VYTAUTAS VYŠNIAUSKAS: Mūsų nelaisvės priežastis yra baimė
Kalba Daukanto aikštėje prie Prezidentūros 2018 m. balandžio 25 d. vykusiame Tautos forumo mitinge „Lietuva yra čia!“
Vytautas Radžvilas: Pavergti laisvinant
Draudimai visada buvo laikomi būtina žmogaus ugdymo dalimi ir pamatine civilizuoto gyvenimo sąlyga. Šiandien skamba raginimai jų ne tik atsisakyti, bet ir užsimota juos tiesiog prilyginti neteisėtos prievartos ir net smurto prieš asmenį apraiškoms. „Draudimai – sovietmečio reliktas“, „Draudimai – totalitarinio mąstymo požymis“, „Draudimais nieko nepasieksime“ – su šiais naujosios žmogaus ugdymo filosofijos ,,perlais“ susiduriame…
Laisvas individas ir suvienytas pasaulis – du nesuderinami siekiai
Žvelgiant iš ideologinės pusės, individo polinkis vis daugiau rūpintis tik savimi kilo iš XVII-XVIII amžiaus idėjinio konteksto. Tuomet tokie politiniai mastytojai kaip Thomas Hobbes, David Hume, John Locke, Voltaire, Jean-Jacques Rousseau, Thomas Jefferson ir kt., kūrė dabartinės liberalios demokratijos pamatus. Švietimo periodo filosofai siekė pritaikyti racionalų mastymą, nagrinėdami žmogaus prigimtį ir valstybės valdymą. Anksčiau šios sferos priklausė bažnyčiai. Laisvo individo sąvoka turėjo ypatingą reikšmę jų raštuose. Išryškėjo nuostata, kad individui priklauso įgimta teisė tvarkyti savo gyvenimą asmenine nuožiūra be valstybės įsikišimo. Valstybės funkcijos turėjo būti smarkiai apribotas. Jau XVIII amžiaus antroje pusėje individo laisvės idėja tapo rimtu iššūkiu senąjai santvarkai, kurioje monarchai ir aristokratai turėjo absoliučią galią, Dievo jiems suteiktą. Švietimo periodo filosofai buvo susirūpinę, kad neracionalūs valstybių valdymo principai stabdo pažangą. Absoliutūs monarchai ir įvaraus rango aristokratai švaistė milžiniškus turtus ir savo pavaldinių pasitikėjimą. Vyravo didžiulė turtinė ir socialinė nelygybė. Ypač jautriai pergyveno absoliučių monarchų apribojimus kylanti vidurinė klasė, kuri aktyviai ieškojo alternatyvų. Laisvės, lygybės bei brolybės šūkiai įkvėpė 1789 m. Prancūzijos revoliucijos remėjus imtis iki tol neregėto radikalaus valstybės pertvarkymo. Prancūzijos revoliucija atvėrė kelią į liberalios demokratijos pergalingą žygį po Europą XIX amžiaus pradžioje, o vėliau ir po nemažą dalį pasaulio. Mūsų laikais individo laisvė tapo Vakarų politinio gyvenimo pamatu.
Tradicija ir laisvė
Būti senamadišku nūnai nemadinga. Nėra ir naudinga, nors už vadinamojo senamadiškumo, vis iš naujo ir iš naujo niekinamai apiprunkščiamo, etikečių slypėtų net ir sunkiausiu pinigų kapšu neįvertinamų tradicijų išmintis, kuri viename šimtmetyje tautai grąžino kalbą ir gyvybę, o kitame – iš žemėlapių ištrintą valstybę. Esu senamadiškas. Esu iš okupacijos dešimtmečių, kurių šiandien vien vardas nukrato lyg maro šmėkla. Esu Iš Digrių kaimo visai šalia Kauno, iš tų vyšnių, kuriose karsčiausi dėl prisirpusios uogos lenktyniaudamas su visais paukščiais. Esu iš po to vaiskaus dangaus, kuris šildė keliukų prie kryžiaus smėlį, kutenantį basas kojas. Iš tos gryčios, iš kurios į Sibirą pirmiausia išvežė dėdę, o paskui ir tėvą, kurioje garnizonų kareivos į sieną daužė motinos galvą, ieškodami partizanų bunkerio, iš kurios motina, užklupta vidur nakties, išbėgo į gruodo tamsą ir, kaimynų šunų apdraskyta, buvo peršauta prie Digrių koplyčios. Visas esu iš močiutės pasaulio, kurio skrynioje dar tebebuvo mirčiai sulankstyta, dailiai išsiuvinėta prijuostė. Visas esu iš savo sulaužytų kojų ir kuliamosios sutraiškytų rankos pirštų. Iš konfiskuotų namų, gyvulių, įrankių ir įnagių. Esu iš klūpojimo ravint neužmatomas atmatuotų cukrinių runkelių vagas, iš bėgimo paskui rugių kertamąją ir pėdų rišimo. Esu iš sąsiuvinyje brigadininko atgrubusiais pirštais surašytų darbadienių. Esu iš tos meilės ir neapykantos, iš priespaudos ir laisvės, kai laisvė atvirai skambėdavo pabaigtuvių dainose, persmelkiančiose išbuožintą ir sukolektyvintą kaimo po kaimo.
