varškės sūriais - saldūs, sūdyti, virinti, rūkyti, nokinti (deja, dabar jau primiršti ir nebegaminami, jų gamybos paslapčių ypač nežino ir principialiai nenori žinoti Lietuvos pieno kombinatų technologai), pagardinti bitkrėsle, čiobreliais, diemedžiu, kadagiu, kmynais, kraujažole yra nemažiau garsūs, kaip anglų - čederis, bulgarų - brinza, italų - parmezanas, prancūzų - rokforas ir kamamberas, šveicarų - ementalis, olandų - gouda ir edemas. Visus iki vieno gurmanus nustebinsite garsiuoju smetonos sviestu, grietininiu naminiu pasūdytu sviestu, pagardintu rūtomis ar peletrūnu, vėžių sviestu, grietine, ir ypač smetona, kurių europiečiai nemoka gamintis, juoda rugine ar pikliuotų miltų plikyta duona,...

Lietuvių tauta, švęsdama savo valstybingumo tūkstantmetį, gali didžiuotis savo sena, tūkstančius metų skaičiuojama ir turtinga kulinarijos istorija, atskirų regionų virtuvių skirtumais ir ypatumais, maisto produktų ir valgių gausa, maisto atsargų ruošimo ir valgių gamybos būdų įvairove. Tauta, turėdama tokią turtingą istoriją, dar turtingesnę kulinarijos istoriją ir kultūrą, jokiu būdu, kad ir kaip stengtųsi neišprusėliai ir kulinarijos analfabetai, negali turėti vieną kokį nors nacionalinį patiekalą (tai yra arba jau mirusios, arba išmirštančios tautos požymis). Privalu žinoti, kad mūsuose kulinariniai neišprususių žinasklaidininkų prievartiniai peršami cepelinai jau žymiai anksčiau negu Lietuvoje buvo gaminami visose Europos tautose, tik jos, įdiegusios sveikesnės mitybos principus,...