Laisvės kryžkelės. Informaciniai karai

tv brainwashing 2 Straipsniai.lt

Šioje laidoje Ričardas Čekutis ir Audrys Antanaitis su VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju Nerijumi Maliukevičiumi kalbasi apie antilietuviškos propagandos veiksmingumą bei informacinių karų technologijas.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Ričardas Čekutis. Pastaruoju metu kažkodėl suaktyvėjo viešosios informacijos srautai, iškreipiančiai pateikiantys Lietuvos pokario laisvės kovas. Pirmiausia, atsirado nemažai naujų interneto tinklalapių, kuriuos vienija vienas svarbiausias dalykas – visuose juose pokario Lietuvos partizanai vienareikšmiškai kaltinami žudę nekaltus civilius gyventojus. Prieš šią laidą specialiai pasitikslinau LGGRT centro Specialiųjų tyrimų skyriuje, kiek pokario metais Lietuvoje žuvo asmenų, kuriuos vienaip ar kitaip būtų galima priskirti civilių kategorijai. Paaiškėjo, kad dabar sąrašuose yra apie 30 tūkstančių tokių pozicijų. Tai gana didelis skaičius. Minėtas skyrius jau antrus metus vykdo tyrimus dėl kiekvieno tokio žmonių žuvimo, tačiau faktas, kad kol kas jokie apibendrinantys rezultatai dar niekur nėra skelbti, todėl nežinia, iš kokių šaltinių tie minėtų tinklalapių kūrėjai semiasi informacijos. Tačiau kreipkimės į mūsų svečią: Nerijau, kodėl šiais laikais atsiranda tokie tinklalapiai, ir kam reikia skleisti akivaizdžiai melagingą informaciją?

Straipsniai 1 reklama

Nerijus Maliukevičius. Yra ir objektyvių priežasčių. Pirmiausia, internetas tampa populiaria žiniasklaidos priemone, kuri yra naudojama vis dažniau ir kurios kaštai vis mažesni. Todėl kuo toliau, tuo paprasčiau į tą virtualią skelbimų lentą dėlioti savo mintis, taip pat ir šiukšles… Jei internetą vadiname žiniasklaidos priemone, tai jos pagrindinė yda – patikimumo stoka. Tai yra atsakymas į tam tikrų istorijų interpretacijas internete. Ypač tenka abejoti tomis populiariosiomis interpretacijomis, konspiracijos teorijomis, kurių internete yra labai daug. Bet noriu atkreipti dėmesį į tai, kad tų pokario istorijos interpretacijų padaugėjo ne tik dėl objektyvių priežasčių, bet ir dėl tikslingos politikos bei veiklos. Šiuo atveju reikėtų šnekėti apie du aspektus. Tų interpretacijų smarkiai padaugėjo rusiškoje interneto erdvėje. Galima pastebėti, jog per pastaruosius 3-4 metus šioje erdvėje atsirado netgi tam tikrų archyvinių rinkinių bei dokumentų, neva objektyviai pasakojančių apie Baltijos valstybes. Žinoma, jie paimti iš Rusijos valdiškų institucijų fondų – iš Saugumo „organų“ ar Gynybos ministerijos. Tie rinkiniai bei tinklalapiai yra netgi reklamuojami tam tikrų naujienų agentūrų. Šiuo atveju matoma tikslinga veikla, juolab kad tie dokumentai verčiami į anglų kalbą, siekiant, kad būtų prieinami kuo didesniam skaitytojų skaičiui. Tuo tarpu, kiek man teko susipažinti su panašiomis interpretacijomis, skelbiamomis lietuviškoje interneto erdvėje, tai tegaliu pasakyti, jog tai primena kairiųjų radikalų marazmus… Dalis tos informacijos nukompiliuota iš sovietinių laikų propagandinių brošiūrų, kita dalis paimta iš tokių laikraščių, kaip „Karštas komentaras“, „Opozicija“… Taip mes grįžtame prie to paties informacijos patikimumo klausimo. 

