Kas yra rašytojas

“Pasaulyje, matote, gerbiamasis, yra trys rūšys niekšų: naivieji niekšai, tai yra tokie, kurie įsitikinę, kad jų niekšiškumas yra visų didžiausias kilnumas, drovieji niekšai, tai yra tokie, kurie savo niekšiškumo drovisi, bet kai veikimo planui būtinai reikalinga, vis dėlto jį parodo, ir pagaliau tiesiog niekšai, grynakraujai niekšai”. Ši plataus užmojo mintis-išvada, mintis-pranašystė priklauso F.Dostojevskiui, ir išversta ji M.Miškinio plunksna. Vienas rašytojas – rašytojas, kitas – vertėjas. Jeigu žmogaus vardą reikėtų rašyti didžiąja raide, abu jie nusipelnė tos raidės.

Frankfurto knygų mugės metu pats laikas pakalbėti apie rašto žmones. Ne vien rašytojus, bet ir skaitytojus, nes pirmieji be antrųjų – tai generolai be armijų. Todėl masiniai renginiai, vadinami knygų mugėmis, yra būtina kultūringo pasaulio dalis. Taikingiausia pasaulio dalis, kur armijos susitinka ir susilieja, neatstatydamos vienos į kitas ginklų. Koks gali būti priešiškumas tarp tą pačią knygą skaitančių žmonių? Joks, nebent jie pasiginčija dėl idėjų ir bando išsiaiškinti, ar gerai atliktas vertimas.

54-osios Frankfurto knygų mugės vienintelė viešnia – Lietuva. Tai neįtikėtina sėkmė, už kurią turime būti dėkingi ir šiaurės kaimynams latviams su estais, – šie dalyvauti mugėje atsisakė. Lietuva surizikavo ir per metus – trumpiausią terminą, kuris paliekamas šaliai-viešniai, – pasirengė. Tiesa, ne be sunkumų ir, kas pažymėtina, su mažiausiu biudžetu. Mugių rengimo istorija neprisimena, kad už milijoną dolerių (dabar – daugiau nei milijoną eurų) šalis būtų išdrįsusi ir pajėgusi įeiti į tokią pasaulinio dėmesio šventę. Mes išdrįsome, ir neprašovėme. Visas dėmesys – mums.

Straipsniai 1 reklama

Pirma, ką pamatai nusileidęs laiptais į Lietuvos salę – tai lengvų lietuviškų marškų miškas. Nelyginant drobinės užuolaidos kyla į lubas mūsų stendai, ant kurių šiuolaikine technika įspausti įvairiausi paveikslai. Spalvos – saikingos ir lietuviškos, nerėkiančios, užrašai žalsvai rusvi, kalba jie apie temą daugiau vaizdais negu žodžiais. Ekspozicijos puošmena – M.K.Čiurlionio “Raigardo slėnis”, kuris nieko apie mus nežinančiam žmogui piršte įperša, kad mūsų Tėvynė – tai rojus. Antroji grožybė – “Skrendanti knyga”: tai nuo grindų iki palubės kylantys didžiuliai popieriaus lakštai. Jie suvarstyti tarytum džiovinti pakabinti grybai. Tik lapai – nepaprastai lengvas skrydis, lyg šimtas gulbės sparnų. Ir vasnoja ši “knyga”, juda, nes aplink ją vis skersvėjai ir žmonės. Parodos įgyvendinimo ir “Skrendančios knygos” autorius – Saulius Valius.

Bet grįžkime prie rašto žmonių. Juk aišku, kad raštas – tai mintis, o mintis – tai mąstymas ir valdymas. Mąstydamas valdai viską – tiek savo vidinį pasaulį, tiek ir pasaulio galybes. Neskaitantis žmogus – tai kažkas baisaus ir neapčiuopiamo, kaip pragaras.

Ir vis dėlto apie neskaitantį žmogų vis dažniau kalbama pasauliniuose knygų forumuose. Frankfurto miesto merė Petra Rot savajame sveikinimo žodyje su nepaprasta šiluma kalbėjo apie skaitomą knygą. Ji prisipažino, kad vaikystėje jos tėvo balsu jai skaitytos knygos davė jai supratimą apie svarbiausias vertybes, ir, pabrėžė ji, paprasčiausiu būdu įrodė, kas yra šeima. Kur visa tai dabar? – klausė ji tūkstantinės auditorijos. Šiandien mes tylime vienas šalia kito, ir Vokietijoje jau 23 proc. penkiolikmečių neįstengia parašyti taisyklingo sakinio. Mes stovime prieš baisiai liūdnas civilizacijos pasekmes – naująjį kompiuterinį barbarizmą. Galima būtų pridurti: kompiuteris žmonėms, nemokantiems valdyti net savęs, teikia galimybę sugriauti pasaulį.

Todėl šįmet Frankfurto knygų mugėje įvyko žymus perversmas. Apie jį kalbėjo Dyteris Šormanas, Vokietijos leidėjų ir knygynų asociacijos prezidentas. Jis pasakė, kad mugės išvakarėse buvo pakeista ateities metų koncepcija ir nušalinta vadovybė. (Progos iškilmingumas neleido minėti Roberto Lorenco pavardės, kuris mums žinomas ir kaip viešų laiškų Lietuvos vadovams rašytojas.) Nes, anot Frankfurto mugės tarybos, buvo pasirinktas klaidingas kelias – knygos vietoje vis dažniau statyti kompiuterį, o po 2003 metų viešnios – ja bus Rusija – nebekviesti į mugę jokios šalies. Verslas turi būti pažabotas, pabrėžė D.Štormanas, nes antraip gali nebelikti ką parduoti, siūlyti ir net pristatyti. “Knyga turi būti išspausdinta, – baigė savo žodį leidėjų prezidentas, – arba jos išvis nebus”.

Ne tik mums reikėtų džiaugtis Frankfurto knygų mugės rengėjų išvadomis. Vokietija – pasaulinė knygų sostinė, ir jos vėjai gaivina visą pasaulį. Štai kokia tradicijos galia: Gutenbergas, pradėjęs spausdintos knygos erą, – argi vokietis? Ir mūsų M.Mažvydas – kur spausdinosi?

Bet grįžkime prie žmogaus-rašytojo ir žmogaus-skaitytojo. Abu vienas be kito nežengs nė žingsnio. Dažnai abu sugyvena viename asmenyje, nes geras rašytojas – tai ir geras skaitytojas. Bet rašytojas negailestingesnis už skaitytoją. Štai F.Dostojevskis rašo apie niekšiškumą – ir apsinuogina. Nes pats dažnai elgėsi kaip niekšas. (Ką sakyti apie jo būdą pralošti žmonai dovanotus papuošalus, dovanotus, beje, savo paties ranka?!)

Tad kas tas rašytojas? Kankinys, žmonijos gelmių ir aukštumų seismografas.

Arvydas Juozaitis, „Voruta”, Nr. 20 (518), 2002 m. spalio 20 d.

Views All Time
Views All Time
3197
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

50 − 43 =