Laivyba

Bendrovė “DOMMO Nerija” iš Lietuvos sporto draugijos “Žalgiris” įsigijo jachtklubą Smiltynėje, Klaipėdoje ir sieks plėtoti šalies vandens turizmo infrastruktūrą. “DOMMO Nerija” planuoja vystyti visą mažų laivų uostą bei jo paslaugas, rekonstruoti jachtklubui priklausantį ir kol kas tik vasarą veikiantį viešbutį, sutvarkyti jachtų remonto dirbtuves, elingus. “Žalgirio” viceprezidentas Algis Vasiliauskas sakė, kad jachtklubas buvo parduotas įvertinus naujųjų savininkų tikslus ir įsitikinus, kad veikla nebus keičiama. “Esame ne pelno siekianti organizacija ir mums buvo sunku išlaikyti visą pastatų kompleksą, o jį jau būtinai reikėjo rekonstruoti ir modernizuoti”, – teigė A. Vasiliauskas. Pasak Vlado Šeporaičio, “DOMMO Nerija” atstovo, naujieji savininkai neketina stabdyti ar keisti jachtklubo veiklos. “Netgi rekonstrukcijos metu jachtklubas veiks nepertraukiamai. Tarsimės su Klaipėdos savivaldybe, Klaipėdos jūrų uostu ir kitomis institucijomis ieškodami geriausio sprendimo jachtklubo rekonstravimui pagal šiuolaikinius technologinius reikalavimus”, – sakė V. Šeporaitis.

Uosto kapitonas Šrėderis XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje buvo labai gerbiamas ir plačiai žinomas žmogus. Jis pasižymėjo ne tik kaip gabus ir labai stiprus bei drąsus jūrininkas, laivybos uoste tvarkytojas, bet ir kaip garsiausias Baltijos jūroje nelaimes patyrusių laivų įgulų gelbėtojas. Per 23 Klaipėdoje praleistus metus, dažnai rizikuodamas gyvybe ir be jokio atlygio, jis buvo išgelbėjęs daugiau kaip 800 žmonių. Per 6 paras po audros buvo atrasta tik 11 žuvusių: 1 pirklys, Klaipėdos uosto ir sudužusio burlaivio kapitonas Lycas (Liez), 4 jūrininkai, 1 laivo junga, 2 laivo darbininkai, 1 Karklininkų kaimo ūkininkas. Lietuvos pajūryje tai buvo pati didžiausia iki šiol žinoma ir su laivyba susijusi nelaimė, nusinešusi daugiausia žmonių gyvybių.

Premjerui Algirdui Brazauskui praėjusią vasarą pažeidus plaukiojimo Minijos upe taisykles ir Aplinkos ministerijai pagaliau atkreipus dėmesį į ne kartą opozicinės Liberalų ir centro frakcijos atstovų išsakytus priekaištus dėl nepagrįstų biurokratinių laivybos ribojimų vidaus vandenyse, parlamentaras Virginijus Martišauskas siūlo Seimui panaikinti apribojimus, trukdančius laivybos ir vandens turizmo plėtrai. Šiandien Seimas pradės svarstyti V.Martišausko parengtas Vandens įstatymo pataisas, kuriomis siūloma panaikinti vandens naudojimo leidimus laivybai vandens telkiniuose. Pasak Seimo nario, pritarus tokiam siūlymui, vietoj šiuo metu aplinkos ministrui suteiktos teisės reglamentuoti vandens naudojimo leidimų išdavimo tvarką, jam būtų suteikta teisė nustatyti vandens telkinių, kuriuose plaukioti draudžiama, sąrašą, tokių draudimų galiojimo laikotarpius bei asmenų, kuriems tokie draudimai netaikomi, kategorijas.

Baltijos jūros Lietuvos akvatorijoje vis labiau didėja antropogeninė apkrova – intensyvėja laivyba, jūroje vykdomas dampingas, rekonstruojamas valstybinis jūrų uostas, veikia Būtingės naftos terminalas, jūros dugne tiesiami nauji vamzdynai ir kabeliai, akvatorijoje planuojamos galimos naftos telkinių paieškos ir panašiai. Pastaraisiais metais pastebimai paaštrėjo problemos, susijusios ir su Baltijos jūros Lietuvos krantų būkle. Viena vertus, tai nulemia gamtiniai veiksniai (pvz., stipresni štormai ir intensyvesnis pakrantės smėlio plovimas), kita vertus – minėta aktyvėjanti žmogaus ūkinė veikla (terminalų statyba ir rekonstravimas, Klaipėdos uosto gilinimas, poilsio industrijos plėtra ir pan.), vis labiau veikianti šią ekologiniu požiūriu jautrią zoną.

Jūros greitkeliai gali būti viena iš tokių projektų įgyvendinimo sričių. Lietuva pritaria trumpo nuotolio laivybos koncepcijai, išdėstytai. Europos Sąjungos 2001 m. patvirtintoje Baltojoje knygoje – trumpo nuotolio laivyba turi remtis atskirų transportavimo proceso dalyvių bendradarbiavimo stiprinimu, šiuolaikinių informacinių technologijų diegimu, perėjimu į integruotų logistikos grandinių naudojimą. Lietuva jūros greitkelius laiko vežimų jūra transporto koridoriumi tarp mažiausiai dviejų Europos pakrančių ekonominių zonų. Šios koncepcijos sėkmingo įgyvendinimo vardan, Lietuvos susisiekimo ministro nuomone, reikėtų užtikrinti gerą tokių uostų susisiekimą su kitomis transporto rūšimis, plėtoti jų vidinę infrastruktūrą, supaprastinti valstybių sienų kirtimo procedūras bei diegti šiuolaikines laivų eismo valdymo sistemas, užtikrinant reguliarius vežimus jūra.