Laisvė, meilė, tėvynė, – kaip tai siejasi?
Pastarąjį dvidešimtmetį prisidengiant sąjūdžio laikais iškeltais laisvės šūkiais mėginama kalbėti apie įvairiausias laisves. Įsivyravo savivaliavimo laisvės, tačiau iš tikrųjų Lietuvos valstybėje nėra sąlyčių su tokiais dalykais. Vydūnas tokias laisves vadino išvirkštinėmis, kurios paremtos norais tenkinti savo ištvirkimą, lobti kitų sąskaita, tarnauti tamsybės struktūroms. Tad išvirkščios laisvės dažnai žmogų įstumia į dar didesnę nelaisvę, į vidinę vergovę. Individe esant įsivyravusioms išorinėms laisvėms (išvirkščiai vidinei laisvei) jame įsigali vidinė vergovė. Lietuvos valstybė atkurta vidinėms laisvėms gaivinti ir plėtoti, o jos glaudžiai susijusios su tėvynės meile baltiškuoju, lietuviškuoju, tautiniu požiūriu. Tai bene vienintelė Lietuvos valstybės paskirtis, tačiau visos kitos priemonėms valstybėje yra pagalbinėms šiai pagrindiniai paskirčiai plėtoti. Tai svarbiausios lietuvio prigimtinės laisvės, kurias Europos sąjunga įsipareigojusi gerbti 2003 m. priimtame LR konstituciniame akte “Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje” išdėstytu teiginiu, kad “Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves.”. Tėvynės meilės buvo pagrindinė gyvenimo prasmė Lietuvos valstybingumo puoselėtojams. Šia vidine laisve gyveno ir Vasario 16 d. mirė J. Basanavičius, J Marcinkevičius. J. Marcinkevičius išdėstė tokius tėvynės teiginius: „Stovėk kaip stovi laisvė”, „Aš tavo laisvė“ , „Eik taip kaip eina laisvė ”.
Laisvė – tai vergovė
Šiandien jau nieko nestebina mintis, kad žmogaus sąmonės valdymas hipnozės priemonėmis yra realybė. Ir tai kelia baimę. Baimę paklusti svetimai valiai, vergijos baimę. Kaip hipnozės priešingybę, antitezę, daug kas mato laisvę. Ir ne veltui totalitariniai režimai masinėje sąmonėje asocijuojasi su globaline kontrole, kai tuo tarpu demokratinės visuomenės įsivaizduojamos kaip šalys, kur, nežiūrint į mėginimus valdyti iš viršūnių, žmogus visada turi pasirinkimo laisvę. Tokiame fone Orvelo lozungas „Laisvė- tai vergija“ šokiravo daugelį jo romano „1984″ skaitytojų. Šokiravo iki tiek, kad mažai kas galėjo rimtai patikėti juo. Publika tai suvokė kaip mintį, privestą iki absurdo, kaip būdą dėmesiui atkreipti. Ir tada romanas tapo buvusios Sovietų sąjungos inteligencijos manifestu, kovoje prieš totalitarinį režimą. Tačiau tai buvo išties keista. Juk kaip ir dauguma Orvelo aprašytų idėjų ir metodų, kuriais kontroliuojama sąmonė, pareiškimas, kad laisvė – tai vergija yra ne literatūrinis ėjimas, bet paprasta ir akivaizdi tiesa. Tokia akivaizdi tiesa, kad jos tiesiog nenori pastebėti. Juk iš tiesų komanda tapti dar labiau laisvais yra privalomas hipnotinis metodas dirbant su bet kokio dydžio auditorija, pradedant individualiais psichoterapijos seansais, baigiant manipuliacijomis su ištisų tautų protais.
Laisvė gali būti tik visų bendra
Visų pasaulio šalių valdžia turi nustoti meluoti. Tai vakar Seime minint Laisvės gynėjų dieną pareiškė žymus žmogaus teisių gynėjas rusas Sergejus Kovaliovas, kuriam įteikta pirmoji Laisvės premija. S.Kovaliovo kalbą pateikiame kiek sutrumpintą. „Aš suprantu, kad tai ypatinga premija, nes ji ką tik įsteigta ir pirmą kartą teikiama, tačiau vis dėlto kyla štai koks klausimas, galvojant apie šį apdovanojimą: ar tai mano premija? Galbūt reikėtų pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje įteikti lietuviui? Galbūt kam nors, kas aukojo savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, pavyzdžiui, Baliui Gajauskui, arba tiems, kurie savo krauju nuplovė okupantų daromą šaliai gėdą. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti Jonas Beržonis, kiti Lietuvos miško broliai, kurie įrodė savo žmogiškąjį orumą. Po to iš jų buvo tyčiojamasi ir jie buvo teisiami už tėvynės išdavimą. Jie gynė savo Tėvynę ir juos teisė už tai, kad jie nėra ištikimi okupantams. O galbūt tai galėtų būti žmonės, tokie kaip Nijolė Sadūnaitė ar Jo Ekscelencija Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, kurie nenuilsdami dirbo, kad Lietuva būtų laisva, neturėdami ypatingos vilties, kad tai atsitiks esant jiems dar gyviems.
