K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (IV)
Lietuvių amžiaus ir kilties vietos paieškas apsunkina senojo pagoniškojo kalendoriaus panaikinimas. Senojo kalendoriaus atgaivinimas turėtų būti vienu iš pagrindinių uždavinių, išsaugant savo, lietuviškąjį tautiškąjį tapatumą pasaulinės globalizacijos metu. Juk kalendoriuje metai skaičiuojami nuo kažkokios visuotinai svarbios datos. Dabar visame pasaulyje vartojamą kalendorių įvedė Romos Imperija. Pagal šį kalendorių laikas prasideda nuo Jėzaus gimimo. Tikėtina, kad pagal pagoniškąjį kalendorių laikas prasideda nuo baltų-aisčių-lietuvių atsiradimo pradžios arba aisčiams itin svarbaus įvykio datos. Svariais įrodymais šiam tikslui galėtų pasitarnauti metaliniai pinigai ir kiti gausūs archeologiniai radiniai, kuriuose būtų įmušta ar iškalta ir mūsų pagoniškoji ir naujoji, krikščioniškoji datos. Bėda ta, kad įrašus tokiuose radiniuose perskaityti lietuvius išmokė Lietuvą engusios tautos.
Tikrą perversmą šioje srityje galėtų padaryti Juozo Šeimio atrasta senųjų įrašų dešifravimo būdai, kuriuos jis aprašė savo knygoje „Gališkosios Runos“ (Marijampolė, 2003 m.). Juozas Šeimys perskaitė ne tik daugybę įrašų piniguose, bet ir senųjų tekstų kalendoriuose, įspaudų archeologiniuose radiniuose. Pavyzdžiu galėtų pasitarnauti pinigėlis, kuris priskiriamas Kijevo kunigaikščiui Vladimirui iš Gediminaičių dinastijos. Lietuvos valstybė Didžiojo Kunigaikščio Vytauto gimimo dieną švenčia 1350 metais. Ant šio pinigėlio, teigia Juozas Šeimys, parašyta Vytauto gimimo data 1351 metai pagal krikščioniškąjį, arba 6406 m. pagal pagoniškąjį kalendorių, mat pinigėlis nukaldintas vos tik gimusiam kunigaikščio Kęstučio sūnui Vytautui. Taip pat Vytautui užrašyti ir didžiuliai turtai – pusė visų prekybinių pelnų, kuriuos naujagimio kunigaikščio tėvas Kęstutis pasižadėjo dalintis su savo broliu Algirdu (jie buvo lygiaverčiai karaliai). Taigi viename pinigėlyje yra daugybė konkrečios ir labai vertingos informacijos! O pagal metodus, kuriuos naudoti mus išmokė rusai, pinigas priklauso Vladimirui, o kad Kijevo Vladimirui – tai turėtų būti savaime suprantama.
Kadangi šiame pinigėlyje – prekybinėje plomboje Juozo Šeimio perskaitytų įrašų ligi šiai dienai niekas nei patvirtino, nei paneigė, rastą jame datą – 6406 – renkuosi tolimesnėms aisčių genčių ištakoms ieškoti. Beje, šie metai sutampa su kitais Juozo Šeimio perskaitytais įrašais įvairios kilmės archeologiniuose radiniuose.
Juozas Šeimys perskaito įrašą ant faraono Tutanchamono auksinio sarkofago antvožo:
Lamų Papas Aistusas Cheopso ir data – 4105 metai. Pagal pagoniškąjį lietuvių kalendorių dabar yra 7067 metai. Atimkime iš 7067 mus su faraonu Aistusu Cheopso (Tutanchamonu) skiriančius 3738 metus ir gauname 3528 m. Skirtumas tarp datų ant sarkofago antvožo ir mūsų pagoniškojo kalendoriaus – beveik 500 metų. Jeigu J.Šeimys užrašą perskaitė teisingai išeitų, kad lietuvių kalendorius už egiptietiškąjį „jaunesnis“ 472 metais, taigi aisčių kilties šaknys turėtų būti senovės Egiptas. Doc. Rudzinskaitė-Arcimavičienė (Senovės Rytų Istorija, Kaunas, 1936) rašo:
„Daugumas šių dienų egiptologų laikosi tos nuomonės, jog semitai į Egiptą atsikėlė daugiausia iš šiaurės, per Deltą. Reikia manyti, jog ir Afrikos chamitai, prie kurių priskiriami senovės egiptiečiai, yra čia atvykę iš rytų, iš Azijos. Senovės egiptiečiai, laikydami Afrikos chamitus pirmutiniais Egipto gyventojais, praminė juos „Onu“. Pagal šumerinę teoriją, egiptiečių ir semitų kalbų panašumas turįs priežasčių tolimoje praeityje, kada tos dvi tautos, lygiai kaip ir indoeuropiečių tautų grupė, turėjusios bendrą protėvynę“.