Audrys Antanaitis. Prie patikimumo grįšime kiek vėliau. Nerijau, kaip suprantu, tu tarsi bandai pabrėžti, jog rusiškoji propaganda yra tam tikra informacinio karo dalis prieš Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes? Vis dėlto, jei ta informacija išplaukia iš Gynybos ministerijos ar Saugumo… Tuo tarpu lietuviškos antiistorinės interpretacijos tėra saviveikla.

N. M. Be abejo, saviveikla, tik pridėčiau, jog minėta tikslinga valstybinė Rusijos politika pagimdo ir tų savotiškų mėgėjų, propagandos subjektų, kurie toliau tiražuoja tokią informaciją ar jos dalis.

R. Č. Rusijoje ilgai veikė net atskira kontora, vadovaujama Modesto Kolerovo, ir sukurta būtent mūsų šalių istorijai diskredituoti. Galbūt mūsų vietos veikėjai – mėgėjai jie ar ne –  taip pat turi tam tikrų ryšių su šiais rusų propagandistais, turėdami tikslą tarsi oponuoti oficialiai priimtai pozicijai?

N. M. Čia gal reikėtų patikslinti, nes Rusijos valdžia atleido šį vadinamąjį politinį technologą, todėl belieka turėti vilties, kad ta agresyvi Rusijos informacinė politika galbūt keisis, nes mes turime Estijos pavyzdį, kai tokia politika iš tikrųjų perauga į karštus įvykius. Dabar kaip tik toks tarpuvaldis šioje politikoje. Ateina laikas, kai tą informacinį agresyvumą būtina mažinti bei švelninti tarpusavio pozicijas.

A. A. Bet Lietuva juk lyg ir nekariauja to informacinio karo? Čia nuo mūsų juk mažai kas ir priklauso. Turint galvoje vadinamąją „kontroliuojamąją demokratiją“, ar turi vilties, jog Rusija nuspręs, kad atėjo laikas liautis su visais aplinkiniais kariauti?

R. Č. Arba ar įmanoma, kad jie pasakytų, jog tokia politika tiesiog nepasiteisino?

N. M. Nors viltis ir miršta paskutinė, bet mūsų tarpusavio bendravimo bei gyvavimo patirtis rodo, kad tokios vilties turėti negalime. Keičiasi tik žmonės, bet Rusijos politika išlieka panaši…

R. Č. Įdomus ir kitas aspektas. Laidos pradžioje minėjai apie tų interpretatorių pateikiamos informacijos nepatikimumą. Iš tikrųjų, didelė dalis sąrašų, skelbiamų internete, yra paimta iš 1960-ųjų KGB sudarytos redakcijos parengtų propagandinių brošiūrų. Tos brošiūros yra laisvai prieinamos, jų galima rasti bene visose didesnėse bibliotekose, maža to, išleistos dideliais tiražais. Kokia prasmė dabar, praėjus daugeliui metų, kelti į viešumą tuose leidinukuose sukurptą informaciją? Juk visiems sveiko proto žmonėms aišku, kaip tos brošiūros buvo kurpiamos – iš operatyvinių išslaptintų bylų, o juk joks KGB operatyvininkas nerašys, kad štai mes su savo operatyvine grupe kaime N sušaudėme tiek ir tiek civilių gyventojų. Rašė – „sunaikinta banditų“, o civiliai visada buvo „nurašomi“ partizanams. Manau, kad tokius dalykus supranta netgi tie, kurie ir šiais laikais susižavėję skaito KGB‘istinę literatūrą. Kam to dabar reikia arba kam naudinga?