Apie draudimus ir laisvę
Sausio 13-oji, peržiūrėtas filmas Anarchija Žirmūnuose bei įvairūs pokalbiai su draugais pastaruoju metu vis dažniau iššaukia mintis, kurios priverčia susimąstyti apie draudimus ir laisvę. Kiekvienas mūsų esam priklausomi nuo šeimos, mus supančių draugų, kolegų, mokymo įstaigos, darbdavių ir galų gale pačios šalies (įstatymų, tradicijų, ekonomikos…) Tad pasidalinsiu gimusiomis mintimis. Iš patirties žinome, kad draudimai nėra pats puikiausias būdas sustabdyti nepageidaujamą elgesį. O gal su tuo nesutinkate? Juk vaikystėje turbūt visi turėjom savų troškimų, kuriuos slopino, draudė tėvai, mokytojai ar kita aplinka. Prisiminkim kai bausdavo už tai, kad neklausom, nusižengėm taisyklėms ir uždrausdavo eiti į vakarėlį, lauką, žaisti kompiuteriu ar dar kažką daryti. O gal jūsų tėvai niekad nebaudė, kažką uždrausdami neapribodavo jūsų norų? Tuomet parašykit, labai norėčiau susipažinti ir daugiau padiskutuoti šia tema. Tačiau vis dar tikiu, kad didžioji dauguma užaugo būtent tokiomis sąlygomis, kai būdavo taikomas bizūno ir meduolio principas atitinkamai už blogus ir gerus poelgius. Tačiau dažnai tai mūsų nesustabdydavo, nes buvom mažieji anarchistai, nepaklūstantys nusistovėjusiai tvarkai. Mus saugojo anarchija, kuri leido patirti tiek daug emocijų, išgyvenimų bei sukaupti gyvenimiškos patirties. Džiaugiuosi už tuos, kas protestuodami prieš sistemą rado savo gyvenimo kelią ir liūdna dėl tų, kurie vis gi buvo it lėlės ir ėjo ten, kur sakė tėvai, kur prestižiškiausios specialybės, kur ateityje bus daug pinigų, bet ne ten, kur norėjo eiti. Nepamirškit, kad tai jūsų gyvenimas, tad dar ne per vėlu kažką pakeisti!
Miegantis protas. Žadinti ar nežadinti?
Manau, kad šiuo laiku žmogus kaip niekada yra neabejingas savo protui. Pasaulis pasitiki žmogaus protu. Gal ir pats su savimi ginčyčiausi dėl šios minties, vis dėlto jei jau kalbame apie žmogaus protą, tai verta paieškoti, kas ką apie tai kalba. Čia nebus daug mokslinių biologijos ar kitų gamtos mokslų sričių tyrinėjimų, kalbame apie patį mąstymą. Tikriausiai neveltui šio pokalbio viešnia ir knygos autorė Tatjana Maceinienė gvildenant tokią temą kertiniu akmeniu pasirenka laisvę. Sakytume baisiai nuobodus klausimas „kas yra laisvė?“. Pastudijavęs rašytojos knygą drįstų prieštarauti tam nuobodumui, nes vis dėlto yra priežasčių, kurios mus kviečia su gilesniu susidomėjimu pažvelgti į šį klausimą. Labai svarbus Tatjanos Maceinienės ištartas teiginys, jog laisvė yra dvasinė kategorija. Net jei ir pasirodytų savaime suprantama, tai pradėjus ieškoti laisvės savyje atrandame abejotinų vietų, net jei prieš tai ir manėme, jog esame visiškai laisvi. Anaiptol, kartais tuo metu, kai atrodo, jog esi visiškai laisvas, gali būti, jog yra atvirkščiai – esi priklausomas labiau nei galėtum įsivaizduoti. Ir vėl, taip paprastai pasakyti per sunku. Atsakinėjant į šį klausimą mums pasirodo labai reikalinga filosofo Juozo Girniaus mintis „Meilė yra ta šviesa, kuri nušviečia laisvę“. Į savo apmąstymus įvedame dar vieną, rodos, nelengvai išaiškinamą sąvoką – meilė. Tačiau turime aiškią mintį šiuo atveju – laisvė itin stipriai susijusi su meile. Čia tikrai neužteks siauro meilės supratimo, o juo labiau teorijos atskirai nuo praktikos.