Egipto apgyvendinimo atvejis labai panašus į skitų atsiradimą Europoje. Kai buvo kalbama, jog „atsirado Europoje“, turėtų būti aišku, kad skitai atėję iš Europos išorės, o vėliau paaiškėja, kad galėjo atsikraustyti iš Europos šiaurės. Jeigu ta Europos išorė galėjo būti Azija, tai lieka neatsakytas klausimas, kokiu būdu lietuviai ir rusai kalba bendram indoeuropietiškam sanskritui artimomis kalbomis. Kadangi mokslininkai to įtikinamai nepaaiškina, renkuosi prielaidą: tarkim, kad aisčių protėviais buvo „onai“. Ona – paplitęs lietuviškas vardas, lietuvių kalboje taip pat plačiai vartojami įvardžiai anas, ana, slavų kalbose – on, ona. – Pala, pala! – beveik girdžiu meilius oponentų balsus. – Nuo kada vardas Ona tapo lietuvišku? Na, šitą tai nesunkiai galima atpasakoti. Nuo tada, kai lietuvių kaimus krikštydami kunigai laiko taupymo sumetimais vienu vardu ištisus kaimus ir pakrikštydavo. Tačiau ar tai buvo naujas lietuviams vardas? Juk sutikime, kad moterį pavadinti įvardžio „ana“ vardu – nelabai mandagu būtų. Todėl lietuviai savo moterų taip ir nevadino. Panašiai būtų bendraujant trise, jeigu apie trečią asmenį, jam girdint, sakyti „Jis“ arba „Tas“. Arba kreiptis į pašnekovą ne vardu, bet „ei, tu“.
Jei apie vardus prakalbome, būtų įdomu sužinoti štai ką. Kokiu būdu lietuviškas įvardis ana, suteikiant jam Onos vardą, rusų kalboje iš vardo vėl tampa įvardžiu, bet būdamas jau vardu? Na, žiūrėkit patys: lietuvę moterį „aną“ pavadinome Ona, turime moteriškę, vardu Ona. O kai rusų moterį , rusiškai įvardinamą įvardžiu ona, norime pavadinti Ona, ji tampa Ana, t. y. jau lietuviško įvardžio vardu! Niekaip nesugebu šitos mįslės įminti. Lingvistai, deivės Etimologijos garbintojai, pareikštų kad čia savaime suprantamas dalykas, t. y. kad slavų kalbos vietoj trumpojo balsio a turi o, o baltų kalbos, atvirkščiai, vietoj trumpojo o turi a. Ir jie būtų absoliučiai teisūs, įvardindami faktus. Tačiau kokia jėga priverčia faktus tapti tokiais, kokie jie yra? Matydamas skrendančias antis, gamtininkas-ornitologas suvoks tą kaip galbūt prasidedančią paukščių migraciją, valstietis-žemės arėjas prisimins būtinus ir dar neatliktus darbus, o medžiotojas matys tik skraidantį kepsnį. Ir visi bus teisūs. Tačiau tikroji varomoji jėga ir paukščių migracijos priežastis bus tikriausiai maisto paieškos ir lengvesnių gyvenimo sąlygų paieškos. Tos pačios ar panašios priežastys versdavo ir šiandien skatina migruoti ir žmones. Tačiau paukščių ir žvėrių kalba nesikeičia, o kas verčia keistis žmonių kalbą? Gal jei būtume sėslūs ne tik gyvenimo būdu, bet ir pagrindinėmis etinėmis normomis ir idėjomis, mūsų ir kalba mažiau keistųsi. Kai kas gali paprieštarauti, kad tokiomis prielaidomis siekiama primityvizmo. Tačiau faktai ir mokslininkų atradimai akivaizdžiai įrodo, kad senosios civilizacijos šiuolaikinio mokslo šviežiai atrastas tiesas žinojo jau prieš tūkstančius metų, nors ir neturėjo kompiuterių ir tobulų mokslinių prietaisų. Taigi mūsų protėviai anaiptol nebuvo primityvūs, priešingai – tai mes kartais prieš juos išrodome primatais.
Gimė 1961 m. spalio 29 d. Ignalinos rajono Naujojo Daugėliškio kaime.
1968 m. pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Elektrėnuose ir 1979 m. įgijo vidurinį išsilavinimą.
1979–1983 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Prekybos fakultete.
Baigęs mokslus, pradėjo dirbti Trakų vartotojų kooperatyvo pirmininku. Už tarybinės nomenklatūros kritiką 1987 m. buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Trakų internatinėje mokykloje auklėtoju, įvairius kitus darbus.
Prasidėjus Persitvarkymui, pradėjo kurti įvairias komercines struktūras. 1991 m. įkūrė vieną pirmųjų privačių draudimo kompanijų – uždarąją akcinę draudimo bendrovę „Dana“.
1993 m. paliko verslą ir išvyko į užsienį. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje.
2000 m. įkūrė VšĮ „Kaisakas“ – dirbo su jaunimu ir su ypač sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais. 2002 m. VšĮ „Kaisakas“ už projektus gavo UNESCO Taikos miesto apdovanojimą.
2013 m. pradėjo dalyvauti politikoje. 2014 m. įkūrė neformalų švietėjišką sambūrį „Mūsų gretos“.
Nuo 2016 m. – Lietuvos liaudies partijos narys.
Su antrąja žmona Vaida Juozapaityte ir kitais bendraautoriais sukūrė per 400 dokumentinių ir publicistinių filmų, politinių, publicistinių ir švietėjiškų laidų, iš kurių reikšmingiausia – ciklas „Naktigonė kitaip“ su Nepriklausomybės Akto signataru Rolandu Paulausku.
Svarbesni filmai: „Suprasti Ukrainą…“, „Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys“, „Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti“, „Suprasti Graikiją…“ ir kt.
Turi septynis vaikus.