N. M. Pradėsiu gal ne nuo tiesioginio atsakymo, o nuo minties, jog visa tai, ką dabar čia išdėstei, ir yra veiksmingiausias ginklas prieš propagandą. Tu aiškiai pasakei, iš kur tokia informacija   paimta, t. y. pristatei tuos šaltinius, kurių paprastas interneto vartotojas dažnai nežino. O atsakant į tą pagrindinį klausimą, kam tai naudinga, reikia prisiminti, jog faktiškai visa posovietinė erdvė atsisuko veidu į savo istoriją, pradėjo giliau nagrinėti bei analizuoti savo praeitį ne pagal sovietinius modelius bei schemas. Visa tai daro profesionalūs istorikai, kitų sričių specialistai, žurnalistai, todėl tam sovietiniam istorijos modeliui iškilo reali grėsmė. O būtent toks sovietinis istorijos modelis dominuoja Rusijoje, kaip, beje, ir sovietinis politikos modelis. Juk Rusijoje tas sovietinis modelis inkorporuotas net į valstybinius simbolius. Todėl manau, kad visa tai yra didesnio masto istorinių mitų kolizijos atspindys.

A. A. Matyt, Rusijai pirmiausia to reikia įtvirtinant save pasaulyje, juk jeigu jie prarastų tuos 70 metų, jiems būtų tiesiog tragedija…

R. Č. Kas yra pagrindiniai tų minėtų interneto tinklalapių bei per juos skleidžiamo atviro melo ar įvairių interpretacijų taikiniai?

N. M. Svarbiausi taikiniai yra du. Tai neapsisprendusi bei neapsišvietusi Lietuvos visuomenės dalis bei didžioji Europos dalis, kuri niekada nebuvo prisilietusi prie sovietmečio realybės. Tai ta Europos dalis, kuri apie tai žino tik teoriškai, kur populiarios marksistinės idėjos, Che Guevaros kultas ir pan. Prie tokios ideologijos labai gerai limpa ir tokios interpretacijos. Dar vienas momentas – tikimasi, kad Lietuvoje bus labai radikaliai ir agresyviai reaguota į tokias informacines atakas. Šiuo atveju tikimasi supriešinti senąją Europą su vadinamąja naująja Europa, suvokiant, jog mes per savo istoriją, turėdami tokios skaudžios patirties, esame dar nelabai suprantami „seniesiems“ europiečiams.

A. A. Bet kiek tai iš tikrųjų gali mus supriešinti? Man yra tekę bendrauti su prancūzais ar italais. Ir jų visų manymu, Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 metais, be to, baigėsi teisingai. Bet jie niekaip negali suprasti, kas vyko toje pačioje Lietuvoje po 1945-ųjų dar visą dešimtmetį, jie nesupranta, kodėl tie lietuviai tokie nepatiklūs Rusijos atžvilgiu ir t. t. Tad, kiek ta rusiškoji propaganda gali juos paveikti?

N. M. Tiesiog manau, kad situacija, susiklosčiusi Lietuvos informacinėje erdvėje, gali tapti mums akstinu aiškinti tam pačiam prancūzui ar italui, kokia buvo mūsų istorinė patirtis. Kad  Europa suprastų mūsų istoriją ne iš kažkokių propagandinių ar agresyvių informacijos šaltinių, o tai padaryti padėtų  profesionalūs istorikai, žurnalistai ar kiti specialistai, kurie tai išmano ir gali paaiškinti, kokia buvo mūsų sovietinė praeitis ir kokią patirtį įgijome.

R. Č. Galbūt galime pasidžiaugti, jog panašiai dabar ir vyksta. LGGRT centro paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie pokario Lietuvos laisvės kovas, dabar keliauja po Europą – Švediją, Lenkiją, Slovėniją, Vengriją, Norvegiją… Tik ar to pakanka, ar tai atsveria interneto erdvę, kuri yra labiau adaptuota jaunimo poreikiams?

A. A. Kitaip sakant, ar mes esame pajėgūs parengti didesnio masto informacinę ataką kad ir toje pačioje interneto erdvėje? Minėjote, jog Lietuvoje daug saviveiklos, tačiau ta saviveikla jaučiama visose srityse. Todėl ar įmanoma kažkaip koordinuoti visus pozityvius veiksmus?