Seimo narys Virginijus Martišauskas kreipėsi į aplinkos ministrą Arūną Kundrotą siūlydamas nedelsiant panaikinti jo įsakymu nustatytas nepagrįstai vandens telkinių naudojimą laivybai varžančias nuostatas. Įsakymu nustatyta Leidimų plaukioti mažosiomis plaukiojimo priemonėmis vidaus vandens telkiniuose išdavimo tvarka vertinama, kaip prieštaraujanti įstatymams, neatitinkanti Vyriausybės programos, skatinanti valdininkų savivalę ir žlugdanti vandens turizmo plėtros galimybes Nemuno deltoje. Rašte piktinamasi nuostata, kad leidimai plaukioti Nemuno deltoje bus išduodami tik Klaipėdos regiono aplinko apsaugos departamente ir tik po to, kai bus gautas vietos savivaldybės bei valstybinio parko direkcijos pritarimą. Tai, kad asmuo norintis įplaukti į Nemuno deltos vandenis, prieš tai turi apsilankyti ne tik pas vietos valdininkus, bet ir vykti į už 50 km esančią Klaipėdą, vertinama, kaip niekuo nepagrįstas biurokratinių trukdymų kūrimas ir sąlygų piktnaudžiavimams sudarymas.

Apžvelgti Bažnyčios mokymu paremtas ekologines nuostatas paskatino popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas Konstantinopolio stačiatikių patriarchui Baltramiejui I, kurio iniciatyva birželio pradžioje buvo surengtas penktasis tarptautinis simpoziumas laive (dėl to jis dar vadinamas „plaukiojančia konferencija“), skirtas religijos, mokslo ir aplinkosaugos santykiams svarstyti. Apie 250 šiemetės konferencijos dalyvių – mokslininkų, teologų ir politikų, – keliaudami laivu po Baltijos jūrą, diskusijose buvo sutelkę dėmesį į temą „Baltijos jūra: visų paveldas ir bendra atsakomybė“.

Atikos pakrantėje, kur plyti Maratono lyguma, 490 metų pr. m. e. vasarą pasirodė finikiečių pentekonterų laivynas. Į krantą išbrido tūkstančiai persų raitelių ir pėstininkų. Tai karaliaus Darijaus I kariuomenė atvyko keršyti atėniečiams už tai, kad prieš keletą metų, kai Mažosios Azijos pusiasalyje įsiliepsnojo graikų kolonistų sukilimas prieš užkariautojus persus, Atėnų laivynas rėmė sukilėlius. Didelė įsibrovėlių kariuomenė gėdingai pralaimėjo mūšį. Netvarkingomis gaujomis pulkai sugrįžo į laivus ir skubiai, paliko Atikos krantus. Pralaimėjimas Maratono lygumoje neatbaidė Persijos valdovų nuo minties užkariauti Graikiją, paskutinį rimtą varžovą Viduržemio jūros baseine. Karalius Kserksas, pakeitęs soste savo tėvą Darijų I, atsidėjęs ruošė kariuomenę žygiui. Pagrindiniu priešu jis laikė Atėnus. Atėniečiai irgi neleido laiko veltui. Jų karinis laivynas nuo seno garsėjo visoje Graikijoje, tačiau kovai su persais jį dar reikėjo sustiprinti, pastatyti naujų laivų.

Graikų pirkliams besivaidijant su kartaginiečiais, Apeninų pusiasalyje augo nauja galybė. Tai buvo Roma. Tiesa, romėnai ilgai kariavo sausumoje su “barbarų tautomis”, todėl laivų nestatė ir jūrų prekyba nesivertė. Patricijus patenkino svetimųjų atplukdytos prekės, o karų išvargintas kraštas kitoms šalims ne kažką galėjo, pasiūlyti. Dėl to graikai ir kartaginiečiai Romą laikė tik antraeiliu prekybos klientu. Greitai tačiau teko pakeisti požiūrį – sustiprėjusi Roma atsigręžė prieš savo “civilizuotus” kaimynus. Romos politikų dėmesį pirmiausia patraukė Graikija, kur atskiri poliai (miestai-valstybės) kovojo tarpusavyje. II amžiuje pr. m. e. Romos legionieriai ne kartą niokojo šalį, o 27 metais pr. m. e. senatas paskelbė Graikiją Romos provincija. Romėnai parsigabeno gausų grobį ir neįkainojamų žinių apie laivų statybą bei laivybos organizavimą. Šimtai laivadirbių šeimų buvo perkelta į Romą, kad išmokytų šio amato.

Rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje nuo seniausių laikų gyveno negausios tautelės, istorijoje vadinamos bendru finikiečių vardu. Nederlinga žemė menkai temaitino savo gyventojus. Vienintelė jų viltis buvo jūra. Prie jos ir glaudėsi finikiečių sodybos, o vėliau – miestai. Jūra dosniai teikė gėrybių, reikėjo tik mokėti jas paimti. Jūra maitino žvejų šeimas, teikė žaliavą purpuro gamintojams. Ta žaliava – tai moliuskai Murex brandaris, apsidengę nedidele spygliuota kriaukle. Legenda pasakoja, jog purpurinio moliusko paslaptį įminęs šuo. Kažkoks finikietis žvejys tinkle vietoje žuvų radęs įstrigusią kriauklę ir piktai numetęs ją ant smėlio. Alkanas žvejo šuo ją perkandęs, ir jo nasrai nusidažę ryškiai raudona spalva. Žvejys mėginęs nuplauti šuniui snukį, tačiau ir pats nusidažęs rankas. Nuo tada jis metęs žvejybą ir ėmęs gaminti purpuro dažus.