Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta. Kaip poetas brangino savo tėviškę, matyti iš jo eilėraščio „Naktis prieš atsisveikinant su gimtine”: Išvažiuoju iš tokio mielo krašto, kur gimiau, kur mane glamonėjo motina, iš to krašto, kur ir mažiausiame kampelyje slypi tūkstančiai man brangių atminimų. Čia po berželiu ant kalno, ar čia prie klėtelės, arba vėl ant akmens, kur upė teka — čia savo lakiomis svajonėmis, mintimis pakildavau į aukštybes ir, lengvai skriedamas, aplėkdavau dausas, saules ir planetas, apžvelgdavau tūkstančius pasaulių, o mano mintims nebūdavo ribų. Arba toje pievoje, kur išsirangęs upelis per akmenėlius neša savo čiurlenančius skaidrius krištolinius vandenis, akimis glostydamas spalvingas gėles, mąstydavau ne kartą tardamas: „Malonu gyventi pasaulyje, kurį puošia tokie puikūs žiedai”.

Balys Sruoga – plataus, šakoto talento rašytojas: poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. B.Sruoga gimė 1896m. vasario 2d. Baibokų kaime, Biržų apskrityje, ūkininko šeimoje. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, nuo ketvirtos klasės uždarbiavo privačiomis pamokomis. 1912m. pradėjo spausdinti savo kūrinius Aušrinėje, Rygos Naujienose, Lietuvos žiniose, Naujam Take, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale Vaivorykštė. 1914m. B.Sruoga įstojo į Petrapilio Miškų institutą. Po metų perėjo į Petrapilio Universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Šalia studijų, B.Sruoga domėjosi teatru, dalyvavo lietuviškuose vaidinimuose. 1916m. B.Sruoga perėjo į Maskvos universitetą studijuoti literatūros. Maskvoje B.Sruoga parašė daugumą savo geriausių lyrinių kūrinių.

Vargu ar praeito šimtmečio literatūroje rastume kitą rašytoją, taip tiesiogiai susijusį su muzika. Hermannas Hesse (1877–1962) – vienas iš nedaugelio, kurio rašymo stiliui ypač stiprią įtaką darė muzika. Romanuose “Stiklo karoliukų žaidimas”, “Stepių vilkas” ir “Gertrūda” ji tampa net sudedamąja temos dalimi. Nors beveik kiekviename rašytojo romane figūruoja dailininko ar muziko personažas, vis dėlto kūrinio, kuriame muzika būtų centrinė pasakojimo tema (pavyzdžiui, kaip Thomo Manno “Daktaras Faustas”), nerasime. Skausminga ankstyvųjų jaunojo Hesse’s opusų palaima, romantiškas sielos šauksmas (pavyzdžiui, “Peteryje Kamencinde”, “Po ratu”, “Knulpe” ar “Hermane Laušeryje”) sukuria liaudies dainų aliuziją prozoje. Savo recenzijose, laiškuose, pamąstymuose ar eilėraščiuose rašytojas vis iš naujų perspektyvų pažvelgdavo į muzikos, kompozitorių ir atlikėjų (neretai artimų draugų) vietą savo gyvenime.

“Jeigu gyvenimo akumuliatorius bus įkrautas, prasiverš daug tikrų dalykų. Jei ne tik kibirkščiuos”, – tikina poetas, eseistas ir vertėjas Vladas Braziūnas. Pačiam rašytojui kūrybinių proveržių netrūksta, per šiųmetį “Poetinį Druskininkų rudenį” jis tapo Jotvingių premijos laureatu, laimėjo dar du anoniminius konkursus – geriausio eilėraščio ir geriausio eilėraščio vandens tema. Pastaraisiais metais akylesnis žmogus gali matyti, kaip per sambūrius – “Druskininkų rudenį”, “Poezijos pavasarį”, literatų susitikimus – poetas Vladas Braziūnas nepastebimai išsitraukia fotoaparatą ir nukreipia objektyvą į kolegas. Ne poezija, o fotografija buvo pirmoji jį suviliojusi mūza. “Mano, kaip fotografo, stažas – bent penkeriais metais ilgesnis, – sako Braziūnas, prisimindamas nuotrauką, 1969 metais išspausdintą “Moksleivio” žurnalo viršelyje. – Tada buvau paskutinės klasės mokinys”.