N. M. Lietuva, būdama viena, didesnio nei Rusija istorijos propagavimo projekto niekada nesukurs. Bet šioje situacijoje mes nesame vieni. Tų pačių problemų kyla ir Estijos, Latvijos ar Ukrainos valstybėse, kurios taip pat puoselėja savo analogiškus projektus. Manau, kad šiais laikais yra labai veiksmingos tokios informacinės koalicijos. Juk mes savo istoriją perprantame ne vieni ir ne vieninteliai, todėl reikia pasinaudoti ir kaimynų patirtimi bei koordinuoti veiklą.

R. Č.
Ta proga norėčiau priminti, kad yra tokių bendrų projektų, o veikla koordinuojama. Visai neseniai bendromis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei kolegų Latvijoje ir Estijoje pastangomis buvo sukurtas interneto tinklapis www.kgbdocuments.eu, kuriame kiekvienas skaitytojas anglų ir rusų kalbomis ras ne tik originalių KGB dokumentų kopijų, bet ir istorinių ar antipropagandinių specialistų parengtų straipsnių.

N. M. Džiugu, jog teigiamų pavyzdžių yra, teko susipažinti ir su šiuo projektu. Manau, kad nereikėtų kaip nors drastiškai reaguoti į dabar papiltos propagandos pliūpsnį, nes istorijos vis dėlto mokomasi ne iš interneto. Nereikia tiesiog nusileisti ik prorusiškų propagandistų lygio, o kaip minėtu pavyzdžiu, dirbti profesionaliai.

R. Č.
O kaip tuomet reaguoti į tuos atvejus, kai skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, atviras melas ar net šmeižtas? Ar tokiais atvejais reikalingos represinės priemonės? O gal kaip tik to ir tikimasi?

N. M.
Jeigu yra pažeidžiami įstatymai, skatinama tautinė nesantaika, smurtas, skleidžiamas melas ar šmeižtas, tuomet reakcija turėtų būti natūrali – teisinės institucijos turi atitinkamai sureaguoti.

A. A.
Kita vertus, ar įmanoma tuos pažeidėjus išgaudyti? Mes dar niekaip tų Medininkų žudikų nenubaudžiame…

N. M.
Žinoma, interneto erdvėje tai sudėtinga padaryti, tačiau tai nereiškia, kad nereikia bandyti imtis priemonių. Kaip tobulėja internetinė erdvė, taip turėtų tobulėti ir teisėsauga. Pavyzdžiui, estai šioje srityje yra nemažai pažengę į priekį, kodėl gi nepasimokius iš jų…

A. A.
Galbūt yra dar viena priežastis, kodėl tos informacinės atakos nuolat suintensyvėja. Juk dabar dar deramės su Rusija dėl okupacijos žalos atlyginimo. Pavyzdžiui, pademonstravus, jog Lietuvoje nebuvo jokio pasipriešinimo okupacijai, o tiesiog vyko koks nors pilietinis karas ir siautėjo banditizmas, gal bus galima įrodyti, kad okupacijos nebuvo, vadinasi, nereikia ir žalos atlyginti?

R. Č.
Ir KGB nebuvo, o ten dirbusieji – Lietuvos patriotai?

N. M.
Žinoma, yra ir daugiau priežasčių. Čia galima prisiminti ir Ribentropo-Molotovo pakto vertinimus bei nuolatinius palyginimus su Miuncheno suokalbiu, teigiant, jog Vakarai buvo ne ką geresni už Staliną, galima prisiminti ir nuolat eskaluojamas neva atgimstančio neofašizmo Baltijos valstybėse temas ir dar daugelį kitų. Tačiau tokiais atvejais visada reikia kalbėti argumentų kalba ir geriausia, kad tai darytų profesionalai. Be to, visa tai reikėtų aiškinti per tas informacines priemones, kurios turi pasitikėjimą.

Views All Time
Views All Time
1479
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

4 + 2 =