Thomas Bernhardas (1931-1989) – vienas ryškiausių ir įtakingiausių naujausių laikų austrų – tiesą sakant, ne tik austrų, bet ir visų vokiečiakalbių – rašytojų. Kol buvo gyvas, dažną jo kūrinio pasirodymą teatro scenoje ar knygų rinkoje, kaip ir paties autoriaus retus pasirodymus viešumoje, lydėdavo triukšmingi skandalai. Publika plodavo ir švilpdavo. Susižavėjusi ir pasipiktinusi. Abejingų nebuvo. Thomas Bernhardas kritikų, literatūrologų vadinamas keisčiausiais vardais – “didysis užsispyręs vienišius”, “humoristinis tragikas”, “makabriškas humoristas”, “kenčiantis maištautojas”, “nevilties ir įmantraus užsisklendimo virtuozas”, “niūrumo kupinas komediantas” ar net “mizantropinių žodžių malūnas”.

Visas kūrybinis Jono Biliūno palikimas sudaro du jo “Raštų” tomus. Jis parašė daugiau kaip trisdešimt apsakymų, keliolika eilėraščių, straipsnių literatūros klausimais, politinių ar mokslo populiarizacijos brošiūrų, paliko plačią korespondenciją – laiškus draugams. Kiekviena J. Biliūno literatūrinio darbo sritis savotiškai įdomi, tačiau didžiausių laimėjimų jis pasiekė prozoje. Eilėraščiai. Daugiausia eilėraščių J.Biliūnas parašė savo kūrybinio kelio pradžioje – 1900-1902 m. Juose iškyla darbo žmonių kovos dėl laisvės vaizdai (“O saule, saulute”, “Kalinys”), naujai sprendžiama meilės tema – meilė padeda kovotojui nugalėti ir su mylimąja jis eina” pirmyn keliu atgaivntos žmonijos “(“Mano lelija”, “Esmu tau dėkingas “).

2003 m. birželio 5 dieną Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje, Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Kauno skyriaus R.Šumano centro vadovės Birutės Strakšienės organizuotoje popietėje, aktorius Romualdas Ramanauskas pristatė du kartus laimėjusį literatūrinę Gonkūrų premiją prancūzų rašytoją vilnietį Romeną Gari (Romain Gary).
Rašytojo gerbėjų klubai veikia Tokijuje, Londone, Paryžiuje, taip pat ir Vilniuje, kuriam vadovauja R.Ramanauskas. Aktorius tikisi, jog šio klubo veikla susidomės artimi rašytojui ir menui žmonės. Prancūzų rašytojui, sielos broliui, gerbėjų klubas atidengė atminimo lentą J.Basanavičiaus g. 18, Vilniuje, taip pat yra parengtas monumentas. Klubo prezidentas R.Ramanauskas stebėjosi, kad vilniečio rašytojo, laimėjusio Gonkūrų premijas, lietuvių, kalba teturime tik trejetą kūrinių. Tai „Gyvenimas dar prieš akis“ (1992 m.), „Aušros pažadas“ (1999 m.) ir „Europietiškas auklėjimas“ (2001 m.).

Vieną pavakarę Kauno apskrities viešosios bibliotekos salėje buvo pilna rašytojo, poeto Roberto Keturakio kūrybos gerbėjų – ir jaunų, ir pagyvenusių. Aktoriai Doloresa Kazragytė ir Saulius Bagaliūnas paskaitė Čikagos „Lietuvių balso“ redakcijos antrąją premija apdovanoto R.Keturakio romano „Kulka Dievo širdy“ ištraukas.
Poetas R.Keturakis yra pasakęs: „Esti įdomus dėsningumas: poetai gali rašyti įsimintiną prozą. Apversti šį dėsningumą kita puse beveik neįmanoma.(…) Neteko girdėti, kad, sakysim, Juozas Aputis ėmė ir „suposmavo“ meistrišką sonetų vainiką. Taip jau yra“. „Turbūt neužmiršote, kaip buvo dainuojamos lyrinės partizanų dainos. Sklido po kaimus švelniais balsais, – sakė knygos pristatyme rašytojas R.Keturakis. – Niekad neužmiršiu, kas jose slypi, jas jaučiu ir dabar. Jose daug, be galo daug liūdesio ir skaudžios tragedijos nuojautos“.
Rašytojas R.Keturakis jaudindamasis sakė, kad sudėjo į šį romaną visą savo esybę ir širdį.